Plutarchas pasakoja, kad jo laikais romėnai išsiuntė trijų vyrų delegaciją į Bitiniją, siekdami atkurti taiką tarp tėvo ir jo sūnaus. Vieno iš delegatų galva buvo nusėta opomis; kitas sirgo podagra, trečias – širdies liga. Kai juos pamatė Romos cenzorius Katonas, jis sušuko: „Ši romėnų delegacija neturi nei galvos, nei kojų, nei širdies!“ Bijau, mielas skaitytojau, kad mes dažnai siunčiame panašius beverčius pasiuntinius pas Dievą. Mūsų atstovas Jam yra malda, apie kurią Dovydas yra pasakęs: „Išgirsk mano maldą, klausykis mano pagalbos šauksmo“ (Ps 88, 3), kurios žodžius šventasis Augustinas komentuoja taip: „O nuostabi maldos galia, turinti prieigą prie Dievo, kai tuo tarpu kūnui ten patekti yra uždrausta!“ Kad malda, mūsų pasiuntinys, patiktų Dievui ir mums būtų tokia pat naudinga ir galinga, kaip ir šventiesiems, ji turi turėti tam tikrų sąlygų ir savybių, kurias dabar atskleisiu.
I. Mūsų maldos objektas turi būti teisėtas
Dievas yra mūsų Tėvas. Tėvas neduos savo vaikams to, kas, kaip Jis žino, jiems yra kenksminga. Jei prašysime savo Dangiškojo Tėvo ko nors, kas galėtų pakenkti mums, o ypač mūsų išganymui, Jis neišgirs mūsų maldos. Tad mūsų maldos objektas turi būti teisėtas ir palankus mūsų dvasinei gerovei, nes priešingu atveju tai nepatiktų Dievui ir mums būtų neprotinga tikėtis, kad Dievas mums duos kažką, kas Jam nepatinka. Todėl Dievas mūsų neišgirs, jei:
- Prašysime ko nors, kas kenktų mūsų išganymui. „Žmogus, – sako šventasis Augustinas, – gali teisėtai melsti šio gyvenimo gėrybių, o Viešpats gali gailestingai atsisakyti jo išklausyti. Kaip gydytojas, norintis išgydyti savo pacientą, neleis jam tų dalykų, kurie, kaip jis žino, gali šiam pakenkti, taip ir Viešpats bus kurčias jūsų maldoms, kai prašysite to, kas, kaip Jis žino, bus jums žalinga. Tačiau nedraudžiama melsti būtiniausių šio gyvenimo dalykų: „Neduok man nei skurdo, nei turtų“ (Pat 30, 8); taip pat nėra neteisinga domėtis tokiais dalykais, jei mūsų nerimas dėl jų nėra besaikis, ir mes nekreipiame į juos taip absoliučiai savo širdies, kad jie taptų pagrindiniais mūsų troškimų objektais. Visuomet turime jų prašyti su nuolankumu ir su sąlyga, kad jie bus naudingi mūsų sielai. Šv. Tomo Kenterberiečio gyvenime skaitome, kad sergantis žmogus pasveiko šventajam užtariant; vėliau, galvodamas, kad liga jam galėjusi būti geresnė nei sveikata, jis vėl meldėsi šventajam vyskupui, sakydamas, kad mieliau sirgtų, jei liga jam būtų geriau nei sveikata ir jo liga tuoj sugrįžo.
- Dievas neišgirs mūsų maldos, jei melsimės, kad būtume išvaduoti iš tam tikros pagundos arba kryžiaus (kaip meldėsi šv. Paulius, kad būtų išlaisvintas iš kūno gundymų), kurie, kaip Dievas žino, yra naudingi mūsų tobulėjimui nuolankume ir kitose dorybėse.
- Dievas taip pat mūsų neišgirs, jei ko nors prašysime vedami ambicijų, kaip Zebediejaus sūnūs, kurie meldėsi, kad gautų svarbias pareigas Kristaus karalystėje.
- Dievas mūsų neišgirs, jei ko nors prašysime iš neapgalvoto uolumo, kaip tai darė apaštalai, prašydami mūsų Viešpaties pasiųsti ugnį iš dangaus ant samariečių, atmetusių Kristų, mūsų Gelbėtoją.
- Dievas taip pat mūsų neišgirs, jei prašysime Jo tam tikros gyvenimo padėties, pavyzdžiui, religinės ar santuokinės, kuri, kaip Jis žino, neatitinka mūsų fizinės, intelektualinės ir moralinės sandaros. Geriausia malda, kurią tokiu atveju galime atlikti, yra kasdien prašyti Visagalio, kad jis nukreiptų mus tokiais būdais ir priemonėmis, kurios išgelbėtų mus nuo nuodėmės, padarytų mus šventesnius ir vestų į amžinąjį gyvenimą, sakydami: „Viešpatie, ką norėtum, kad padaryčiau?", „Mano širdis pasiruošusi, Dieve, mano širdis pasiruošusi“, „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“ (Ps 25, 4), „Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys į tave žvelgia“ (2 Kr 20, 12), „Vesk mane, Viešpatie, tais keliais, pareigomis, veiksmais, pratimais ir kančiomis, kurios, kaip žinai, saugiausiai nuves mane į rojų ir į didesnę šlovę Tavo dangiškoje karalystėje; arba duok, Viešpatie, tai, ką Jėzus Kristus, pats mano Atpirkėjas nori matyti manyje ir tai, ko Jis nori, man būtų duota; ir ko Jis, mirdamas ant kryžiaus, manęs prašė“. Arba: „Suteik man, Viešpatie, ko už mane prašo Švenčiausioji Mergelė Marija, nes ji mane myli ir nori matyti mane išgelbėtą ir geriausiai žino, ko man reikia, kad gaučiau amžiną laimę“. Tai labai pamaldus ir veiksmingiausias maldos būdas.
- Dievas dažnai delsia išklausyti mūsų maldą, jei jos tikslas mums tuo metu nenaudingas, ir atideda ją vėlesniam laikui. Vieną dieną šventoji Gertrūda skundėsi mūsų Viešpačiui, kad negavo iš Jo malonės savo artimiesiems, nepaisant Jo pažado išklausyti visas jos maldas. Mūsų Viešpats jai pasakė, kad išgirdo jos maldą, bet suteiks jos prašytą malonę kažkada ateityje, kai ji bus naudingesnė jos artimiesiems.
- Jeigu mūsų maldos sakomos tarsi atsitiktinai, neprašant jokios ypatingos malonės, jos taip pat yra daugiau ar mažiau ydingos ir neveiksmingos. „Patys nežinote, ko prašote“ (Mk 10, 88), – tarė mūsų Viešpats Jėzus Kristus Zebediejaus sūnums, kai jie prašė, kad vienas Jo šlovėje sėdėtų Jo dešinėje, o kitas kairėje. Deja! Kiek daug yra krikščionių, kuriems mūsų Viešpats galėtų tarti tuos pačius žodžius: „Jūs nežinote, ko prašote Dievo“. Kiek yra tokių, kurie, keliaudami į bažnyčią, ją lankydami ar grįžę iš jos būtų paklausti, ko jie siekė gauti maldomis, nerastų ką atsakyti, nes nežino nei ko jiems reikia, nei ko jiems reikėtų prašyti. Tačiau eiti prie altoriaus ir prašyti bet ko yra saviapgaulė. Tai panašu į žmogų, kuris serga ir eina pas vaistininką nusipirkti vaistų, negalvodamas, ar jie tiks jo konkrečiai ligai, ar ne. Toks maldos būdas tikrai neprotingas, nes nepritaikytas prie dvasinių mūsų sielos poreikių. Todėl turime pasirūpinti, kad mūsų maldos būtų sutvarkytos taip, kad atitiktų mūsų poreikius. Pranciškus Salezas sako: „Melsdamiesi būkime kaip stiprus, tvirtas ir protingas žmogus, kuris, sėdęs prie stalo, valgo tokį maistą, kuris suteiktų jam jėgų, bet nebūkime kaip vaikai, kurie ieško saldumynų: cukraus, pyragų, kriaušių, obuolių ir panašiai.“ Malda vadinama sielos maistu, bet yra tokia tik tada, kai meldžiame mums trūkstamų dvasinių gėrybių.
- Jei meldžiamės pernelyg bendrai. Pavyzdžiui, jei žmogui dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, dėl būtinybės ar dėl kitų priežasčių, staiga tektų patekti į kito kivirčiško ir irzlaus būdo asmens draugiją, jis natūraliai norėtų neprarasti kantrybės, nesupykti ar nevartoti negailestingų žodžių ar priekaištų. Jei jis melstųsi Dievui: „Viešpatie, duok man kantrybės, padaryk mane nuolankų ir gailestingą“, ši malda būtų pernelyg bendra ir neapibrėžta. Geriau būtų sakyti: „Viešpatie, duok man kantrybės ir gailestingumo šiam žmogui; suteik man malonę nedelsiant kreiptis į Tave, kai tik mano širdyje ims kilti blogi jausmai; tą akimirką priversk mane melstis, kad aš galėčiau turėti jėgų jiems atsispirti dėl meilės Tau“. Čia nenoriu pasakyti, kad melstis bendrai už savo poreikius nėra gerai, o tik tai, kad geriau yra melstis atsižvelgiant į konkrečias mūsų poreikių aplinkybes.
Yra dar vienas maldos būdas, naudojamas daugelio žmonių, kuris nėra labai naudingas sielai, todėl yra daugiau ar mažiau netikslingas - tai perdėtai jausminga malda, pavyzdžiui: „O meilės pertekliau! Per maža vienos širdies, kad Tave mylėčiau, mano Jėzau; neužtenka vieno liežuvio šlovinti Tavo gerumą. O Jėzau, kokie dideli yra mano įsipareigojimai Tau! Ne, aš nebegyvensiu savyje, bet tik Jėzus gyvens manyje; Jis yra mano, o aš Jo. Meile! O meile! Daugiau jokių nuodėmių! Aš niekada nepamiršiu Dievo gerumo ir Mano Gelbėtojo gailestingumo. Myliu Tave, o begaline Didenybe! Mano Dieve, aš nenoriu mylėti nieko kito, tik Tave“ ir pan.
Tokie išsireiškimai vadinami pamaldžiais širdies jausmais, bet kadangi juose nėra nė mažiausio prašymo dėl kokios nors ypatingos malonės, siela nebus per daug turtinga Dievo dovanomis, jei bus praktikuojamas tik toks maldos būdas. Jei elgeta pasakytų milijonieriui: „O, kokie puikūs Jūsų namai! Kokie puikūs Jūsų baldai! Kokia elegantiška Jūsų aplinka! Kokie dideli Jūsų turtai!, tai vargu ar paskatintų turtingą žmogų duoti jam išmaldos. Bet jei vargšas pasakytų: „Gerasis mano pone, būk malonus ir pagelbėk man išgyventi skurde; duok man šiek tiek pinigų, drabužių, būtiniausių daiktų“ ir t.t., tada turtuolis, būdamas labdaringai nusiteikęs, netruks įvykdyti vargšelio prašymą. Panašiai mūsų Viešpats neprivalo teikti mums malonių vien todėl, kad žavimės Jo tobulumu, gerumu ar kitomis savybėmis. Bet jei prašysime Jo: „Viešpatie, leisk man geriau suprasti Tavo meilės perteklių; leisk, kad mano širdis niekada nemylėtų nieko, išskyrus tave, kad ji būtų Tavo; leisk man visada ieškoti tik Tavęs, tegul visa kita man būna bjauru“, ar panašiais prašymais melsime ypatingų malonių, tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus dėl savo pažado jaus pareigą jas suteikti.
Nors pamaldūs jausmai yra geri ir dažnai gana natūralūs sielai, vis dėlto, apskritai kalbant, prašymai yra geresni, daug naudingesni ir labiau atitinka tai, ko mokė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Šventoji Bažnyčia savo patvirtintais pamaldumais ir visi šventieji. Perskaitykite mūsų Viešpaties maldą už Jo mokinius Šv. Jono evangelijoje (Jn 17), arba bet kurią Bažnyčios ar bet kurio šventojo maldą, ir iš karto pamatysite to patvirtinimą.
