Giotto, Išminčių pagarbinimas (Paduvos Scrovegni koplyčia, 1303)
Giotto, Išminčių pagarbinimas (Paduvos Scrovegni koplyčia, 1303)

Mal 3, 1; 1 Kr 29, 12. Štai ateina viešpatautojas Viešpats – karaliaus valdžia jo rankoje, ir galybė, ir viešpatavimas.

Ps 71, 1. Dieve, suteik Karaliui savo teisingumo ir savo teisumo Karaliaus Sūnui.

(Introitas)

Šios dienos šventės pavadinime esantis graikiškos kilmės terminas Epiphania (Apsireiškimas) nurodo ją kilus Rytų Bažnyčioje, kuri šiadien kartu paminėdavo Kristaus Gimimą, Išminčių pagarbinimą bei krikštą Jordane. Romos Bažnyčia nuo seniausių laikų Apsireiškimo šventę laikė kaip Kristaus dievystės atskleidimą pagonims. Turbūt todėl tikinčioje liaudyje ši šventė vadinama Trijų Karalių vardu.

Motina Bažnyčia šiandien kviečia savo dvasia kartu skubėti paskui šventuosius Išminčius prie Evangelijos Šviesos šaltinio, Kolektos maldoje prašydama, kad mums būtų leista regėti visą Viešpaties Didybę Danguje.

Lekcijos skaitinys iš pranašo Izaijo knygos kalba apie būsimą Jeruzalės šlovę: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito. Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.“ Ši pranašystė išsipildo mūsų Motinoje Katalikų Bažnyčioje. Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, kurią padarė Tautų Šviesa, Išganymo Ženklu ir Tiesos Švyturiu. Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija. Likime ištikimi savo Motinai Bažnyčiai, neatsitolinkime nuo Jos, net jei ir atrodytų, jog Ji praradusi savo grožį ir spindesį. Mūsų ištikimybė ir uolumas tenusveria drungnųjų ir nupuolusiųjų išdavystes.

Šventoji Evangelija mums papasakoja išminčių kelionę pas Betliejaus kūdikį. Pagonių tautos atstovai, išvydę naują dangaus ženklą bei perskaitę jo turinį, išsiruošia į ilgą bei pavojingą kelionę, vedini vien pranašystės, astronominių sugebėjimų bei širdies ilgesio.

Juk jie buvo pagonys – garbinantys savus dievus, jie neprivalėjo keliauti pagarbinti žydų Mesijo. Ir vis dėlto. Jie pasiryžo. Jie keliavo. Sekė paskui žvaigždę į nežinomybę. O tu ir aš? Ar turime ryžto kažką padaryti dėl Dievo, dėl Jo Bažnyčios, dėl sielų? Ar mums nėra kartais sunku pakilti nuo sofos ir nueiti į Mišias dažniau nei sekmadienį, nekalbant apie didžiąsias šventes? Ar apsiribodami tik to kas būtina išpildymu, mes netampame vyresniaisiais sūnumis, kurie į tėvą žiūri, kaip samdinys į šeimininką? Padarykime dėl Jo visada daugiau. Trokškime daugiau Jam atsiduoti, labiau pažinti, labiau pamilti.

Eikime Jo pagarbinti, – juk mums nereiks įveikti tūkstančių kilometrų, mūsų netyko nežinomi pavojai ir galiausiai mes juk žinome, ką rasime pasislėpusį šventovės tabernakulyje – dvasiniame Betliejuje. Jis visada mūsų laukia ir nereikalauja iš mūsų nei aukso, nei smilkalų, nei miros, – vien mūsų pačių. Nebūkime tingūs kaip Jeruzalės kunigai ir Rašto aiškintojai, ar veidmainiai kaip tironas Erodas, po kurio rūpesčiu dėl gimusio Vaikelio slėpėsi baimė ir pavydas.

Venite, adoremus Dominumǃ

Meldžiame, Viešpatie, maloningai pažvelk į savosios Bažnyčios dovanas,
kuriomis jau nebe auksas, smilkalai ir mira aukojama;
bet tai, kas šiomis dovanomis pateikiama, aukojama ir priimama,
yra Jėzus Kristus Tavo Sūnus mūsų Viešpats.

(Sekreta)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų