Prieš dvidešimt metų Jungtinės Tautos paskelbė dokumentą „Pakaitinė migracija: Ar tai sprendimas mažėjančios ir senstančios populiacijos problemai spręsti?“.
Tai buvo ne dešiniųjų sąmokslo teorija, o sudėtingas darbo planas, skirtas Vakarų demokratijoms, sprendžiančioms demografinio senėjimo problemą. Nuo to laiko jis tapo vyraujančiu.
Tiesiog perskaitykite, ką šį mėnesį pasakė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Ričardas Taileris (Richard Thaler): „Mums reikia daugiau imigrantų, kad galėtume mokėti pensijas“.
Neseniai pasirodžiusiame buvusios Italijos darbo ministrės Elsos Fornero (Elsos Fornero) straipsnyje taip pat atskleidžiamas Europą valdančiųjų mentalitetas ir tai, kaip jie ruošiasi jos civilizacijos žlugimui:
„Jei Italijos gyventojai „išnyktų“, mums nereikėtų nerimauti, nes greičiausiai atsiras kas nors, pasirengęs užimti jų vietą; tik pažvelkite į kitą Viduržemio jūros krantą, kur atsiranda šalių, kurių gyventojai labai dinamiški, o jų amžiaus struktūra labai skiriasi nuo mūsų: daug kūdikių, vaikų ir jaunuolių ir palyginti nedaug pagyvenusių žmonių.
Priimdami demografinį nuosmukį kaip socialinę paradigmą, prisitaikydami prie visuomenės, kurioje ne tik mažiau mokyklų, negyvenamų kaimų, apleistų namų ir mažesnio mobilumo, bet ir mažiau kino teatrų, teatrų, turizmo ir sporto objektų, mes netiesiogiai sakome jiems, kad mūsų žemė jau yra jų“.
Vakarų elitas imigraciją atvirai traktuoja kaip paprastą ekonominį išteklių, skirtą palaikyti gerovės sistemoms, kurios priešingu atveju bankrutuotų. Jie taip pat draudžia bet kokias diskusijas apie tai, kokį poveikį šie imigracijos skaičiai daro visuomenės kultūrai, papročiams ir identitetui. Pati „tapatybės“ sąvoka vertinama įtariai ir apšaukiama „rasistine“ fantazija.
Kanada (40 mln. gyventojų) šiuo metu kelia rekordinius imigracijos istorijoje tikslus ir planuoja iki 2025 m. į šalį įsileisti dar 1,45 mln. legalių imigrantų. „New York Times“ aiškina, kad dviejuose didžiausiuose miestuose – Toronte ir Vankuveryje – jau po dešimties metų 60 proc. gyventojų gali sudaryti etninės mažumos.
Daugiakultūriškumas tampa pagrindine nacionalinių tapatybių tirpdymo priemone, o „populizmo“ etiketė tarnauja tam, kad būtų išgyvendinta racionali reakcija į didžiules baimes, kurios jau kelis dešimtmečius kamuoja Vakarų visuomenes: baimę, kad žmonės susidurs su masine, nereguliuojama imigracija; baimę, kad Vakarų kultūra ištirps reliatyvizmo ir paralelinių visuomenių košėje (net „The Economist“ tai pasmerkė); baimę dėl šalių be išorinių sienų ir vidinio moralinio teisėtumo.
Būtent kultūros dezintegracijos baimė klastingai patvirtina sociologinės daugumos ir galiausiai pačios visuomenės išnykimo tikimybę.
Nauji oficialūs Didžiosios Britanijos duomenys atskleidžia, kad 10 mln. žmonių (1 iš 6) Anglijoje ir Velse gimė užsienyje; nuo 2011 m. jų padaugėjo 2,5 mln. nepaisant vyriausybės pažadų bandyti riboti imigraciją.
Šiuo metu 90 proc. Didžiosios Britanijos demografinio augimo sudaro imigracija.
Tokie pat pokyčiai vyksta ir Švedijoje. Vien 2015 m. Švedija priėmė 163 tūkst. imigrantų, o tai sudaro 1,65 proc. visų šalies gyventojų. Kartu su kitais metais tai yra demografinė revoliucija – nuo 2015 m. maždaug 17 proc. gyventojų buvo užsienyje gimę asmenys.
„1975 m. Švedijos parlamentas vienbalsiai nusprendė, kad Švedija yra daugiakultūrė šalis“, – rašė Helsinkio Aalto universiteto profesorius Kyösti Tarvainenas.
„Tuo metu daugiau kaip 40 proc. imigrantų buvo mano tautiečiai suomiai. Situacija pasikeitė: 2019 m. 88 proc. grynųjų imigrantų buvo ne vakariečiai, o 52 proc. buvo musulmonai. Taigi įvyko didžiulis kultūrinis imigrantų pokytis, nes didžiausia jų grupė iš suomių tapo musulmonais… Imigracijai nesikeičiant, etniniai švedai 2065 m. bus mažuma.“
Demografiniai pokyčiai Europos šalyje, kuri leido save nurungti neeuropiečiams imigrantams, vyksta sparčiai, dažnai itin sparčiai. Kaip paaiškino prancūzų demografė Michèle Tribalat:
„2016 m. gruodžio 31 d. Malmėje gyveno 328 tūkst. gyventojų, o Lesebo mieste tą pačią dieną buvo beveik 8 800 gyventojų. Lesebo yra miestas, esantis už 230 km į šiaurės rytus nuo Malmės. 2002 m. Malmėje 48 proc. tais metais gimusių vaikų gimė užsienyje arba Švedijoje bent vienam iš užsienyje gimusių tėvų, o Lesebo mieste – 12 proc. 2016 m. šis procentas Malmės mieste buvo 58 proc., o Lesebo mieste – 57 proc.“
Senojo Lessebo nebėra.
Tino Sanandaji, kurdų-iranėnų kilmės švedų ekonomistas, parašęs bestselerį „Masinis iššūkis“ apie tai, kaip Švedija žlunga dėl daugiakultūriškumo, pažymėjo, kad „priešingai nei teigia kai kurie ideologizuoti istorikai, Švedija niekada nebuvo imigracijos šalis“.
„Švedija ilgą laiką buvo homogeniška šalis ir tik pastaraisiais dešimtmečiais pradėjo priimti daug pabėgėlių iš ne Europos šalių. Iki 1985 m. Švedijoje buvo labai nedaug migrantų iš ne Vakarų šalių – tik 2 proc. gyventojų, nes iki 1968 m. valdžioje buvę socialdemokratai šiais klausimais buvo gana konservatyvi partija.
Tačiau Švedijos politika tapo radikalesnė, ir antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje vyriausybė pradėjo priimti daug migrantų. 1985-2015 m. prieglobsčio imigracija Švedijoje vienam gyventojui buvo maždaug keturis kartus didesnė nei kitose Vakarų Europos šalyse, todėl ne vakarietiškos kilmės gyventojų dalis išaugo nuo 2 iki 20 proc. visų gyventojų.
Tuomet vyriausybės manė, kad Švedijos socialinės apsaugos sistema padės išvengti Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse jau pastebėtų problemų. Faktai parodė, kad jie klydo, tačiau prireikė daug laiko, kad tai būtų pripažinta“.
Štai kodėl Švedijos žmonės neseniai balsavo už konservatyviąją vyriausybę. Tai paskutinė jų galimybė sustabdyti šį precedento neturintį nacionalinį savęs naikinimą.
Dabar Prancūzijoje beveik trečdalis – 29,6 proc. – 0-4 metų amžiaus gyventojų yra ne europietiškos kilmės, palyginti su 17,1 proc. 18-24 metų amžiaus, 18,8 % 40-44 metų amžiaus, 7,6 proc. 60-64 metų amžiaus ir 3,1 proc. vyresnių nei 80 metų amžiaus gyventojų. Tai neseniai atskleidė „Insee“, remdamasis Prancūzijos nacionalinio statistikos instituto duomenimis, ištyręs pastarąsias tris kartas. 16,2 proc. visų 0-4 metų amžiaus vaikų Prancūzijoje yra Magrebo (Šiaurės Afrikos) kilmės žmonių vaikai arba anūkai; 7,3 proc. yra iš likusios Afrikos dalies ir 4 proc. iš Azijos.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tai ką tik pavadino „demografiniu perėjimu“ – kultūrinio pasikeitimo (angl. cultural replacement) eufemizmu. Kajako, mažo ramaus miestelio, turinčio 2 200 gyventojų, centrinėje Bretanėje, valdžia nori apgyvendinti imigrantus, kad galėtų kovoti su „dykumėjimu“, pažymėjo „Le Figaro“. Kajako savivaldybės ir labdaros fondo tikslas – apgyvendinti nedidelį „senstantį“ miestelį imigrantais, atgaivinti miestelio centrą ir plėtoti ekonominę veiklą. Pranešama, kad Kajako modelis įkvėpė E. Macrono 2023 m. paskelbtą prieglobsčio įstatymo projektą: paskirstyti užsieniečius „kaimo vietovėse“.
Buvęs Belgijos senatorius Alainas Destexhe’as savo knygoje „Imigracija ir integracija, kol dar nevėlu“ praneša, kad 2000-2010 m. Belgija priėmė daugiau kaip 1 mln. imigrantų į 11 mln. gyventojų. Rugsėjo 5 d. Belgijos akademikas ir ekonomistas Philippe’as Van Parijsas laikraščiui „De Standaard“ pastebėjo, kad „Briuselis nebėra Belgija“. Van Parijsas atliko demografinį tyrimą ir jo atradimai nustebins tik tuos, kurie nori likti akli. Per dešimt metų Briuselio gyventojų, kurių abu tėvai turi Belgijos pilietybę, sumažėjo nuo 36 iki 26 proc.
„Ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Briuselio gyventojų yra imigrantų kilmės. Marokiečių kilmės Briuselio gyventojų yra daugiau nei flamandų ar valonų“.
Šią istorinę transformaciją numatė buvęs JT generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali, kuris 2007 m. išdėstė tokią Europos ateities viziją:
„Beprecedentis Europos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir spartesnis senėjimas kontrastuoja su vis dar labai sparčiu gyventojų skaičiaus didėjimu pietinėje ir rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje. Tai lems labai didelį disbalansą! Griežtai kiekybiniu požiūriu imigracija būtų išeitis. Tačiau negalime šio klausimo traktuoti kaip susisiekiančių indų problemos. Imigracija be jokių atsargumo priemonių gali sukelti Vakarų visuomenėms labai rimtų problemų (kultūrinis šokas, neokolonijinės struktūros, nedarbas ir t. t.)“.
Štai kodėl naujoji Italijos vyriausybė ką tik grįžo prie nelegalius migrantus gabenančių laivų blokavimo. Šalis, kuriai gresia demografinė savižudybė (per pastaruosius dešimt metų uždaryti 1 707 vaikų darželiai), negali sau leisti, kad ją užvaldytų masinė imigracija ir ji prarastų savo nacionalinį identitetą.
Ant kortos pastatyti Vakarai. Europiečiai turi skubiai pasirinkti, ar jie nori paversti savo šalis visiškai kitokia kultūra, kaip Turkijoje gyvenę žmonės po to, kai krikščionybės centras atiteko Osmanų imperijai, arba kaip Egiptas, kuris iš krikščionių koptų šalies tapo valstybe, kurioje koptai dabar nuolat persekiojami.
Deja, Europai praktiškai neliko laiko apsispręsti, ar ji nori toliau puoselėti atviras sienas, daugiakultūriškumą ir globalizmą. Dėl savo pasyvumo jai tenka pastebėti, kad jos sunkiai iškovotos krikščioniškos normos, laisvės ir tapatybė greitai išnyks.
