Ps 129, 3–4. Jei tu, Viešpatie, žiūrėsi neteisybių, Viešpatie, kas išsilaikys? Nes tu gali pasigailėti, Izraelio Dieve.
Ps 129, 1–2. Iš gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie: Viešpatie, išgirsk mano balsą.
(Introitas)
Geri tėvai, rūpindamiesi ugdyti savo vaikų atsakingumą ir savarankiškumą, už įvairius atliktus darbus duoda jiems smulkių pinigų, idant šie susitaupę įsigytų norimą daiktą, nors mylėdami galėtų jį ir taip nupirkti, – taip Visagalis Dievas įkvepia mums norą trokšti ir prašyti reikalingų malonių, kurias Jis nori mums suteikti tam, kad ugdytų mūsų nuolankumą ir pasitikėjimą Jo Tėviška Apvaizda.
Todėl šio sekmadienio Mišių kolekta ir meldžia, kad visko prašytume su pasitikėjimu, kuris irgi yra Dievo malonė.
Lekcija iš Laiško filipiečiams perteikia Tautų Apaštalo pamokymus. Kalėdamas Romoje, jis rašo savo mylimai bendruomenei, prašydamas likti ištikimiems iki galo, idant pradėtas geras darbas susilauktų ir geros užbaigos: „Pasitikiu Viešpačiu Jėzumi, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. <...> meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną.“ Ir mes esame kviečiami tarp kasdienybės reikalų ir rūpesčių rinktis tai, kas vertingiau, - tai, kas patinka Kristui ir priartina prie Jo.
Šventoji Evangelija pasakoja apie fariziejų ir Jėzaus ginčą dėl mokesčių mokėjimo. Fariziejai klausdami Jėzaus tuo metu jautraus klausimo, tikėjosi vienaip ar kitaip įsprausti Mokytoją iš Nazareto į kampą, ar bent išsiaiškinti jo politines pažiūras.
Šis iš pirmo žvilgsnio mums keistas klausimas (juk visi dori piliečiai moka mokesčius) to meto žmonėms kėlė greičiau teologines, o ne socialines problemas. Jei Izraelis yra pavergtas pagonių okupantų, ar galima jiems mokėti mokesčius, tuo parodant, kad Izraelio karalius yra ciesorius, o ne Dievas ? Tačiau jų nemokėjimas jau grėsė nemalonumais iš okupacinės valdžios. Tad kurią pusę palaiko Jėzus?
Viešpats priešinasi dviejų realybių – Dievo miesto ir žmogaus miesto (perfrazuojant šventąjį Augustiną) suplakimui į viena. Žemiškai valdžiai – ciesoriui priklauso tai, kas yra jo galioje: įstatymų leidyba, ekonomika, socialiniai reikalai, – visa tai, kas lemia kiekvienos valstybės funkcionavimo pagrindus. Mes kaip piliečiai turime atiduoti valdžiai tai, kas kyla iš jos galių ir tai kas jai priklauso.
Dievui priklauso tai, kas yra Jo sukurta. Tad iš tikrųjų Dievui priklauso visa, net ir ciesorius. Net ir ciesorius duos apyskaitą Dievui už savo darbus: „Klausykitės tad, karaliai, ir supraskite; mokykitės jūs, plačiosios žemės viešpačiai! Išgirskite jūs, kurie valdote gyventojų mases ir didžiuojatės tautų daugybe! Juk VIEŠPATS jums davė jūsų valdžią, Aukščiausiasis suteikė savarankiškumą; jis pats tirs jūsų darbus ir tyrinės jūsų užmojus“ (Išm 6, 1-3).
Tie, kas turi valdžią, visuomet susidurs su pagunda užimti Dievo vietą, būti dievais. Tai ne vien Romos imperatorių reikalavimas jų garbei aukoti smilkalus ar didžiųjų diktatorių troškimas valdyti žmonių sielas ir protus. Tai ir per kiekvienus rinkimus pasigirstantys pažadai, jog mes esame tie, kurie sukursime jums rojų žemėje.
Kuomet ciesorius peržengia savo veikimo ribas ir ima reikalauti to, kas priešinga dieviškajam įstatymui, tuomet mes raginami prisiminti, jog „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).
Bažnyčios Tėvai, aptardami šią Evangelijos ištrauką, primindavo, jog mūsų sielose yra įspaustas Dievo atvaizdas, – todėl joks ciesorius, jokia ideologija ar žmogiškasis įstatymas neturi teisės šios atvaizdo pažeisti ar pašalinti. Priklausome Viešpačiui. Esame Jo brangiai nupirkti.
Aš šaukiuosi tavęs,
nes tu, Dieve, išgirsti mane;
atsuk man savo ausį
ir klausykis mano žodžių.
(Komunijos antifona)
