Jacques-Louis David, Imperatoriaus Napoleono ir imperatorienės Žozefinos karūnavimas (1805-1807)
Jacques-Louis David, Imperatoriaus Napoleono ir imperatorienės Žozefinos karūnavimas (1805-1807). Paveiksle vaizduojama akimirka, kai Napoleonas atėmė iš popiežiaus rankų karūną ir ant galvos ją užsidėjo pats.

Skelbiame ištrauką iš lietuviškai išleistos kun. Félix Sardà y Salvany knygos „Liberalizmas yra nuodėmė“. Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.

Daugiau apie knygą sužinoti ir ją įsigyti galima čia.

***

Liberalizmas yra nuodėmė tiek idėjų, tiek faktų srityje. Idėjų srityje jis yra erezija ir todėl sunki nuodėmė prieš tikėjimą, net jei pavieniai jo teiginiai ar neiginiai nebūtų eretiški. Faktų srityje jis yra nuodėmė prieš įvairius Dievo ir Bažnyčios įsakymus, nes iš esmės pažeidžia juos visus. Kalbant dar aiškiau: teorinėje srityje liberalizmas yra universali ir radikali erezija, nes apima visas erezijas; praktinėje srityje jis yra universalus ir radikalus Dievo įstatymo pažeidimas, nes pateisina bet kokius šio įstatymo pažeidimus.

Panagrinėkime tai papunkčiui.

Idėjų srityje liberalizmas yra erezija. Erezija vadinamas bet koks mokymas, kuris sąmoningai ir užsispyrusiai neigia kokią nors krikščionišką dogmą. Liberalizmas, kaip mokymas, iš pradžių neigia visas tikėjimo tiesas bendrai, o paskui kiekvieną iš jų atskirai. Jis neigia visas bendrai, kada tvirtina arba netiesiogiai pripažįsta, jog žmogus turi absoliučią individualaus proto nepriklausomybę, o visuomenė – absoliučią socialinio proto, arba viešosios nuomonės, nepriklausomybę. Sakome „tvirtina arba netiesiogiai pripažįsta“, nes kartais iš liberalizmo plaukiančiose antraeilėse išvadose liberalus principas nebūna aiškiai išsakomas, o tik priimamas kaip savaime akivaizdus ir visų pripažįstamas. Liberalizmas neigia absoliučią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jurisdikciją žmonių ir visuomenių atžvilgiu, taigi ir regimos Bažnyčios galvos iš Dievo gautą ir deleguotą jurisdikciją visų tikinčiųjų ir kiekvieno iš jų atskirai, kad ir kokią visuomeninę padėtį ar rangą jie užimtų, atžvilgiu. Jis neigia Dievo apreiškimo būtinybę ir žmogaus pareigą jį priimti norint pasiekti savo galutinį tikslą. Jis neigia formalų tikėjimo motyvą, t. y. apreiškiančio Dievo autoritetą, pripažindamas tik tas apreikšto mokymo tiesas, kurias pajėgia suvokti jo siauras protas. Jis neigia neklystantį Bažnyčios ir popiežiaus magisteriumą, taigi ir visas jų apibrėžtas bei skelbiamas tiesas. Po šito bendro ir visuotinio neigimo jis iš dalies arba visiškai, priklausant nuo aplinkybių, neigia kiekvieną atskirą dogmą, kai tik pamato ją prieštaraujant jo racionalistiniam kriterijui. Šitaip jis neigia krikšto būtinumą, skelbdamas arba pripažindamas visų kultų lygybę; neigia santuokos šventumą, gindamas vadinamąją civilinę santuoką; neigia Romos popiežiaus neklystamumą, atsisakydamas pripažinti oficialius jo įsakymus bei mokymą ir pajungdamas juos savo asmeniniam sprendimui – ne tam, kad įsitikintų jų autentiškumu (tai būtų visiškai teisėta), o kad savavališkai spręstų apie jų turinį.

Pirmieji sestadieniai

Praktinėje srityje liberalizmas yra radikalus amoralumas, nes atmeta esminį bet kokios dorovės principą, arba elgesio taisyklę – amžinąjį Dievo įstatymą, kuriam žmogus turi paklusti. Vietoj to jis skelbia absurdišką nepriklausomos moralės principą, iš esmės reiškiantį moralę be įstatymo, arba, o tai tas pats, laisvą moralę, kitaip tariant, moralę, kuri nėra jokia moralė, nes moralės idėja apima ne tik nuorodas ir kelrodžius, bet ir apribojimus bei draudimus. Liberalizmas yra visiškas amoralumas dar ir todėl, kad per savo istorinę raidą yra pažeidęs arba leidęs pažeisti visus krikščioniškus įstatymus, pradedant nuo pirmojo Dekalogo įsakymo, liepiančio garbinti tik vieną, tikrą Dievą, ir baigiant penktuoju Bažnyčios įsakymu, nurodančiu pagal išgales materialiai remti Kristaus Nuotaką.

Taigi teisinga sakyti, kad idėjų srityje liberalizmas yra absoliuti klaida, o veiksmų srityje – absoliuti netvarka. Abiem atžvilgiais jis yra ex genere suo [iš savo esmės] labai sunki, mirtina nuodėmė.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų