Pierre'as Manent yra vienas iškiliausių mūsų dienų filosofų. Į lietuvių kalbą yra išverstos kelios jo knygos: „Miesto metamorfozės“ ir „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“, „Demokratija be tautų“, „Žmogaus miestas“.
Popiežius Pranciškus dar kartą pasakė, esą jis atvykęs ne į Prancūziją, o į Marselį. Tačiau prancūzams dėl to nereikėtų graužtis, nes, kaip žinoma, jis yra tvirtai apsisprendęs nesilankyti nė vienoje „didžiojoje Europos šalyje“. Nesvarbu, kad jį šiltai ir noriai priėmė Prancūzijos Respublikos ministras pirmininkas ir prezidentas, kad jį kiekvieną sekundę saugojo Prancūzijos policija, žandarai ir kariškiai, nesvarbu, kad Marselio miestas šiandien yra labiausiai nuo valdžios geranoriškumo ir valstybės išteklių priklausomas Prancūzijos miestas: ši tauta, kaip ir kitos Europos tautos, negali būti nei jo rūpesčio objektas, nei jo ketinimų adresatas, jo požiūriu ji neegzistuoja. „Marselis ir Viduržemio jūra“ – tai aprėptis, iš kurios turi išryškėti dabartinio pasaulio tiesa ir iš kurios turime semtis pagrindinių savo veiksmų motyvų.
Priešingai, jo pirmtakai rodė gyvą ir draugišką dėmesį įvairioms Europos tautoms, nes žinojo, kaip glaudžiai Bažnyčios ir krikščionybės istorija persipynusi su Europos tautų istorija. Net ir šiandien kiekvienos tautos fizionomiją stipriai ženklina tai, kaip ji priėmė krikščionių religiją, ir jos santykių su Katalikų Bažnyčia pobūdis. Popiežiai turėjo ką pasakyti kiekvienai mūsų tautai, kaip matyti iš popiežiaus Benedikto XVI kreipimųsi į Didžiosios Britanijos parlamentą, Bundestagą ir Bernardinų kolegiją Paryžiuje. Tai trys šalys, kuriose Romos Bažnyčia buvo aršaus konflikto subjektas ir objektas. Bažnyčios pagarba tautoms kyla ne tik iš mūsų istorijos. Tai yra jos pagarbos žmonių bendruomenėms, visiems tarpininkavimo būdams, per kuriuos žmonija telkiasi ir save valdo, išraiška. Kaip žinome, Bažnyčia laiko save tarpininke tarp žmonijos ir paties Dievo, kaip nuostabiai paaiškinta Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium.
Popiežiaus Pranciškaus požiūris į pasaulio padėtį pirmiausia yra politinis. Jo nuomone, migracija – bent jau ta, kuomet plūstama į Europą – yra svarbiausias mūsų laikų reiškinys, pagal kurį pirmiausia reikia vertinti visas mums rūpimas problemas. Todėl senosios Europos tautos pirmiausia privalo daryti viską, kas nuo jų priklauso, kad palengvintų migracijos judėjimą ir gyventojų, kurie tiesiog prašo „svetingumo“, įsikūrimą. Nedaromas joks skirtumas tarp pareigos padėti, kuri iš tiesų yra besąlygiška, ir pareigos įpilietinti, kuri negali būti tokio pat pobūdžio.
Mus pribloškia nerūpestingumas, su kuriuo popiežius Pranciškus vertina žmonių ryšius. Žmonės myli – dažnai aistringai myli – šeimas, miestus, tautas ir gyvenimo būdus, kuriuose užaugo ir gavo išsilavinimą. Tai pavojingi prisirišimai, kaip ir visa, kas žmogiška, tačiau be jų pasaulyje niekada nebuvo pasiekta nieko didingo. Ar privalome būti abejingi savo šeimoms, tautoms, net Bažnyčiai?
Popiežiaus Pranciškaus politinis požiūris keltų mažiau abejonių, jei jo nelydėtų tokia pat šališka religinė perspektyva, su kuria jis galiausiai susilieja. XX a. šeštajame dešimtmetyje dalis katalikų buvo įsitikinę, kad proletariatas įprasmina kuriamą istoriją, kad jis turėtų būti ypatingas krikščioniškosios meilės objektas net tada, kai prisijungia prie komunistinio judėjimo. Dalyvavimas proletariato kovose turėjo išganomąją vertę. Taigi daugelis krikščionių buvo paskatinti aktyviai simpatizuoti ne tik darbininkų judėjimui, kuris buvo visiškai teisėtas, bet ir komunistiniam judėjimui bei komunistiniam režimui. Panašus reiškinys vyksta ir šiandien. Migrantai, kaip ir praeityje proletarai, kai kuriems krikščionims yra susitikimo tarp dangaus ir žemės vieta. Ir kaip kadaise žmonės atsisakė atsižvelgti į kai kurių proletarų ir komunizmo ryšį, taip šiandien jie atmeta kaip bedievystę migracijos ir islamo ryšį. Besąlygiškas migrantų priėmimas tapo išskirtiniu ar bent jau pagrindiniu nuoširdaus krikščionių tikėjimo kriterijumi.
„Civilizacija“, kurią popiežius Pranciškus skelbia esant įmanoma ir kurią aistringai nori padaryti mums pageidautiną, daugiausia susijusi su Europos tautomis. Jis kviečia jas išnykti, kad taptų geresnėmis. Nei Kinijai, nei Rusijai, nei Indijai, nei musulmoniškoms šalims jo raginimai nerūpi. Didysis darbas turi būti atliktas aplink Viduržemio jūrą. Argumentai, vedantys į tautų išnykimą, neišvengiamai reiškia ir Bažnyčios išnykimą. Kodėl Bažnyčia turėtų išsaugoti savo formą, vidinį principą, sakramentus, visus tuos bruožus, kurie ją išskiria? Kodėl likti Bažnyčioje, kai ji prašo mus ištirpti žmogiškume?
