Šio 63 posmų himno nuorašas buvo rastas kanonizacijos proga 1604 m. atidarytame šventojo karste. Buvo paplitusi nuomonė, kad šv. Kazimieras yra jo autorius, bet ši giesmė yra tik dalis XII amžiaus himnų sekvencijos „Mariale“, kurios autoriumi laikomas Cluny benediktinas poetas Bernhard‘as de Morlay. Ji tapo mylima šventojo malda ir tikra jo gyvenimo programa. Čia pateikiame lotynišką himno tekstą iš De S. Casimiro Poloniae Regis filio, in Regem Hvngariae electo in: Acta Sanctorum Martii a Ioanne Bolando S.J., IV martii, Antverpiae, apvd Iacobvm Mevrsivm, 1668. p. 357, bei pažodinį jo vertimą.
Vertė kun. Edmundas Naujokaitis.
S. CASIMIRI
ad Beatam Virginem Mariam
hymnus seu oratio quotidiana,
in eius sepulcro reperta.
Omni die dic Mariæ mea, laudes, anima:
Eius festa, eius gesta cole splendidissima.
Contemplare & mirare eius celsitudinem:
Dic felicem genitricem, dic beatam virginem.
Ipsam cole, vt de mole criminum te liberet:
Hanc appella, ne procella vitiorum superet.
Hæc persona nobis dona contulit cælestia:
Hæc Regina nos diuinâ illustrauit gratiâ.
Lingua mea, dic trophæa virginis puerperæ:
Quæ inflictum maledictum miro transfert genere.
Sine fine dic Reginæ mundi laudum cantica:
Huius bona semper sona, semper illam prædica.
Omnes mei sensus ei personate gloriam,
Frequentate tam beatæ Virginis memoriam.
Nullus certè tam disertæ extat eloquentiæ,
Qui condignos promat hymnos eius excellentiæ.
Omnes laudent, vnde gaudent, Matrem Dei Virginem:
Nullus fingat, quòd attingat eius celsitudinem.
Nemo dicet, quantum licet, laudans eius merita:
Eius cuncta sunt creata ditioni subdita.
Sed neccesse, quod prodesse pijs constat mentibus,
Vt intendam, quòd impendam me ipsius laudibus.
Quamuis sciam, quòd Mariam nemo dignè prædicet;
Tamen vanus & insanus est, qui eam reticet.
Cuius vita erudita, disciplina cœlica,
Argumenta & figmenta destruxit hæretica.
Huius mores tanquam flores exornant Ecclesiam;
Actiones & sermones miram præstant gratiam.
Euæ crimen nobis limen paradisi clauserat:
Hæc, dum credit & obedit, cœli claustra reserat.
Propter Euam homo sæuam accepit sententiam:
Per Mariam habet viam quæ ducit ad patriam.
Hæc amanda & laudanda cunctis specialiter:
Venerari & precari decet illam iugiter
Ipsam posco, quam cognosco posse prorsus omnia,
Vt euellat & repellat quæ sunt nobis noxia.
Ipsa donet, vt quod monet natus eius, faciam;
Et finitâ carnis vitâ, lætus hunc aspiciam.
O cunctarum fœminarum decus atque gloria,
Quam probatam & elatam scimus super omnia.
Clemens audi, tuæ laudi quos instantes conspicis.
Munda reos & fac eos bonis dignos cœlitis.
Virga Iessæ, spes oppressæ mentis, & refrigerium;
Decus mundi, lux profundi, Domini Sacrarium;
Vitæ forma, morum norma, plenitudo gratiæ;
Dei templum, & exemplum totius iustitiæ.
Virgo salue, per quam valuæ cœli patent miseris:
Quam non flexit nec allexit fraus serpentis veteris.
Gloriosa & et formosa Dauid Regis filia,
Quam elegit Rex, qui regit & creauit omnia.
Gemma decens, rosa recens, castitatis lilium,
Castum chorum ad polorum quæ perducis gaudium.
Actionis & sermonis facultatem tribue,
Vt tuorum meritorum laudes promam strenuè.
Opto nimis, vt inprimis des mihi memoriam,
Vt decenter & frequenter tuam cantem gloriam.
Quamuis muta & polluta mea sciam labia;
Præsumendum, non silendum est de tuâ gloriâ.
Virgo gaude, quia laude digna es & præmio:
Quæ damnatis libertatis facta es occasio.
Semper munda & fœcunda Virgo tu puerpera.
Mater alma, velut palma, virens & fructifera.
Cuius flore vel odore recreari cupimus:
Eius fructu nos à luctu liberari credimus.
Pulchra tota sine notâ cuiuscumque maculæ,
Fac nos mundos & iucundos te laudare sedulè.
O beata, per quam data noua mundo gaudia,
Et aperta fide certâ regna sunt cœlestia.
Per quam mundus lætabundus vero fulget lumine,
Antiquarum tenebrarum offusus caligine.
Nunc potentes sunt egentes, sicut olim dixeras,
Et egeni fiunt pleni, vt tu prophetaueras.
Per te morum nunc prauorum relinquuntur deuia,
Doctrinarum peruersarum pulsa sunt vestigia.
Mundi luxus atque fluxus docuisti spernere;
Deum qæri, carnem teri, vitijs resistere.
Mentis cursum tendi sursum pietatis studio;
Corpus angi, motus frangi pro cœlesti præmio.
Tu portasti intra casti ventris claustra Dominum
Redemptorem, ad honorem nos reformes pristinum.
Mater facta, sed intacta, genuisti filium;
Regem Regum, atque rerum creatorem omnium.
Benedicta, per quam victa mortis est versutia,
Destitutis spe salutis datur indulgentia.
Benedictus Rex inuictus, cuius mater crederis,
Qui creator ex te natus nostri salus generis.
Reparatrix, consolatrix desperantis animæ:
A pressurâ, quæ ventura malis est, nos redime.
Pro me pete, vt quiete sempiternâ perfruar;
Ne tormentis comburentis stagni miser obruar.
Quod requiro, quod suspiro mea sana vulnera;
Et da menti te poscenti gratiarum munera.
Vt sim castus & modestus, dulcis, blandus, sobrius;
Pius, rectus, circumspectus, simultatis nescius;
Eruditus, & munitus diuinis eloquijs;
Et beatus, & ornatus sacris exercitijs;
Constans, grauis, & suauis, benignus, amabilis,
Simplex, purus & maturus, comis & affabilis;
Corde prudens, ore studens veritatem dicere;
Malum nolens, Deum colens pio semper opere.
Esto tutrix & adiutrix christiani populi:
Pacem præsta, ne molesta nos perturbent sæculi.
Salutaris stella maris salue, digna laudibus;
Quæ præcellis multis stellis atque luminaribus.
Tuâ dulci prece fulci supplices & refoue:
Quicquid grauat & deprauat mentes nostra, remoue.
Virgo gaude, quòd de fraude dæmonis nos liberas:
Dum in verâ & sincerâ carne Deum generas.
Illibata & ditata cœlesti progenie:
Grauidata, nec priuata flore pudicitiæ.
Nam, quod eras perseueras, dum intacta generas:
Illum tractans atque lactans per quem facta fueras.
Mihi mœsto nunc adesto, dans perenne gaudium:
Dona quæso nimis læso optatum remedium.
Commendato me beato Christo tuo filio:
Vt non cadam, sed euadam de mundi naufragio.
Fac me mitem, pelle litem, compesce lasciuiam;
Contra crimen da munimen, & mentis constantiam.
Nec me liget nec fatiget sæculi cupiditas,
Quæ obscurat & indurat mentes sibi subditas.
Nunquam ira, nunquam dira me vincat elatio;
Quæ multorum sit malorum frequenter occasio.
Ora deum, vt cor meum suâ seruet gratiâ,
Ne antiquus inimicus seminet Zizania.
..Da leuamen & tutamen tuum illis iugiter,
Tua festa siue gesta qui colunt alacriter. Amen.
ŠV. KAZIMIERO
himnas arba kasdienė malda
palaimintajai Mergelei Marijai,
rasta jo karste.
[Raginimas sielai garbinti Mariją]
Kiekvieną dieną skirk Marijai, mano siela, pagyrimus,
Jos šventes, jos darbus garbink žymiuosius.
Apmąstyk ir stebėkis jos prakilnumu,
Girk vaisingą Gimdytoją, girk palaimintą Mergelę.
Ją garbink, kad nuo kalčių naštos tave išvaduotų,
Į ją kreipkis, kad ydų audra tavęs neįveiktų.
Ši asmenybė mums sunešė dangaus dovanas,
Ši Karalienė mus apšvietė dieviška malone.
Mano liežuvi, apdainuok Mergelės Gimdyvės pergales,
Tos, kuri nuostabiu būdu nukreipė skirtą prakeiksmą.
Tark be galo pasaulio Karalienei šlovės giesmes,
Jos gerumą nuolat skelbk, nuolat ją garsink.
Visos mano juslės, šaukit apie jos garbę,
Dažnai atminkit taip palaimintą Mergelę.
[Marijai garbės niekada ne per daug]
Tikrai nė vieno iškalba neiškyla taip aiškiai,
Kad galėtų skelbti jos kilnybės vertus himnus.
Visi tešlovina iš džiaugsmo Dievo Motiną Mergelę,
Bet niekas nesukurs to, kas pasiektų jos aukštybę.
Nieks nepasakys užtektinai, šlovindamas jos nuopelnus,
Jos valdžiai pajungta visa, kas sutverta.
Bet reikia, kad kas aiškiai naudinga pamaldžioms sieloms,
Tai pasirūpinčiau paskirti jos šlovinimui.
Nors žinau, kad nieks negali Marijos tinkamai pagirti,
Bet išpuikęs ir kvailas, kas ją nutylėtų.
Jos protingas gyvenimas ir dangiška drausmė
Sugriovė eretikų įrodinėjimus ir išmones.
Jos bruožai kaip gėlės puošia Bažnyčią,
Veiksmai ir žodžiai rodo nuostabų žavesį.
[Marija – naujoji Ieva]
Ievos kaltė uždarė mums rojaus duris,
O ši, patikėjusi ir paklususi, vėl atveria dangaus skląstį.
Dėlei Ievos žmogus gauna žiaurų nuosprendį,
Per Mariją turi kelią, kuris veda tėvynėn.
Visi ją turi ypatingai mylėti ir šlovinti,
Ją reikia nepaliaujant garbinti bei maldauti.
Jos šaukiuosi, nes suvokiu, kad ji gali tikrai viską,
Kad išrautų ir nuvytų, kas mums kenksminga.
Ji teduoda, kad daryčiau, ką ragina jos Sūnus,
Kad pasibaigus kūno gyvenimui, džiugus jį pamatyčiau.
[Marijos tobulumas]
O visų moterų papuošale ir garbe,
Žinome, kad esi labiau už visas išbandyta ir kilni.
Maloni išgirsk, kuriuos regi atsidavus tavo šlovei,
Nuvalyk kaltus ir padaryk juos vertus dangiškų gėrybių.
Jesės atžala, prislėgtos sielos viltie ir atgaiva,
Pasaulio puošmena, aukštybių šviesa, Viešpaties šventykla.
Gyvenimo paveiksle, papročių mate, malonės pilnatve,
Dievo šventove ir viso teisingumo pavyzdy.
Sveika, Mergele, per kurią vargšams atvertos dangaus sąvaros,
Kurios nepalenkė ir nesuviliojo senojo žalčio klasta.
Garbinga ir daili karaliaus Dovydo dukra,
Kurią išsirinko visa valdąs ir sutvėręs Karalius.
Puošnus brangakmeni, šviežia rože, skaistumo lelija,
Skaisčių chorų, kuriuos į dangų vedi, džiaugsme.
Suteik gabumo veikti ir kalbėti,
Kad uoliai skelbčiau tavų nuopelnų šlovę.
Labai noriu, kad pirmiausia leistum man atminti,
Kad tinkamai ir dažnai giedočiau apie tavo garbę.
Nors žinau, kad mano lūpos nebylios ir suteptos,
Bet tavo garbe reikia didžiuotis, o ne ją nutylėti.
[Marija – tikinčiųjų Motina ir vadovė]
Džiaukis, Mergele, tu esi verta šlovės ir atlygio,
Nes tapai pasmerktųjų išvadavimo priežastim.
Visados tyra ir vaisinga esi, Mergele gimdyve,
Motina maitintoja, lyg palmė žalia ir derlinga.
Tavo žiedais ir kvapu trokštam atsigaivinti,
Tikim, kad jos vaisius išvaduos mus nuo gedulo.
Visa graži, be ženklo kokios nors dėmės,
Padaryk, kad švarūs ir linksmi tave uoliai šlovintume.
O palaiminta, per tave pasauliui duoti nauji džiaugsmai
Ir tvirtu tikėjimu atvertos dangaus karalystės.
Per ją džiugus pasaulis žėri tikra šviesa,
Kurį dengė senųjų tamsybių migla.
Dabar galiūnai liko vargšais, kaip esi pasakiusi,
O skurdžiai pasotinti, kaip tu pranašavai.
Per tave paliekami ydingų papročių klystkeliai,
Trypiami klaidingų mokymų pėdsakai.
Išmokei niekinti pasaulio prabangą ir palaidumą,
Ieškoti Dievo, varginti kūną, priešintis ydoms.
Sielos veržimąsi kreipti aukštyn uoliu pamaldumu,
Spausti kūną, palaužti jaudulius dėl dangaus atlygio.
[Marija – Kristaus Karaliaus Motina]
Tu nešiojai už skaisčių įsčių užrakto Viešpatį
Atpirkėją, kad atstatytum mūs pirmykštę garbę.
Tapus Motina, bet nepaliesta, pagimdei Sūnų,
Karalių Karalių bei visų daiktų Tvėrėją.
Palaiminta tu, per kurią nugalėta mirties klasta,
Paliktiems be išganymo vilties dovanotas atleidimas.
Palaimintas nenugalimas Karalius, kurio Motina esi, kaip tikim,
Kuris, iš tavęs gimęs Tvėrėjas, yra mūs giminės išganymas.
[Marija – visų dorybių Mokytoja]
Atstatytoja, nusivylusios sielos guodėja,
Atpirk mus nuo suspaudimo, kuris ateis blogiesiems.
Melsk už mane, kad džiaugčiaus amžina ramybe,
Kad vargšas nenugrimzčiau į degančią kančios pelkę.
Išgydyk mano žaizdas, to meldžiu, to viliuosi,
Duok tave meldžiančiai sielai malonės dovanų.
Kad būčiau skaistus ir saikingas, smagus, meilus, blaivus,
Pamaldus, tiesus, apdairus, nežinąs lenktyniavimo.
Mokytas ir sustiprintas dieviška iškalba,
Palaimintas ir ginkluotas šventu įgudimu.
Tvirtas, rimtas ir meilingas, geraširdis, meilus,
Paprastas, tyras ir brandus, linksmas ir lipšnus.
Širdimi išmintingas, lūpomis linkęs kalbėti tiesą,
Vengiantis blogo, visad gerbiantis Dievą pamaldžiu darbu.
[Prašymas už liaudį]
Būk krikščionių liaudies globėja ir padėjėja,
Užtikrink taiką, kad sunkūs laikai mūsų netrikdytų.
Sveika, išganinga jūros žvaigžde, verta šlovės,
Tu pranoksti daugybę žvaigždžių ir šviesulių.
Savo meilinga malda prašančius stiprink ir gaivink,
Šalink visa, kas apsunkina ir iškreipia mūsų sielas.
Džiaukis, Mergele, kad išvaduoji mus nuo velnio klastos,
Pagimdžiusi Dievą tikrame ir tyrame kūne.
Nesutepta ir praturtinta dangišku palikuonimi,
Tapusi nėščia, bet nepraradusi drovumo žiedo.
Nes išlikai kokia buvai, gimdydama nepaliesta,
Lietei ir žindei tą, per kurį buvai sutverta.
[Karalaičio prašymas už save]
Man liūdnam dabar padėk, duodama amžiną džiaugsmą,
Meldžiu, dovanok man, labai sužeistam, trokštamų vaistų.
Perduok mane palaimintam Kristui, tavo Sūnui,
Kad nepulčiau, bet išvengčiau laivo sudužimo pasauly.
Padaryk mane švelnų, pašalink ginčus, sulaikyk pasileidimą,
Duok apsaugą nuo prasikaltimo ir sielos pastovumą.
Tegu manęs nevaržo ir nevargina pasaulio godumas,
Kuris aptemdo ir užkietina jam pavaldžias sielas.
Tenenugali manęs niekad pyktis nei pražūtinga puikybė,
Kuri dažnai sukelia tiek daug blogybių.
Melski Dievą, kad mano širdį įkaitintų savo malone,
Kad senasis priešas neprisėtų raugių.
Duok palengvinimą ir savo globą kartu ir tiems,
Kurie tavo šventes bei žygius užsidegę garbina. Amen.
