Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.
(Introitas)
Šiandien Bažnyčia kviečia pagerbti visus šventuosius, - tuos Jos vaikus, kurie pasiekė amžinąją laimę ir regi Dievą veidas į veidą. Tai mūsų šeimos nariai, - broliai ir seserys, kurie mus myli ir su džiaugsmu užtaria Viešpaties akivaizdoje. Nėra tokios situacijos, kurios nebūtų patyręs koks nors šventasis, nėra tokios problemos, su kuria nebūtų susidūręs vienas ar kitas mūsų globėjas. Ši žinia mus guodžia ir ramina. Nesame vieni, palikti dorotis su visais žemiškojo gyvenimo sunkumais ir iššūkiais. Šventieji yra šalia mūsų. Krikšto dėka, šventumo sėkla yra pasėta mumyse.
Visų Šventųjų iškilmės liturgijos tekstai pilni dangiškos šviesos ir džiaugsmo, kuriuo alsuoja Dievo Miestas, - triumfuojanti Bažnyčia.
Introitas ragina kartu su angelais džiaugtis ir garbinti Viešpatį, - tai yra iš anksto daryti tai, ką amžinoje laimėje veikia angelai ir šventųjų minios.
Kolekta primena, kad šiandien pagerbiami visi šventieji ir prašoma, kad jų galingu užtarimu Dievas suteiktų mums reikalingų malonių.
Lekcija iš paskutinės Šventojo Rašto knygos – apreiškimo Jonui, mums atskleidžia dieviškosios liturgijos vyksmą – nesuskaitoma minia šventųjų, iš visų tautų ir kalbų, vienu balsu šlovina Viešpatį. Visi, kurie yra paženklinti Išganymo ženklu – Viešpaties kryžiumi, yra kviečiami į amžinojo džiaugsmo šventę.
Šventoji Evangelija mums pateikia Jėzaus palaiminimus, - galime sakyti, aštuonis būdus, kaip pasiekti Dangų ir tapti šventu. Jei stengiamės gyventi kartu su Kristumi, kiekviena gyvenimo situacija tampa palaiminta ir perkeista.
Gyvename tokiame pasaulyje, vadinamame Vakarų civilizacija, kuris visomis jėgomis stengiasi tikėjimą išgrūsti iš viešosios erdvės. Mūsų pasaulis trokšta būti pasaulietiškas pačia blogiausia to žodžio prasme. Mums sakoma: „tu katalikas? Puiku, aš gerbiu tavo pasirinkimą. Būk kataliku bažnyčioje, savo kambaryje, - bet jokiu būdu nesinešk savosios katalikybės į darbą, į viešą erdvę.“
Krikščionybė vejama iš politinės erdvės, iš mokslo įstaigų, darboviečių, kultūros. Jos vieta yra gete, savotiškame muziejuje, kuris nieko bendro neturi su realiu gyvenimu. „Bažnyčia kišasi į politiką“, „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, „Primetamos dogmos ir moraliniai prietarai“, - panašūs burtažodžiai byra iš lūpų tų, kurie trokšta tylios ir „dvasingos“ Bažnyčios.
O Viešpats mus drąsina elgtis priešingai. Jis kviečia į šventumo revoliuciją. Mes turime užkariauti pasaulį savo šventumu. Kadaise šventumu dvelkiantys vyrai ir moterys sukūrė krikščioniškąją civilizaciją, kuri buvo paremta ne stipresniojo teise ar kardu, bet išmintimi, pagarba kiekvienam asmeniui, bendrojo gėrio siekimu.
Esame vėl kviečiami sugrąžinti katalikybę į politikų diskusijas, universitetų aulas, darbininkų cechus, kultūros sales. Tai ne utopija. Tai misija. Visi esame pašaukti šventumui, o ne paradinei katalikybei, nes šventumas yra mūsų savastis, o ne išrinktiesiems skirta privilegija. Nebijokime. Pasaulis slapta trokšta šventųjų, nes juose mato viltį. Tegul Kristaus Evangelijos džiaugsmas apsigyvena mūsų širdyse.
Teisiųjų sielos yra Dievo rankoje ir jų nepaliečia kančia.
Kvailų žmonių akimis atrodė, kad jie mirė,
tačiau jie yra ramybėje,
aleliuja.
(Ofertoriumas)
