Ps 73, 20, 19 ir 23. Pažvelk, Viešpatie, į savo Sandorą, ir neužmiršk amžinai beturčių. Pakilk, Viešpatie, pravesk savo teisę ir neužmiršk balso tavęs besišaukiančių.
Ps 73, 1. Dieve, kodėl mus visiškai atstūmei? Kodėl užsidegė tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?
Šį sekmadienį Geroji Motina Bažnyčia Mišių kolektoje prašo, kad Visagalis Dievas padidintų mumyse tris dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę, nes jos yra pagrindinės vedlės į dangų šioje žemiškoje kelionėje, kuri yra pilna pavojų. Tik įsimylėję Viešpaties mums duotus įsakymus, mes pajėgsime laimėti Jo pažadus.
Epistolėje uolusis Pagonių Mokytojas ir Apaštalas Galatijos tikintiesiems ir kartu mums skelbia, kad Jėzuje išsipildo visi Dievo pažadai, kadaise duoti patriarchui Abraomui ir pranašams: „Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Nėra pasakyta „ir palikuonims“, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo palikuoniui, tai yra Kristui.“ Jėzus yra vienintelis Kelias ir vienintelis Atsakymas. Ieškoti ar tikėtis kažko kito, reiškia atmesti Dievo maloningumą.
Šventosios Evangelijos ištraukoje Viešpats Jėzus pasigaili dešimties raupsuotų vyrų ir juos išgydo. Šie, apimti džiaugsmo skuba namo – į savo gyvenimus. Tik vienas iš jų sugrįžta, kad padėkotų. Viešpats pastebi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ O sugrįžusiajam jis taria: „Tavo tikėjimas išgydė tave.“
Bet ar jis jau nebuvo pagydytas, paklausite? Taip, tada buvo išgydytas kūnas, dabar išgijo siela. Ji buvo išgydyta iš egoizmo, matymo tik savęs. Tie vyrai, kurie negrįžo padėkoti todėl, kad nemanė jog tai būtina – jie pasveiko, nes jie to prašė, išgijimas įvyko dėl jų troškimo, jų svarbumo. Taip, jie išgijo iš fizinių raupsų, tačiau jų sielos toliau tebesirgo. Sugrįžusysis mąstė kitaip: kokia didelė Dievo malonė suteikta man per šį Mokytoją. Jis pasigailėjo manęs, nes yra geras ir maloningas.
Ar ne taip pat būna ir su mumis? Dažnai prašome Viešpaties įvairiausių dalykų (sveikatos, darbo, išlaikyti egzaminą, susitaikyti su žmona ir t. t.). ir kuomet esame išklausomi, nusiraminame – taip, aš karštai meldžiausi, buvau geras ir Dievas mane išklausė. Puiku, kad karštai meldeisi, nuostabu, kad buvai geras – tačiau taip mąstydamas, sukiesi vien apie save. Tarsi vaikas, kuris laukia žadėto saldainio, nes suplovė indus po vakarienės.
Tačiau tiesa ta, kad Viešpats tavęs išklausė dėl to, kad JIS yra geras, JIS yra gailestingas ir kad JIS jau numatė suteikti tai, ko tu prašei ir net tau įkvėpė mintį prašyti to. Ne mūsų pastangos, bet Jo begalinė meilė mums yra tas lemiamas veiksnys.
Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną, nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes. Kuomet įprasime dėkoti Visagaliui už viską bei pradėsime dėkoti kitiems, tuomet mūsų siela išgis iš dvasinių ligų, kurios yra daug baisesnės ir pavojingesnės už fizines. Dėkingumas išmoko mus pagrindinės tiesos, jog esame priklausomi vieni nuo kitų, o labiausiai nuo Viešpaties. Gyvename tam, kad skleistume meilę ir taip patys augtume meilėje.
Viešpatie,
tu davei mums dangaus duonos,
labai gardžios ir tinkamos kiekvienam skoniui.
