Išm 36, 18. Duok ramybės, Viešpatie, tiems, kurie tavęs laukia, kad tavo pranašai būtų rasti ištikimi; išklausyk savo tarno ir savo tautos Izraelio maldas.
Ps 121, 1. Aš apsidžiaugiau tuo, kas man buvo pasakyta: eime į Viešpaties namus.
(Introitas)
Šį sekmadienį Motina Bažnyčia meldžia Visagalio Dievo, kad Jis savo malone vadovautų mūsų širdims, nes tik tuomet mes mokėsime teisingai elgtis. Šventieji mėgo kartoti: „visa, kas gera manyje, yra iš Dievo, o mano yra tik nuodėmės“. Todėl neturime pagrindo didžiuotis, kad kažką gero padarome ar pasiekiame, nes tai įvyksta tik bendradarbiaujant su Dievo malone.
Todėl skaitinyje iš Pirmojo laiško korintiečiams, apaštalas Paulius ir dėkoja tikintiesiems, kad jie lieka ištikimi Dievo malonei ir ištvermingai ruošiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sugrįžimui: „Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai.“ Tokia turėtų būti ir mūsų laikysena.
Šventoji Evangelija skelbia Išganytojo atliktą stebuklą – paralyžiuotojo išgydymą. Evangelistas atkreipia dėmesį, kad Viešpats pirmiausia atleidžia paralyžiuotojo nuodėmes ir tik paskui išgydo jo kūną. Taip Kristus apreiškia tiesą, jog tikrasis blogis, kurio reikia vengti – tai nuodėmė, o tikrasis stebuklas, kurio turime kiekvienas trokšti ir siekti – tai nuodėmių atleidimas. Šis stebuklas įvyksta kiekvieną kartą, kuomet gailėdamiesi išpažįstame nuodėmes klausykloje ir Kristus kunigo asmenyje mus išlaisvina iš dvasinio paralyžiaus. Deja, šiais laikais labiau siekiama ir prašoma fizinio išgydymo, ieškoma egzotinių maldingumo praktikų, o klausyklos lieka apleistos. Nepasiduokime laikmečio madoms ir dvasiniam tingumui. Dažna išpažintis yra vienintelis ir geriausias vaistas mūsų sielai.
Pasisotinę Tavo šventomis dovanomis,
dėkojame Tau, Viešpatie,
melsdami Tavo pasigailėjimo,
kad padarytum mus vertus jas priimti.
(Postkomunijos malda)
