Svarbi valdžios institucija dar kartą pasirodė esanti morališkai žlugusi, jei ne visiškai netekusi legitimumo. 2022 m. gegužės 18 d. Europos Parlamentas, viena iš Europos Sąjungos teisėkūros institucijų, atmetė pasiūlymą aptarti „dramblį kambaryje“ – besaikį krikščionių persekiojimą visame pasaulyje.
Pasiūlymas buvo pateiktas reaguojant į gegužės 12 d. Nigerijoje įvykusį Deborah Samuelės Yacubu, krikščionės studentės, nukankinimą. Ją musulmonai nužudė užmėtydami akmenimis ir sudegindami už tai, kad ji padėkojo Jėzui už išlaikyto testo rezultatus ir taip neva „piktžodžiavo“ Mahometui. Jos žudikai taip pat nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame juokėsi ir tyčiojosi iš jos degančio lavono. Pasinaudodamas šiuo tragišku įvykiu kaip katalizatoriumi, Europos Parlamento narys iš Prancūzijos Jeanas-Paulas Garraudas pasiūlė surengti diskusiją apie krikščionių persekiojimą ir krikščionofobiją.
244 nariams balsavus prieš, 231 – už ir 19 susilaikius, pasiūlymas buvo atmestas. Kadangi Europos Sąjunga teigia ginanti žmogaus teises ir religijos laisvę, keli už pasiūlymą balsavę europarlamentarai plenarinio posėdžio salėje garsiai šaukė „Gėda!“ (vaizdo įrašas čia).
Tarp EP narių, balsavusių prieš pasiūlymą, buvo didžioji dauguma Europos vieningųjų kairiųjų, Žaliųjų, Socialdemokratų ir Atnaujinkime Europą frakcijos narių.
Atsakydamas į jų veidmainystę ir dvigubus standartus, pasiūlymą pateikęs EP narys Jeanas-Paulas Garraudas apgailestavo, kad Europos Komisija „nenori paskirti kovos su krikščionofobija koordinatoriaus, kai tokio pobūdžio koordinatorius buvo sukurtas kovai su antisemitizmu ir islamofobija“.
Kiti EP nariai piktinosi tuo, ką jie pavadino „gėdingu“ ir „nedarančiu garbės“ kairiųjų elgesiu. Ispanijos politinės partijos „Vox“ atstovė Margarita de la Pisa Carrión, nuo 2019 m. dirbanti EP nare, parašė Twitteryje: „Kokia gėda! Europos Parlamentas nenori užimti pozicijos dėl jaunos nigerietės nužudymo todėl, kad ji buvo krikščionė. Jie nenori pasmerkti persekiojimo, kurį patiria krikščionys. Tai neatleistina! [originalas ispanų kalba].“
Panašiai ir olandų europarlamentaras Peteris van Dalenas Twitteryje parašė: „Nepaprastai didelė gėda, kad dauguma Europos Parlamento narių atsisakė diskutuoti dėl Nigerijos krikščionės studentės Yakubu nužudymo užmėtant akmenimis, melagingai apkaltinus ją piktžodžiavimu.“
„Europa turėtų žinoti Deborah Samuelės Yacubu vardą“, – pastebėjo Jeanas-Paulis Van De Walle'as iš ADF International (Laisvės gynimo aljanso) Briuselyje. „Ši galimybė pasisakyti prieš žiaurų ir neteisingą nekaltos paauglės nužudymą, pagrįstą melagingu kaltinimu „šventvagyste“, buvo nedovanotinai prarasta. Niekas neturėtų būti persekiojamas dėl savo tikėjimo, tačiau atrodo, kad ES užmerkė akis.“
Ironiška tai, kad šiurpi Deborah žmogžudystė, kurią kai kas pateikia kaip anomaliją, yra tik musulmonų vykdomų krikščionių persekiojimų ledkalnio viršūnė. Kelios savaitės prieš jos nužudymą Egipte musulmonas vidury baltos dienos nužudė krikščionių kunigą. Po kelių dienų kitas musulmonas Egipte nužudė dar vieną krikščionį; po to, kaip ir Deborah žudikai, jis sukūrė vaizdo įrašą, kuriame gyrėsi savo veiksmais ir pridūrė, kad tai padarė iš „ištikimybės Alachui“.
Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tai, ką patyrė krikščionė Deborah – būti apkaltintai ir nužudytai už „šventvagystę“ – yra labai paplitę visame musulmoniškame pasaulyje. Atrodo, kad Pakistane, kur ne vienas krikščionis, įskaitant kelis psichikos negalią turinčius asmenis, buvo įkalintas, nužudytas ir (arba) gyvas sudegintas dėl šio kaltinimo, tai vyksta kiekvieną savaitę.
Trumpai tariant, krikščionys visame pasaulyje yra žiauriai persekiojami, ypač musulmoniškose šalyse. Vieno didelio tyrimo, paskelbto 2022 m. pradžioje, duomenimis, „daugiau kaip 360 mln. krikščionių patiria didelį persekiojimą ir diskriminaciją dėl savo tikėjimo – 20 mln. daugiau nei pernai“. Beveik 5 898 krikščionys buvo nužudyti dėl savo religinės tapatybės, buvo užpulta ir išniekinta 5 110 bažnyčių ir kitų krikščioniškų pastatų (vienuolynų, mokyklų ir kt.). Taigi vidutiniškai kiekvieną dieną visame pasaulyje dėl savo tikėjimo buvo nužudyta daugiau kaip 16 krikščionių, o 14 bažnyčių buvo sugriauta ar išniekinta.
Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad 39 iš 50 šiame tyrime įvardytų blogiausių valstybių yra musulmonų dauguma arba jose gyvena daug musulmonų.
Nigerijoje, kur buvo nužudyta Deborah Samuelė, pasak kelių tarptautinių stebėtojų, prieš krikščionis vykdomas „grynas genocidas“. Nuo 2009 m. liepos mėn., kai rimtai prasidėjo islamo sukilimas – iš pradžių profesionalios islamo teroristų grupuotės „Boko Haram“ rankomis, o vėliau – fulanių, musulmonų piemenų, radikalizuotų ir motyvuojamų džihado ideologijos – daugiau kaip 60 000 krikščionių buvo arba nužudyti, arba pagrobti per reidus, niekada negrįžo, o jų artimieji laiko, kad jie yra mirę. Per tą patį laikotarpį „Allahu akbar“ šaukiantys teroristai taip pat sudegino ir sunaikino apie 20 000 bažnyčių ir krikščioniškų mokyklų.
Tad koks buvo tarptautinės bendruomenės atsakas į šį nesiliaujantį džihadą prieš krikščionis visame pasaulyje, vis dažniau vykstantį ir Europoje, kur kasdien išniekinama po kelias bažnyčias? Kaip neseniai parodė Europos Parlamentas, didžiosios valdžios institucijos ne tik užmerkia prieš tai akis, bet ir pasitelkia didžiulius išteklius, kad persekiotojai būtų pristatomi kaip aukos, o aukos – kaip persekiotojai, kaip pabrėžė neseniai paskelbta Jungtinių Tautų iniciatyva „Kova su islamofobija“.
Teigdami, kad gina žmogaus teises, kairieji – o beveik visi 244 Europos Parlamento nariai, balsavę prieš minėtą pasiūlymą, yra kairieji – paprastai atsisako pripažinti, o tuo labiau spręsti vieną iš aktualiausių mūsų laikų žmogaus teisių krizių.
Jie tai daro – tenka būti žiauriai atvirais – dėl paprastos ir vis labiau akivaizdžios priežasties – jie nekenčia krikščionybės.
