Žmogaus tikslas
Tu žinai, mano mielas jaunuoli, kad Dievas tave sukūrė pagal savo paveikslą, be jokių tavo nuopelnų. Tu taip pat žinai, kad Dievas norėjo tave padaryti savo vaiku per šventąjį Krikštą ir kad Jis taip švelniai tave mylėjo, jog paskyrė tau gyvenimo tikslą – BŪTI VIENĄ DIENĄ LAIMINGAM SU JUO Danguje.
Todėl šiame pasaulyje esi ne vien tam, kad pasilinksmintum, taptum turtingas, valgytum ir gertum kaip gyvuliai; tavo tikslas yra be galo kilnus ir didingas: šiame gyvenime mylėti Dievą ir Jam tarnauti, o kitame – džiaugtis Juo visą amžinybę.
Tie, kurie galvojo tik apie tai, kaip patenkinti savo kūną blogais darbais, kalbomis ir linksmybėmis, bus dideliame pavojuje amžinai pražūti; tuo tarpu tie, kurie mylėjo Viešpatį ir Jam tarnavo, patirs didžiulį džiaugsmą, kai mirdami pajus didžiulį džiaugsmą supratę, kad pamatys Jėzų.
Primygtinai raginu jus nekopijuoti tų nelaimėlių, kurie apgaudinėja save sakydami: „Dabar aš padarysiu šią nuodėmę, bet paskui ją išpažinsiu“, nes Dievas smerkia tuos, kurie nusideda tikėdamiesi atleidimo! Atminkite, kad visi tie, kurie dabar yra pragare, turėjo viltį laiku atgailauti, bet jiems nepavyko. Kas jus užtikrins, kad nusidėję iškart po nuodėmės nenumirsite ir akimirksniu, to net nesuvokdami, neatsidursite pragare? Ir argi ne beprotybė padaryti žaizdą tikintis, kad gydytojas paskui ją užgydys? Todėl neatidėliok savo atsivertimo, bet jau dabar paniekink ir palik nuodėmę, kuri yra visų blogybių visuma ir kuri, neleisdama tau pasiekti tikslo, dėl kurio esi sukurtas, atima iš tavęs visą gėrį.
Daugelis jaunuolių, nors ir žino, kad yra Dievo sukurti mylėti ir Jam tarnauti, nesistengia pritaikyti to, ką žino, ir galvoja apie viską, tik ne apie savęs išgelbėjimą. Neužtenka tik pažinti tikėjimą, reikia jį praktikuoti. Šventasis Aloyzas, kuris, būdamas iš turtingos ir kilmingos šeimos, galėjo sau leisti malonumus, turtus ir garbę, visko išsižadėjo, mąstydamas: „Ką man tai padės amžinybei?“
Taip elkis ir tu: turi vieną sielą, kurią reikia gelbėti, ir jei ją prarasi, prarasi viską. Net jei taptum didžiu žmogumi, turtingu, išmintingu, visų garbinamu, bet nemylėtum Dievo ir prarastum savo sielą, ką laimėtum?
Taigi tark: „Dievas mane sukūrė tam, kad išgelbėčiau savo sielą, ir aš noriu ją išgelbėti bet kokia kaina! Todėl nuo šiol mylėti Dievą ir išgelbėti savo sielą bus vienintelis visų mano veiksmų tikslas! Tai reiškia būti arba amžinai palaimintam, arba amžinai pasmerktam: vadinasi, viskas išeis į gera, jei išsigelbėsiu!“
„Jėzau, atleisk man mano nuodėmes ir duok, kad daugiau niekada Tavęs neįžeisčiau; padėk man savo malone, kad nuo šiol galėčiau Tave mylėti ir Tau ištikimai tarnauti visą gyvenimą.“
„Marija, mano Motina, padėk man išgelbėti savo sielą.“
[...]
Mirtina nuodėmė
Jei tik tu, mano mielas jaunuoli, žinotum, kas atsitinka, kai padarai mirtiną nuodėmę!
Tu ATSUKI NUGARĄ DIEVUI, tam Dievui, kuris tave sukūrė, ir paniekini Jo dovanas bei draugystę. Kai nusidedi, iš tikrųjų sakai Viešpačiui: „Eik šalin nuo manęs, nebenoriu Tavęs nei mylėti, nei Tau tarnauti, nei pripažinti Tave savo Dievu. Mano dievas yra šis malonumas, šis kerštas, šis pyktis, ši negera kalba, šis laikraštis, šis kinas, šis piktžodžiavimas...“
Ar galima įsivaizduoti šiurpesnį nedėkingumą už šį? Vis dėlto taip elgeisi visus kartus, kai įžeidinėjai savo Dievą!
Nedėkingumas tau pasirodys dar didesnis, jei pagalvosi, kad norėdamas nusidėti naudojiesi tais pačiais dalykais, kuriuos Dievas tau davė, kad Jį mylėtum. Ausys, akys, burna, liežuvis, rankos, kojos... visa tai yra Dievo dovanos, o tu jomis naudojiesi, kad Jį įžeistum!
Bet dar labiau suprasi nuodėmės baisumą, jei mąstysi, kad Jėzus mirė už tave ant kryžiaus, kad ją sunaikintų! Nuo kryžiaus aukštybių Jėzus tau sako: „Matai, kaip stipriai tave mylėjau? Aš sukūriau tave iš nieko, daviau tau viską, kas esi ir ką turi, daviau tau savo paties dieviškąjį Gyvenimą, o tu mane įžeidinėji! Galėjau leisti tau mirti, kai buvai nuodėmėje, bet vietoj to išsaugojau tave gyvą ir praliejau savo Kraują, kad nepatektum į pragarą. Kodėl tu niekini mano Meilę? Kodėl naudojiesi mano dovanomis, kad mane nuskriaustum?“
Galiausiai tu turi galvoti, kad Dievas, nors ir geras bei begalinio gailestingumo, labai užsigauna, kai Jį įžeidinėji. Kuo daugiau nusidedi ir kuo ilgiau gyveni nuodėmėje, tuo labiau provokuoji Dievo rūstybę prieš save. Juk reikia bijoti, kad nuodėmių skaičius viršys ribas ir Dievas galiausiai tave apleis. Kiek daug žmonių, kurie, piktnaudžiaudami Dievo gailestingumu, vis atidėliojo savo atsivertimą, paskui neturėjo laiko prašyti atleidimo ir dabar atsidūrė degančioje pragaro liepsnoje!
Bet tu dar turi laiko! Nedelsdamas prašyk Jėzaus atleidimo, sakydamas Jam: „Jėzau, to trupučio gyvenimo, kuris man liko, nebenoriu iššvaistyti nuodėmėje, bet panaudosiu jį mylėti Tave ir gailėtis dėl blogio, kurį Tau padariau! Jėzau, dabar aš Tave myliu ir nebenoriu daugiau Tavęs išsižadėti!“
