Vienas modernios masinės rinkos privalumų turėtų būti išaugęs pasirinkimų skaičius. Šiuolaikinis vartotojas gali rinktis iš tokios daugybės dalykų, prieinamų įvairiose platformose, tiek stacionarioje, tiek internetinėje prekyboje. Ši galimybė pasirinkti iš didžiulės gausos laikoma vienu moderniosios ekonomikos stebuklų.
Tačiau egzistuoja ir kita reikalo pusė, nagrinėjama kur kas rečiau. Siekdama užtikrinti gausą, masinė rinka užgniaužia įvairovę. Siūlydama daugybę pasirinkimų, ji linkusi siūlyti tuos pačius visur. Užuot praturtindama kultūrą, masinė rinka gali ją nuskurdinti.
Tokia tezė gali skambėti eretiškai tiems, kurie gina klasikinę ekonomikos teoriją, teigiančią, kad moderni rinka gali pasiūlyti bet ką, bet kada ir bet kur. Tokie gynėjai teigtų, kad toks prieinamumas reiškia kultūros proveržį, o ne susitraukimą.
Sunku įrodyti priešingai
Tai, kas apsunkina šį ginčą, yra prielaida, jog priešindustrinės rinkos, egzistavusios krikščioniškoje civilizacijoje, buvo tokios ribotos. Neįveikiamas masinės rinkos efektyvumas meta kaltinimą tiek krikščioniškai, tiek priešindustrinei visuomenei. Kritikuojantys modernią rinką dažnai nutildomi triuškinančių įrodymų, kaip modernus gamybos ir platinimo tinklas patenkina mūsų poreikius, akivaizdoje.
Tačiau staiga iškyla nesudėtingas ir gaivinantis pavyzdys, įrodantis priešingai: priešindustrinės rinkos visai nebuvo ribotos. Iš tiesų jos buvo neįtikėtinai turtingos.
Obuolys: išraiškingas pavyzdys
Vienas labai išraiškingas yra paprasto obuolio pavyzdys.
Obuoliai buvo perkami ir parduodami nuo neatmenamų laikų. Pažvelkime, kaip jais buvo prekiaujama ikimoderniais laikais, o kaip dabar, ir galėsime apsispręsti šiuo klausimu.
Dabar bet kuriuo metų laiku obuolių galima įsigyti bet kur. Ne sezono metu obuoliai gali būti atplukdyti iš kitų pasaulio kraštų. Šalto sandėliavimo technologijos gerokai prailgina obuolio gyvavimo laiką.
Modernūs obuoliai
Iki šiol, galima sakyti, moderni obuolių rinka padaro šiuos vaisius prieinamus ilgesnį laiką didesniam amerikiečių skaičiui. Tačiau klausimas pasirodo sudėtingesnis, kai pažvelgiame į tai, kas konkrečiai mums yra prieinama.
Pirmas dalykas, kurį pastebėsime, yra kad dauguma obuolių Amerikoje nėra vietiniai. Du trečdaliai visų obuolių yra iš Vašingtono valstijos.
Antras pastebėjimas tas, kad prieinama obuolių įvairovė yra labai maža. Tiesą sakant, apie devyniasdešimt procentų rinkos sudaro penkiolika rūšių. Pirmą vietą tarp jų užima rūšis Red Delicious. Šiuos pasirinkimus nulemia pardavėjai, kurie pritaiko juos pagal savo auginimo, transportavimo ir sandėliavimo poreikius.
Taigi, nors obuolių prieinamumas pramoninėje visuomenėje yra didžiulis, įvairovė slegiančiai varginga. Dauguma žmonių turi tokius pačius pasirinkimus visoje šalyje, retai akiratyje tepasirodant vietiniam obuoliui.
Priešindustriniai obuoliai
Taigi reikalingas palyginimas su tuo, kaip atrodė priešindustrinė obuolių rinka. Pirmasis faktas toks, kad obuoliai buvo auginami visoje šalyje, kiekvienam regionui specializuojantis ties rūšimis, kurios geriausiai augo esamomis sąlygomis.
Nesename New York Times straipsnyje paminimas ir antras pritrekiantis faktas, kad per paskutinius kelis amžius Šiaurės Amerikoje buvo auginama maždaug 17 tūkst. obuolių rūšių.
Egzistavo milžiniška įvairovė, stebuklingas obuolių pasaulis, patenkinantis kiekvieno poreikį ir skonį. Nors ne kiekvienas turėjo priėjimą prie 17 tūkst. rūšių, jokie du regionai neturėjo dviejų vienodų 15 modernių rūšių pasirinkimų. Pasirinkimus lėmė tie, kurie gyveno apylinkėje. Galime sakyti, kad obuolių selekcija praturtino teritoriją ir kultūrą.
Kur dingo visi obuoliai?
Visų šių faktų akivaizdoje privalome paklausti, kur pradingo visi obuoliai. Reikia išsiaiškinti, kodėl pasirinkimas devyniasdešimčia procentų atvejų sumažėjo iki penkiolikos rūšių. Turime sužinoti, kas nutiko kitoms 16 985 rūšims, neatstovaujamoms jokiame prekybos centre.
Gera naujiena ta, kad daug rūšių vis dar yra. Jos auginamos mažuose vaismedžių soduose ir pardavinėjamos pakelėse ar ūkininkų turguose. Bloga naujiena, kad 13 tūkst. rūšių pradingo visiems laikams ir nebėra auginamos.
Kas pražudė šiuos 13 tūkst. rūšių? Galbūt kokios rūdys ar kitokia paslaptinga liga, perėjusi per šalį XX amžiaus pradžioje?
Pramoninis obuolys
Atsakymas labai tragiškas. Nebuvo jokių rūdžių. Visas šias rūšis pražudė masinė rinka.
Kai praėjusio amžiaus pradžioje industrializacija įsiveržė į žemės ūkį, daugybė mažų vaismedžių sodų, kurie dažniausiai priklausė mažiems šeimyniniams ūkiams, buvo išrauti. Išliko tik tos rūšys, kurios galėjo gerai prisitaikyti prie pramoninių procesų. Obuoliai, kurie buvo linkę susimušti, neišliko. Panašiai nebuvo įvertinti ir tie, kurie netiko transportavimui ar sandėliavimui. Kiti netiko, nes neduodavo pakankamai vaisių.
Laikui bėgant, iš kadaise augintų 17 tūkst. rūšių liko penkiolika. Net ir šios penkiolika išlikusiųjų nėra saugios nuo nepermaldaujamo bandymo sukonstruoti tobulą obuolį. Raktinis žodis yra „sukonstruoti“, nes tai mokslinis projektas maksimizuoti investicijų grąžą, o ne būtinai pagerinti skonį. Naujos rūšys, pavyzdžiui, Cosmic Crisp (liet. Kosminis traškutis), yra superproduktyvios, geriau sandėliuojamos ir transportuojamos. Jos palaipsniui keičia likusias dominuojančias penkioliką. Kai kurie mokslininkas netgi stengiasi išvesti rūšis, kurios leistų nuo metų iki mėnesių sumažinti laiką, reikalingą medžiams subręsti.
Kas buvo prarasta
Visgi lenktyniaujant surasti didžiausiam pelnui palankiausią obuolį pražuvo didžioji dalis obuolių kultūros. Keičiantis kraštovaizdžiui dingo tam tikras gyvenimo būdas.
Kadaise obelys augo visoje šalyje. Kalbant apie kultūrą, regioniniai vartojimo ypatumai buvo perdirbti, nes dauguma prarastų rūšių geriausiai augo tam tikroje teritorijoje, jai būdingame klimate ir dirvožemyje. Dingo net būdai naujoms rūšims išvesti, nes dauguma jų atsirasdavo kryžminio apdulkinimo būdu tarp kaimyninių sodų. Vietinis obuolys galėjo tapti regiono kultūros dalimi, nes jis buvo vertinamas gyventojų kaip savas.
Net rūšių pavadinimai buvo vaizdingi, primenantys žmones ir vietas. 1905 metais išleista knyga „Niujorko obuoliai“ vardija gausias valstijos rūšis. Ten randame Grimes Golden obuolių veislę, apibūdinamą kaip „gražų, turtingą, aukso geltonumo, patrauklų savo forma ir tobulai tinkantį tiek desertui, tiek panaudojimui kulinarijoje.“ Taip pat aprašyta ir Winter Banana obuolių rūšis, kuriai būdingi „dideli, šviesiai gelsvos spalvos su gražiais, kontrastingais šviesiai rožiniais-raudonais skruostais obuoliai, tipiškai aromatingi, gerų desertinių savybių“. O ką belieka manyti apie Twenty Ounce rūšies obuolius? Jie „itin tinkami vartoti namuose, dideli, patrauklūs, žalios pereinančios į geltonumą spalvos, su plačiais raudonais dryžiais ir potepiais, vidutiniškai švelnūs, sultingi“.
Šie 17 tūkstančių skirtingų skonių praturtino Amerikos obuolių paveikslą ir formavo sveiką regionalizmą. Iš tų pačių obuolių buvo gaminama produkcija, kuri panašiai stiprino regionus ir jų tradicijas. Savo išskirtiniais skoniais jie prisidėjo prie didžiausios obuolių sidro, acto, sviesto, brendžio, štrudelio ir klasikinio amerikietiško obuolių pyrago įvairovės.
Tiesiog neįsivaizduojama, kiek paprastas obuolys prisidėjo prie mūsų kultūros. Darosi baisu supratus, kiek daug buvo prarasta, kai išnyko 13 tūkst. išskirtinių skonių.
Ne vien tik obuoliai
Produktų įtaka kultūrai neapsiriboja tik obuoliais. Visuomenėje, kuri gali būti pavadinta organiška, egzistuoja natūralus ryšys tarp gyvenamosios vietos, žmonių ir jų produktų. Tai visiškai priešinga karštligiškam nesusivaldymui visuomenės, susitelkusios į pinigus ir efektyvumą, nesisaistančiai nei su tam tikra vieta, nei su jos žmonėmis.
Taigi turėtume įsivaizduoti visuomenę, kurioje išskirtiniai regioniniai patiekalai, rūbai ir produktai reprezentuojami tūkstančių rūšių. Pavyzdžiui, vietinės kukurūzų košės aromatas Pietuose buvo toks išskirtinis, kad žmonės galėjo atskirti, kur jie yra, pagal jos skonį.
Joks marketingas negali pakeisti iš tiesų organiško maisto, kuris įsišaknijęs tam tikroje vietoje ir jos tradicijose.
Ar taip ir turėjo nutikti?
Kai kurie šiuos pasvarstymus gali atmesti kaip nostalgišką praeities ilgesį, ignoruojantį šiuolaikinę tikrovę. Jie tvirtintų, kad rinka gali būti brutali, tačiau privalo būti gerbiama.
Mes atsakytume, kad obuolių rūšių sunaikinimas neturėjo įvykti taip, kaip įvyko. Vietos kultūros galėjo klestėti su visa pagarba rinkoms. Egzistuoja tam tikros nišinės rinkos, pavyzdžiui, mažųjų aludarių verdamo alaus, kurios yra puikus įrodymas, kad vietinė produkcija gali būti labai konkurencinga.
Iš tiesų privalome pripažinti, kad masinė centralizuota rinka retai veikia vien tik pagal sąžiningos rinkos principus. Vyriausybės subsidijos, vietos mokesčių lengvatos, varginantys socialistiniai reguliavimai, sukurti siekiant suteikti pranašumą stambiems tiekėjams ir dideliems prekybos tinklams, neabejotinai padėjo išlaikyti rinką milžinišką smulkiųjų gamintojų nenaudai.
Ne ekonominė, bet moralinė problema
Tačiau tai, kas sužlugdė obuolių rinką, buvo kur kas labiau moralinė nei ekonominė problema. Kai žmonės atmeta moralinius suvaržymus ir ima primygtinai reikalauti tuoj pat patenkinti jų poreikius, tai išbalansuoja rinkas. Tai verčia visuomenes atsižadėti natūralios varžančios šeimos, tikėjimo ir bendruomenės įtakos, kuri ekonomikas darė įdomiai vietines ir įspūdingai stabilias.
Šeimų ir bendruomenių subyrėjimas, ypač nuo septintojo dešimtmečio, turėjo lemiamos įtakos šiam suniokojimui. Kai individai nebėra prisirišę prie šeimos ir bendruomenės, negali būti jokios tikros vietinės ekonomikos, nes ji remiasi ištisų kartų darbu ir pagarba konkrečiai vietai. Žmonės be šaknų renkasi produktus vadovaudamiesi patogumu ar kaina.
Žmonės, turintys šaknis, yra jiems ištikimi. Jie natūraliai teikia pirmenybę produktams, su kuriais juos sieja tam tikras ryšys ir dalyvavimas, kadangi jie yra jų istorijos dalis. Žmonės vertina išskirtinį vietinį skonį, kuris kyla iš jų žemės, klimato ir jų pačių išradingumo.
Svarbiausia, kad tikrąjį vietinį patriotizmą sudaro žmogiškasis elementas. Žmonėms patiria džiaugsmą kartu gyvendami ir dalydamiesi dalykais, kurie jiems brangūs, taip pat ir obuoliais. Tai padeda atsirasti kultūriniams lobiams, kuriuos taip įspūdingai išreiškia 17 tūkstančių obuolių rūšių.
