Iz 48, 20. Džiaugsmo balsą skelbkite, ir tebus jis išgirstas, aleliuja; garsinkite iki pat žemės pakraščių: „išlaisvino Viešpats savąją tautą“, aleliuja, aleliuja.
Ps 65, 1–2. Džiugiai šlovinkite Dievą, visa žeme; giedokite psalmę jo vardui, teikite garbę jo šlovei.
Minime paskutinį Velykų liturginio laiko sekmadienį prieš Šeštines, tad išgyvename atsisveikinimo su Viešpačiu liūdesį, tačiau kartu esame drąsinami džiaugtis, nes Viešpats mūsų nepalieka našlaičiais, Jis visada yra savo Bažnyčioje, iki laikų pabaigos. Bažnyčia yra Nojaus Arka, kuri mus saugiai plukdo per audringus pasaulio vandenis link Amžinosios Tėvynės uosto.
Tai žinodama, Kolektoje Motina Bažnyčia meldžia, kad Viešpats Dievas, ne tik įkvėptų mums teisingų minčių, bet ir padėtų jas paversti darbais, nes juk dažniausia mūsų geri pasiryžimai taip ir lieka pasiryžimais. Su Viešpaties pagalba esame pajėgūs nuveikti tuos darbus, kuriuos Dievas mums pavedė atlikti.
Epistolės skaitinyje toliau girdime apaštalo Jokūbo paraginimus būti tokiais, kokiais prašome Mišių kolektoje – uoliais ir atsakingais tikinčiaisiais, o ne „katalikais ant popieriaus“, kurių tikėjimas apsiriboja bažnyčios lankymu ar dvasingos literatūros paskaitymu: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.“ Tikroji išmintis ir yra mylėti Dievą ir artimą ne liežuviu ar svajonėmis, bet konkrečiu veiksmu – ar tai būtų darbas, ar žodis, ar malda. Prašykime mūsų šventųjų pagalbos ir patarimo kaip konkrečioje situacijoje likti ištikimu Kristui.
Šventoji Evangelija toliau mus kviečia apmąstyti Viešpaties atsisveikinimo žodžius. Gerasis Mokytojas ragina apaštalus prašyti Tėvą, Jo Vardu, kad mokinių džiaugsmui nieko netrūktų. Ko trūksta mūsų džiaugsmui? Gal drąsos pasitikėti ir nuolankumo prašyti? Krikščionis yra giedros širdies ir švytinčio veido žmogus – net ir kryžius jam yra ne bausmės įrankis, o laiptai į Dangų.
Juk Kristus yra tikrasis mūsų džiaugsmas ir ramybė – tik būdami su Juo ir vykdydami Jo Valią, mes žinome, kad Jo ramybė gyvena mumyse.
Mūsų tikėjimas yra logiškas, aiškus ir suprantamas, nes Dievas yra tvarkos ir paprastumo Dievas. Viešpats pasakė ir padarė viską, ko reikia mūsų išganymui, nieko nenuslėpdamas ar nepalikdamas ateinantiems laikams. Mums tereikia drąsiai ir nuolankiai laikyti Jo mokslo, kurį saugo ir skelbia Motina Bažnyčia.
Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka..
Ps 95, 2. Giedokite Viešpačiui, aleliuja;
giedokite Viešpačiui ir šlovinkite jo vardą;
diena dienon skelbkite jo išganymą, aleliuja, aleliuja.
