XVI a. Anglijoje karalius Henrikas VIII, pasidavęs savo geiduliams ir negavęs iš Katalikų Bažnyčios popiežiaus leidimo išsiskirti su teisėta žmona, dėl šios priežasties pradėjo savo šalyje Reformaciją, nutraukdamas savo ryšius su Roma ir pasiskelbdamas Anglijos bažnyčios galva. Beje, išsiskirti su pirmąja žmona ir susituokti su meiluže jam nepakako — vėliau jis nukirto šiai galvai ir vedė dar keturis kartus (penktajai žmonai jis taip pat nukirto galvą, o šeštoji vargais negalais tokios lemties išvengė).
Kaip savo knygoje „Didžiosios erezijos“ rašo Hileris Belokas, pagrindinė Reformacijos varomoji jėga buvo godumas — visose šalyse, kuriose ji buvo vykdoma, ją vykdžiusioji turtingųjų klasė masiškai nusavino Katalikų Bažnyčios turtą ir tuo būdu tapo dar turtingesnė. Čia pateikiame kitos H. Beloko knygos — „Vergovinė valstybė“ (1912) ištrauką, kuria parodoma, kokių pragaištingų padarinių visai visuomenei turėjo jos valdytojo sukelta revoliucija.
Baigiantis viduramžiams, Vakarų krikščioniškosios, taip pat Anglijos visuomenės buvo ekonomiškai laisvos. Privatinė nuosavybė buvo natūrali valstybės institucija, tokią nuosavybę turėjo diduma piliečių. Kooperacinės organizacijos, savanoriški darbo reglamentai ribojo absoliučiai laisvą nuosavybės panaudojimą vien tik todėl, kad apsaugotų šią instituciją ir neleistų didesnei nuosavybei praryti mažesnės.
Ta nuostabi visuomenės būklė, kurią mums pavyko pasiekti po daugelio krikščionybės vystymosi šimtmečių ir kurioje senoji vergovės institucija galiausiai buvo visiškai pašalinta iš krikščioniškojo pasaulio, išliko ne visur. Anglijoje ji buvo sąmoningai sunaikinta. Nelaimės sėklos buvo pasėtos dar XVI a. Jų regimi daigai pasirodė XVII a. XVIII a. Anglija galutinai, nors dar nevisiškai tvirtai, stovėjo ant proletariato pagrindo, t. y. jos visuomenė buvo padalyta į turtinguosius, kurie valdė gamybos priemones, ir į didžiąją masę beturčių, nevaldžiusių jokių gamybos priemonių. XIX a. ši piktžolė visiškai subrendo, ir šimtmečio pabaigoje Anglija jau buvo tapusi grynai kapitalistine valstybe, kapitalizmo pavyzdžiu ir likusio pasaulio modeliu, valstybe, kurioje gamybos priemonės buvo sutelktos labai mažos piliečių grupės rankose, o didžioji tautos dalis buvo netekusi ir žemės, ir kapitalo, taigi — ir saugumo, ir pragyvenimo šaltinio. Dauguma anglų, būdami vis dar politiškai laisvi, pamažu prarado ekonominę laisvę ir taip pateko į blogesnę padėtį nei kada nors Europos istorijoje laisvi piliečiai buvo atsidūrę.
Kaip mus ištiko ši milžiniška katastrofa?
Pirmiausia buvo netinkamai panaudota didžioji XVI a. ekonominė revoliucija. Karalius, siekdamas pasisavinti vienuolynų žemes ir jų sukauptą turtą, atėmė jas iš senųjų valdytojų, tačiau faktiškai jos pateko ne į karaliaus rankas, o atiteko tada jau gana turtingai visuomenės grupei, ir ji po šios reformos visam ateinančiam šimtmečiui tapo Anglijos valdančiąja jėga.
Štai kaip viskas įvyko.
Nors XVI a. Anglijoje, kurią Henrikas VIII pradėjo valdyti dar būdamas jaunas, dauguma žmonių turėjo žemės, kurią dirbo, namus, kuriuose gyveno, įrankius, kuriais dirbo, vis dėlto tai buvo šalis, kurioje šios gamybos priemonės buvo pasiskirsčiusios nors ir plačiai, bet netolygiai.
Tais laikais, kaip ir šiandien, turto pagrindą sudarė žemė ir jos priklausiniai, tačiau santykis tarp žemės bei jos priklausinių vertės ir kitų gamybos priemonių (darbo įrankių, drabužių, maisto atsargų ir t. t.) vertės buvo kitoks nei dabar. Žemė ir jos priklausiniai tada sudarė žymiai didesnę visų gamybos priemonių dalį nei dabar. Šiandien tai nesudaro nė pusės visų šios šalies gamybos priemonių, ir nors tai yra nepamainomas materialinių gėrybių gamybos pagrindas, tačiau mūsų didžiulių mašinų, mūsų drabužių ir maisto atsargų, mūsų anglies ir naftos, mūsų laivų ir kitų transporto priemonių vertė daug didesnė nei žemės bei jos priklausinių. Tai kainuoja daugiau už ariamą žemę, ganyklas, pastatus, prieplaukas, dokus ir t.t. XVI a. pradžioje žemės ir jos priklausinių vertė, atvirkščiai, buvo gerokai didesnė už visų kitų materialinių gėrybių vertę kartu sudėjus.
Viduramžių pabaigoje Anglijoje daug labiau nei kitose Europos šalyse šis turtas buvo turtingų žemvaldžių klasės rankose.
Neįmanoma pateikti tikslių statistinių duomenų (jie tada nebuvo renkami), todėl galima daryti tiktai labai bendras išvadas, pagrįstas loginėmis prielaidomis ir tyrimų rezultatais. Vis dėlto apytikriai galima spėti, kad turtinga žemvaldžių klasė valdė daugiau nei ketvirtadalį, bet mažiau nei trečdalį žemės ir jos priklausinių.
To meto Anglija buvo žemės ūkio šalis, joje gyveno nuo keturių iki šešių milijonų gyventojų, kiekviena kaimo bendruomenė turėjo vadinamąjį senjorą (arba skvairą, kaip jį paprastai vadino šnekamojoje kalboje), valdžiusį daugiau domeno žemės, nei tai buvo įprasta bet kurioje kitoje Europos šalyje. Vidutiniškai, sakyčiau, jis absoliučiai valdė daugiau nei ketvirtadalį, o gal net ir trečdalį visos kaimo žemės - miestuose turtas buvo paskirstytas tolygiau. Kartais šis postas priklausė atskiram asmeniui, kartais organizacijai - bet kuriuo atveju kiekviename kaime buvo domeno valdos, priklausiusios politiniam kaimo vadovui ir užėmusios nemažą dalį viso žemės ploto. Mažiau laimingi gyventojai nuosavybės teise valdė likusią žemę su pastatais bei inventoriumi, ir nors jie negalėjo būti iškelti, privalėjo mokėti senjorui tam tikrą mokestį už žemę. Dar daugiau - senjoras atliko vietinio teisėjo funkcijas. Taigi šios turtingos žemvaldžių klasės atstovai jau apie šimtą metų ėjo teisėjų, nuo kurių priklausė vietinis valdymas, pareigas.
Nebuvo jokios priežasties, dėl kurios valstietija negalėjo pamažu iškilti, o dvarininkija susilpnėti. Taip įvyko Prancūzijoje, taip galėjo atsitikti ir Anglijoje. Suinteresuoti įsigyti daugiau žemės valstiečiai galėjo pamažu plėsti savo valdas ir sumažinti domeno žemes, ir taip gana paplitusį nuosavybės pasiskirstymą galėjo papildyti dar vienas puikus bruožas, būtent lygesnis nuosavybės valdymas. Tačiau bet kokį tokio pobūdžio procesą, kai paprastas žmogus perka iš didžiūno - atrodytų, tokį natūralų mums, europiečiams, ir kuris vyko beveik visur, kur buvo leidžiama veikti vadovaujantis visuotiniais poreikiais - šioje šalyje nutraukė dirbtinė, smurtu paremta revoliucija. Ši dirbtinė revoliucija neatsiejama nuo karaliaus įvykdytos vienuolynų žemių konfiskacijos.
Labai svarbu suvokti šio proceso pobūdį, kadangi būtent tai lėmė Anglijos ekonomikos ateitį.
Šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis domeno žemių ir su jomis susijusios vietinės administracinės valdžios (kaip matysime vėliau, tai labai svarbu) buvo Bažnyčios rankose. Taigi Bažnyčia buvo „senjoras“ kokiems 25, na, sakykim, 28, o gal ir net 30 procentų Anglijos kaimo bendruomenių ir administravo panašią dalį visos Anglijos žemės ūkio produkcijos. Be to, Bažnyčia absoliučia nuosavybės teise valdė apie 30 procentų likusios kaimo domeno žemės ir gaudavo apie 30 procentų įprastinių mokesčių, kuriuos valstiečiai mokėdavo žemvaldžiams. Tokią ekonominę galią iki 1535 m. turėjo katedrų kapitulos, vyrų bei moterų vienuolijos, dvasininkų vadovaujamos mokymo įstaigos ir t. t.
Henrikui VIII konfiskavus vienuolynų žemes, Bažnyčia ne iš karto neteko turėtos didžiulės ekonominės įtakos. Pasaulietinė dvasininkija išsaugojo savo privilegijas, o mokslo įstaigos nors ir buvo apiplėštos, išlaikė dalį pajamų. Vis dėlto iš tų 30 procentų du trečdaliai buvo konfiskuoti ir šio plataus masto proceso sukelta revoliucija buvo didžiausia, netikėčiausią ir reikšmingiausia iš visų kada nors vykusių ekonominėje Europos šalių istorijoje.
Iš pradžių karalius ketino tą daugybę gamybos priemonių pasilaikyti sau — šį faktą turi gerai įsidėmėti visi studentai, besimokantys Anglijos istorijos, ir kiekvienas, besistebintis kontrastu tarp senosios ir dabartinės Anglijos.
Jei šio sumanymo būtų buvę tvirtai laikomasi, Anglija ir jos valdžia būtų tapusios stipriausia politine jėga Europoje.
Vykdomoji valdžia (tomis dienomis tai reiškė karalių) būtų turėjusi didesnę galimybę nei bet kuri kita valdžia krikščioniškame pasaulyje palaužti turtingųjų pasipriešinimą, paremti savo politinę galią ekonomine galia ir tvarkyti savo pavaldinių socialinį gyvenimą.
Jei Henrikas VIII ir jo įpėdiniai būtų išlaikę konfiskuotas žemes, stebinanti Prancūzijos monarchijos galybė būtų niekas, palyginti su Anglijos monarchijos galia.
Anglijos karalius savo rankose būtų laikęs absoliučios valdžios įrankį. Galbūt jis šį įrankį būtų panaudojęs kurios nors kitos stiprios centrinės valdžios pavyzdžiu - turtingesnėms klasėms susilpninti ir netiesioginei plačiųjų žmonių masių naudai. Kad ir kaip ten būtų buvę, Anglija būtų tapusi visai kitokia nei ta, kurią šiandien pažįstame, jei karalius, likvidavęs vienuolynus, būtų tvirtai laikęs savo grobį.
Štai būtent čia ir iškyla pagrindinis šios didžiosios revoliucijos momentas. Karaliui nepavyko išlaikyti užgrobtų žemių. Stambiųjų žemvaldžių klasė, kuri jau tada egzistavo ir valdė, kaip minėta, nuo ketvirtadalio iki trečdalio Anglijos žemių, buvo per kietas riešutėlis monarchijai. Žemvaldžiai reikalavo žemę atiduoti jiems - kartais už dyką, kartais už juokingai mažą kainą, jie turėjo gana didelę galią ir Parlamente, ir vietos savivaldos organuose, kad pasiektų, jog jų reikalavimai būtų įvykdyti. Karalius niekada nebeatgavo to, ką perleido kitiems, ir ilgainiui vis daugiau buvusių vienuolynų žemių tapo stambių žemvaldžių nuosavybe.
Kuo tai baigėsi? Žmonės, faktiškai valdę nuo ketvirtadalio iki trečdalio Anglijos kaimo dirvonų, arimų ir klėčių, per labai trumpą laiką įgijo kitą didelę gamybos priemonių dalį. Svarstyklės nusviro jų naudai. Prie savo trečdalio jie pridėjo dar penktadalį. Staiga jie tapo pusės žemių valdytojais! Kai kuriuose labai svarbiuose šalies centruose jiems atiteko daugiau kaip pusė žemių. Daugelyje sričių jie tapo ne tik neginčytinais viršininkais, bet ir visos bendruomenės ekonominiais viešpačiais. Jie galėjo pirkti sau naudingomis aplinkybėmis. Jie vadovavosi griežtos konkurencijos dėsniais ir išplėšdavo kiekvieną mokesčių ar žemės nuomos šilingą, tuo tarpu senieji bažnytiniai žemvaldžiai labiau laikėsi tradicijų — daug derliaus palikdavo nuomininkams. Naujieji žemvaldžiai įsitvirtino universitetuose ir teismuose. Karalius vis rečiau rinkdavosi tarp didžiūnų ir varguolių. Vis dažniau didžiūnai galėjo lemti politiką savo naudai. Taip veikdami jie greitai įsigijo didumą gamybos priemonių ir nedelsdami pradėjo „ryti“ smulkius nepriklausomus ūkininkus bei formuoti didžiulius dvarus, kurie po kelių kartų tapo tolygūs pačiam kaimui. Atkreipkite dėmesį, kad visi didieji skvairų dvarai Anglijoje atsirado per šią revoliuciją arba vėlesniu laikotarpiu. Šen bei ten iš viduramžių išlikę vietinių didžiūnų dvarų pastatai tik pabrėžia didžiulį šios revoliucijos poveikį. Neaukštas medinis namas su ūkiniais pastatais ir priestatais, šiek tiek didesnis už kitų ūkininkų gyvenamuosius namus, po reformacijos virto rūmais. Išskyrus didžiąsias pilis (jos buvo ne jų šeimininko, o karaliaus nuosavybė), ikireformacinė diduomenė gyveno kaip žmonės, turtingesni už kitus ūkininkus, bet ne kaip šių viešpačiai. Po reformacijos visoje Anglijoje pradėję dygti didieji dvarai greitai tapo tipiškais Anglijos kaimo gyvenimo centrais.
Procesas jau buvo pačiame įkarštyje, dar prieš mirštant Henrikui VIII. Anglijos nelaimei, savo įpėdiniu karalius paskyrė silpnos sveikatos vaiką, ir jo šešerių metų valdymo laikotarpiu, nuo 1547 iki 1553 m., plėšimai tęsėsi pasibaisėtinu mastu. Kai jis mirė ir karūna atiteko Marijai, šis procesas buvo beveik pasibaigęs. Iškilo naujos šeimos, valdžiusios tiek turtų, kiek anksčiau Anglijoje dar negirdėta. Skatinamos bendrų interesų jos prisišliejo prie senesnių šeimų, taip pat dalyvavusių grobstant turtą. Parlamento rūmų atstovai, balsuodami už vienuolynų likvidavimą, reikalavo savo dalies - ir kiekvienas ją gavo. Tai akivaizdžiai įrodo „Likvidacinio parlamento“ narių sąrašas. Be įtakos Parlamente, ši socialinė klasė turėjo šimtus kitų būdų primesti savo valią. Howardai (jau turėję garsią giminės liniją), Cavendishai, Ceciliai, Russelai ir dar apie 50 kitų šeimų iškilo virš religijos griuvėsių. Nuo šio momento procesas vyko be pertrūkių, ir, praėjus šimtui metų, Anglijos veidas tapo nebeatpažįstamas.
Vietoj galingo karaliaus, turėjusio daug didesnes pajamas už bet kurį savo pavaldinį, buvo karalius, stokojantis pinigų ir valdomas pavaldinių, kartais lygių jam savo turtais, kurie galėjo — ypač pasitelkę jų kontroliuojamo Parlamento įtaką - daryti su juo ką panorėję. Taigi XVII a. pirmoje pusėje, apie 1630-1640 metus, ekonominė revoliucija buvo galutinai baigta, ir naująją ekonominę realybę, išstūmusią senąsias Anglijos tradicijas, formavo galinga stambiųjų žemvaldžių oligarchija, nustelbusi nuskurdusią ir sunykusią monarchiją.
[...]
Gausus proletariato augimas, nuosavybės sutelkimas keleto savininkų rankose ir didžiosios visuomenės dalies išnaudojimas tų kelių asmenų naudai neturėjo jokio būtino ir neišvengiamo ryšio su naujų bei nuolat tobulinamų gamybos metodų sukūrimu. Istorija akivaizdžiai rodo, kad blogis kilo iš fakto, jog Angliją, industrializacijos židinį, dar prieš didžiuosius atradimus jau buvo užgrobusi turtinga oligarchija.
Kaip besivystanti industrializacija įgavo kapitalistinius kontūrus? Kodėl keletas turtingų žmonių taip lengvai pasisavino naujuosius metodus? Kodėl jiems ir tuometinei visuomenei atrodė normalu ir įprasta, kad naująsias gėrybes naujosiomis mašinomis gamintų proletarai ir beturčiai? Ogi todėl, kad Anglija, kurioje buvo padaryti naujieji atradimai, jau buvo šalis, kurios žemes ir gėrybių atsargas valdė nedidelė mažuma. Tai jau buvo Anglija, kurioje, ko gero, pusė gyventojų buvo virtę proletarais ir tai buvo puiki terpė išnaudoti.
Prieš kuriant kokią nors naują pramonės šaką, reikėjo kapitalo, t. y. reikėjo iš kažkur gauti materialinių gėrybių atsargų, kurios palaikytų darbą, kol gamybos procesas bus užbaigtas. Reikėjo grūdų, mėsos, gyvenamųjų patalpų, drabužių, kuriais nuo žaliavos išgavimo iki gatavo produkto panaudojimo pradžios momento turėjo būti aprūpinami žmonės, dirbantys su ta žaliava ir paverčiantys ją galutiniu gaminiu. Jei nuosavybė būtų buvusi gerai paskirstyta, saugoma besikooperuojančių tarpusavyje gildijų, kurias būtų apriboję ir palaikę papročiai bei stiprios amatininkų korporacijos, turto atsargų, reikalingų kiekvienai gamybai pagal naują metodą pradėti ir kiekvienam šio metodo patobulinimui atlikti, būtų parūpinę susivieniję smulkieji savininkai. Jų korporacijos, jų nedideli žemės lopinėliai būtų suteikę kapitalą naujiems technologiniams procesams, ir žmonės, jau ir taip turintys nuosavybės, vieniems išradimams keičiant kitus, būtų padidinę visos bendruomenės turtą nepažeisdami nuosavybės pasiskirstymo balanso. Nei protas, nei patirtis nepadeda rasti ryšio tarp naujo gamybos proceso kapitalizacijos ir idėjos apie keletą stambių savininkų, už atlygį samdančių daugybę beturčių. Jei didieji atradimai būtų įvykę XIII a. visuomenėje, jie būtų sukūrę palaimą ir praturtinę žmoniją. Liguistomis XVIII a. moralinėmis sąlygomis jie tapo prakeiksmu.
Į ką naujosios pramonės atstovai galėjo kreiptis ieškodami kapitalo? Dauguma smulkiųjų savininkų jau buvo išnykę. Korporacinę visuomenę ir tarpusavio įsipareigojimus, kurie juos palaikydavo ir užtikrindavo jų teisę į turtą, sunaikino ne „ekonominė pažanga“, o tyčiniai turtingųjų veiksmai. Smulkieji savininkai buvo neišsimokslinę, nes iš jų buvo atimtos mokyklos, o universitetai jų neįsileido. Dar labiau jų neišprusimą skatino tai, kad išnyko bendruomeninis gyvenimas, puoselėjęs visuomeninį jausmą, ir juos gynę bendri susitarimai. Jei jums būtų reikėję daugybės grūdų, patalpų, aprangos, kuro - būtinų parengiamųjų priemonių naujos pramonės šakos gamybai pradėti; jei būtumėte ieškoję, kas galėtų jus aprūpinti atsargomis, reikalingomis dideliems eksperimentams atlikti būtumėte turėję kreiptis į tuos žmones, kurie jau buvo monopolizavę daugumą Anglijos gamybos priemonių. Tik turtingieji būtų galėję aprūpinti jus šiomis atsargomis.
Ir tai dar ne viskas. Jei jau būtumėte tokiu būdu radę atsargų ir taip parūpinę kapitalo savo avantiūrai, prieinamiausią žmogiškosios energijos rūšis — neribotai eksploatuojama, silpna, neišprususi, desperatiškai stokojanti pragyvenimo šaltinių, pasiruošusi dirbti jums beveik bet kokiomis sąlygomis, ir patenkinta, jeigu jai garantuosite bent pragyvenimą - buvo egzistuojantis proletariatas, sukurtas naujosios plutokratijos, kuriai po reformacijos supirkus šalies turtą, dauguma anglų neteko nuosavybės teisės į žemę, namus ir įrankius.
Turtingųjų klasė, pasisavindama nemažai naujų gamybos būdų savo asmeninei naudai, eksploatavo juos kiek leido grynoji konkurencija, kilusi iš jų pačių godumo. Bendradarbiavimo tradicija buvo išnykusi. Kas turtingiesiems parūpins pigiausios darbo jėgos? Žinoma, proletariatas, o ne likę smulkieji savininkai. Kuri socialinė klasė greičiausiai augs valdant naujiesiems turčiams? Žinoma, taip pat proletariatas, nes jis neturi nei įsipareigojimų, nei to, ką galėtų palikti savo palikuonims. Didindami kapitalisto pelną, jie suteikė šiam galimybę sustiprinti savo galią ir laimėti prieš smulkųjį savininką bei pasiųsti jį papildyti plačias proletariato mases.
Būtent dėl šios priežasties vadinamoji pramoninė revoliucija nuo pat pradžių įgavo formą, virsdavusią tikru prakeiksmu tai nelaimingai visuomenei, kurioje ji įsitvirtindavo. Turtuoliai, kurie jau kontroliavo kapitalą — pagrindinę pramonės perversmo varomąją jėgą — paveldėjo ir šio perversmo sukurtas naujas gamybos priemones bei vis didėjančias maisto produktų atsargas. Fabrikų sistema, gimusi ant visuomenės pasidalijimo į kapitalistus ir proletarus pagrindo, augo toje pačioje dirvoje, kuri lėmė jos kilmę. Nauja pažanga kaskart vertė kapitalistą ieškoti proletarinės žaliavos gamybos malūnui aprūpinti. Kiekviena tokios visuomenės detalė — įstatymų, reguliavusių nuosavybę ir pelną, forma, dalininkų įsipareigojimai, „šeimininko“ ir „tarno“ santykiai - tiesiogiai prisidėjo prie neriboto paklusnios, beformės, samdomos darbininkų klasės, kurią kontroliavo nedidelė grupė turtuolių, augimo. Besirutuliojant blogiems įvykiams, ši grupelė turi tendenciją tapti dar mažesne, turtingesne ir galingesne.
Ekonominė oligarchija išplito visur, ne tik pramonėje. Stambieji žemvaldžiai sąmoningai, apgalvotai ir savanaudiškai sunaikino bendruomenines teises į bendrą žemę. Valdančioji plutokratų grupelė, su kuria jie dabar buvo susimetę ir kurios verteiviškus interesus buvo perėmę, viską pakreipė savo tikslams. Ana stipri centrinė valdžia, turėjusi ginti bendruomenę nuo godžios mažumos, jau kelios kartos buvo mirusi. Triumfuojantis kapitalizmas tvirtai valdė visą įstatymų leidybos ir visuomenės informavimo mechanizmą. Jis iki šiol laiko juos savo rankose. Nerasime nė vieno dabartinės vadinamosios „socialinės reformos“ pavyzdžio, kur ji nebūtų akivaizdžiai (nors dažniausiai nesąmoningai) nukreipta į dar didesnį industrinės visuomenės įtvirtinimą, kai laikoma savaime suprantama, kad nuosavybę valdo keletas asmenų, o dauguma dirba jiems už atlygį, ir Anglijos žmonės tegali tikėtis, kad jų likimą pagerins ne nuosavybė ir laisvė, o įstatymai ir reglamentai, ateinantys iš aukščiau.
Visi jaučiame (tie nedaugelis, kurie analizavo šį reikalą, ne tik jaučia, bet ir žino), kad kapitalistinė visuomenė, gimusi užgrobus svetimas žemes prieš keturis šimtus metų ir palaipsniui išsivysčiusi iki dabartinės, priėjo gyvavimo galą. Beveik akivaizdu, kad ji negali toliau egzistuoti tokia, kokią ją pažino trys pastarosios kartos, akivaizdu ir tai, kad turi būti surastas tam tikras sprendimas dėl nepakeliamo ir vis augančio nestabilumo, nuodijančio mūsų gyvenimą. Bet prieš pradėdamas analizuoti skirtingų idėjinių mokyklų pateikiamus sprendimus, kitame skyriuje atskleisiu, kaip ir kodėl Anglijos kapitalistinė industrinė sistema tokia nepakeliamai nestabili, jog tai tampa opia problema, kurią reikia greitai spręsti, jei norime išvengti visuomenės pražūties.
