Ps 27, 8–9. Viešpats savo tautos stiprybė, tvirtovė savo pateptajam išgelbėti; gelbėk savo tautą, Viešpatie, ir palaimink savo paveldą, ir valdyk juos per amžius.
Ps 29, 1. Tavęs, Viešpatie, mano Dieve, šauksiuosi, nebūk man nebylus: juk, jeigu tylėsi, būsiu kaip tie, kurie žengia į Duobę.
(Introitas)
Šiandien Bažnyčia kolektoje sutartinai prašo Aukščiausiąjį – visokio gėrio Šaltinį, kad Jis mūsų širdyse dar labiau uždegtų meilę Jo Vardui ir padidintų mūsų maldingumą, idant taip neprarastume tų malonių, kurias Jis pats mumyse ir yra įdiegęs.
Epistolėje Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, - tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei. Nebepriklausome sau, kad klausytume senojo žmogaus, bet esame nupirkti Kristaus brangiu Krauju, todėl privalome sekti Viešpaties pamokymais, kurie yra dvasia ir gyvenimas: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“
Šventoji Evangelija mums liudija Viešpaties atliktą duonos padauginimo stebuklą. Gailėdamasis žmonių, o ne trokšdamas parodyti savo galią, gerasis Išganytojas septyniais kepaliukais pamaitina didžiulę alkanų žmonių minią, prieš tai pamaitinęs jų sielas savo dieviškaisiais pamokymais. Šis stebuklas – tai aiškiausia nuoroda į Eucharistiją, kur Viešpats mus visus maitina „duona nužengusia iš Dangaus“, - savimi pačiu. Tas, kuris valgo Kristų – tas, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį. Atitraukdami save nuo šio dieviško pokylio, mes prarandame visas malones bei dieviškąjį artumą. Stenkimės pašalinti visas kliūtis, kurios neleidžia veržtis prie dangiškos puotos stalo.
Išbaik mano žingsnius savuosiuose takuose, kad nenuklystų mano pėdos;
palenk savąją ausį ir išgirsk mano žodžius;
parodyk savo stebuklingą gailestingumą,
nes tu gelbsti besiviliančius tavimi, Viešpatie.
(Ofertoriumas)
