Mūsų laikų krizė jau persikėlė iš kultūrinės ir moralinės sferos į psichologinę, žodį psichologija vartojant jo etimologine prasme, reiškiančia „sielos mokslą“. Jeigu moralumas apibrėžia žmogiškojo elgesio įstatymus, tai psichologija tyrinėja kognityvinį ir emocinį žmogaus gyvenimą. Žmogus sudarytas iš sielos ir kūno, ir siela, būdama gyvybiniu kūno principu, turi dvi pagrindines galias: intelektą ir valią. Kadangi yra kūniška būtybė, žmogus apdovanotas vidiniais ir išoriniais pojūčiais, kurie dalyvauja jo kognityviniame procese. Kuomet žmogaus pirminės ir antrinės galios gerai sutvarkytos, jo asmenybė vystosi harmoningai. Bet kuomet, neharmoningai susiliejant pojūčių įspūdžiams ir dvasinėms galioms, išsivysto netvarkingos aistros, siela praranda pusiausvyrą, o tai gali privesti prie moralinės ir psichologinės griūties. Kai žmogus praranda supratimą apie savo gyvenimo tikrąjį ir šventąjį tikslą – savęs pašventinimą ir Dievo garbę – jis rizikuoja psichologine katastrofa.
Kiti galėtų papriekaištauti, jog daugybė žmonių, net praradę žmogaus pirminio tikslo viziją, vis tiek atrodo psichologiškai ramūs ir nesutrikę. Ir vis tik psichologinis stabilumas, kurį suteikia sveikata, pinigai ir simpatijos, yra tik tariamas. Žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio yra stiprūs, bet neturi Dievo, yra lyg ant smėlio pastatyti namai, apie kuriuos kalbama Evangelijoje. Viskas, ko reikia tokio žmogaus griūčiai, tai prarasti vieną iš tų netikrų gėrybių, kurios juos palaiko psichologinėje krizėje. Bet kas atsitinka, kai rizika jų gyvenimams kyla ne dėl individualių gėrybių praradimo, bet dėl visuomenę sukrečiančių socialinių katastrofų, tokių kaip karas ar pandemija? Tuomet Evangelijos žodžiai tampa kaip niekada aktualūs: „Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mt 7, 27)
Audringose istorijos epochose turime suprasti, kad mus kamuojančių problemų sprendimą galime rasti tik savyje. Mes pirmiausia kovojame ne politinę, socialinę ar medicininę kovą, bet esame nuo žmonijos sukūrimo besitęsiančio karo prieš kūną, velnią ir pasaulį kariai. Šiame kare, kaip paaiškina kun. Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as (1877-1974): „vidinis gyvenimas yra vienintelis būtinas dalykas“. Tikrasis žmogaus gyvenimas nėra paviršutiniškas ir išorinis kūno gyvenimas, pasmerktas irimui ir mirčiai, o nemirtingos gyvenimas sielos, kreipiančios savo galias teisinga kryptimi.
Dievas mūsų nereikalauja išgelbėti visuomenę, bet reikalauja išgelbėti savo sielas ir suteikti joms šlovę – taip pat ir socialinę – viešai liudijant Evangelijos tiesą. Vienas Dievas gelbsti visuomenę, ir Jis tai daro per Bažnyčią, niekada visiškai neprarandančią savo skiriamųjų bruožų, pradedant jos vidiniu šventumu. Dėl šios priežasties didelės sumaišties ir negalavimų laikais, pasak kun. Garrigou-Lagrange‘o: „būtina kiekvienam iš mūsų galvoti apie vienintelį būtiną dalyką ir prašyti Viešpaties šventųjų, gyvenančių vien šia mintimi ir galinčių būti didžiais pavyzdžiais, kurių reikia pasauliui. Neramiausiais laikais, kaip kad albigiečių ir vėliau protestantizmo iškilime, Viešpats siunčia daugybę šventųjų. Šis poreikis yra ne mažesnis šiandien.“
Domas Prosperis Guerangeris (1805-1875) teigia taip pat: „Dėl savo neapsakomo teisingumo ir gailestingumo, Dievas dovanoja šventuosius įvairioms epochoms arba nusprendžia jų neduoti, tokiu būdu, jeigu galima taip išsireikšti, šventumo termometru galima matuoti epochos ar visuomenės normalumo būklę.“
Tai reiškia, kad, kalbant apie apie atsaką į malones, kurias Dievas dovanoja kviesdamas į šventumą, yra šykštesnių ir dosnesnių amžių. Vienas iš amžių, kuriame nebuvo daug šventųjų, yra V amžius, o kitas, kuriame buvo daug šventųjų – XVI; vienas iš šykščiųjų amžių buvo XX (su keliomis išimtimis); ar XXI amžius bus dosnus savo atsaku į malonę? Kokia mūsų laikais yra temperatūra, kurią matuoja dvasinis termometras?
Apsižvalgę nematome didžių šventųjų, kuriuos norėtume matyti iškylant, kad mus palaikytų. Tačiau galbūt pamirštame, jog šventumo kriterijus nėra sensacingi stebuklai, o sielų gebėjimas diena iš dienos gyventi atsiduodant Dievo Apvaizdai, kaip darė šventumo pavyzdys šv. Juozapas – tylus ir ištikimas karys, aktyvi ir kontempliatyvi siela, tobulas visų prigimtinių ir antgamtinių dorybių pusiausvyros pavyzdys.
Niekas geriau už šv. Juozapą nežinojo, kokia už išorinio įspūdžio skraistės iš tikro trapi buvo Romos imperija, ir niekas už jį geriau nesuprato apie Sanhedrino išdavystės, bet jis vis tiek pakluso Romos surašymo įstatymui ir pavedė Jėzų žydų apipjaustymo įstatymui, niekada neskatindamas smurtingo sukilimo prieš valdžią. Jo širdyje nebuvo pykčio, tik ramybė; ir vienintelis dalykas, kurio jis nekentė, buvo nuodėmė. Jau baigėsi popiežiaus Pranciškaus paskelbti Šv. Juozapo metai, bet pamaldumas šv. Juozapui turi ir toliau įkvėpti ištikimus katalikus ir vesti juos paieškose šventumo, turinčio kulminaciją Jėzuje Kristuje. Galiausiai tik Jis vienas turi absoliučią ir visuotinę malonės pilnatvę ir tik Jis duoda didžius šventuosius.
Ir šiandien, labiau nei bet kada, mums reikia šventųjų – teisingų ir pusiausvyrą išlaikančių žmonių, gyvenančių pagal savo protą ir tikėjimą, niekada neprarandančių drąsos, bet visada pasitikinčių Dievo Apvaizdos ir Švenčiausios Mergelės Marijos pagalba.
