Skelbiame Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresn. mokslo darbuotojo dr. Dariaus Aleknos atsakymą Mykolo Romerio universiteto docentui dr. Povilui Aleksandravičiui, parašiusiam skandalingą straipsnį, siūlantį visiškai keisti Katalikų Bažnyčios mokymą. Atkreiptinas dėmesys, kad antikatalikiškas pažiūras skleidžiantis P. Aleksandravičius yra Lietuvių katalikų mokslo akademijos (!) mokslinis sekretorius, disertaciją apsigynė Paryžiaus Katalikų (!) Institute.
Artėjant homoseksualų poroms pritaikyto Partnerystės įstatymo projekto svarstymui Seime, Lietuvos medijose regime karštligišką jo šalininkų sujudimą: visuomenę graudena vienos LGBT narės motinos ašaros ir reikalavimai, vėl visais keliais ir būdais spaudžiamas prezidentas, puolama siūlomoms įstatymo normoms nepritarianti Bažnyčia.
Idant pastarosios kritika atrodytų įspūdingesnė, jai pasitelkiamas kun. J. Sasnauskas („Kai nežinai, kas vyksta“, 2021 10 12, Bernardinai.lt), išversdinama ir viešai pristatoma propagandinė vieno amerikiečių jėzuito knygelė (J. Martin, Statant tiltą, dalyvauja ir VU kapelionas kun. E. Puzynia SJ, Vilniaus viešoji A. Mickevičiaus biblioteka 2021 10 12).
Į tą pačią eilę rikiuojasi ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos mokslinio sekretoriaus, nuolatinio „Mažosios studijos“ bendradarbio, MRU docento dr. Povilo Aleksandravičiaus rašinys „Šiluvos deklaracija ir Bažnyčios tragedija“.
Toliau panagrinėkime, kokiais būdais šis autorius vykdo iš(si)keltą užduotį.
Bažnyčios kritika
P. Aleksandravičius tikrai negaili spalvų piešdamas savo įsivaizduojamą Lietuvos katalikų Bažnyčios vaizdą: „krikščionių jausenos, dažnai psichologiškai sudarkytos, slegiamos įsikalbėtos kaltės, griežtų idealų ir normų, kurių niekas negali pakelti“; „tarp Lietuvos krikščionių matome tiek daug... psichologiškai sužalotų žmonių. Jie kalba apie Jėzaus džiaugsmą, o viduje yra liūdni tarsi žmonės be Dievo“. Jie nesupranta, net ką patys parašo („Jeigu tik [Šiluvos] deklaracijos autoriai ir ją pasirašiusieji suvoktų, ką tai reiškia!“).
Žinoma, prasčiausia padėtis su kunigija – tik „keletui Lietuvos kunigų, vienuolių ir aktyvių katalikų pasauliečių būdinga tikra išmintis ir nesuvaidinta meilė“. Keletas, tai nuo 3 iki 10. Autorius žino, ką sako, nes tvirtina: „žinau, kaip gyvena daugybė mūsų kunigų... daugybė jų dūsta dvasiškai pasimetę, panirę į depresiją, alkoholizmą“.
Didžiausia problema, P. Aleksandravičiaus akimis, celibatas: „kunigo kelio pradžioje bandę prasmingai išgyventi celibatą, daugelis jų šią prievolę atmetę kaip didžiausią gyvenimo problemą“. Toliau – dar gražiau: „Daugybė kunigų – LGBT bendruomenės nariai“. Ir čia neina kalba apie homoseksualių potraukių turinčių kunigų skaistybę ir celibato laikymąsi: „Pažįstu ne vieną, kuris išsprendė problemas, pagaliau atradęs Dievo vedimą, nusimetęs teorinę schemą, atsivėręs meilei. Tai – šviesos žmonės, kadaise išgyvenę vidinį pragarą. Dabar jie gali būti išmintingi kitų žmonių dvasinio gyvenimo patarėjai. Jie leidžia jausti evangelijos šviesą ir džiaugsmą...“.
Iš šių autoriaus žodžių galima suprasti, kad jam patinkantys „išsprendę problemas“ išmintingieji kunigai, „šviesos žmonės“, kurių, kaip matėme, vos keletas, praktikuoja homoseksualų seksą. O štai su savo gundymais sunkiai kovojantis kunigas, kuris vis tiek „skatina kovoti už „tradicinę šeimą“, už „šventą vyro ir moters sąjungą“ ir kuris mane patį bandė įsistumti į savo lovą“ – veidmainis, nors „nusikalstama veika jam nėra būdinga“. Kai girtuoklis, ar metęs gerti žmogus kviečia gyventi blaiviai, šiaip jau žmonės linkę pasidžiaugti ir nesako, kad jis veidmainiauja.
Štai kaip atrodo Bažnyčia LGBT šalininko akimis. Tiesą sakant, šį paveikslą katalikas P. Aleksandravičius dėlioja lygiai taip pat, kaip ir nekrikščionys LGBT aktyvistai, (įsi)vaizduodami visą ją supančią visuomenę: aplinkui vien tik pilki žmoneliai, į kuriuos neverta kreipti didelio dėmesio; įtikinėjimo ir kompromitavimo verti tik su gėjų propaganda kovojantys, nes savo tikrąją homoseksualią prigimtį varžantys ir jos bijantys veidmainiai moralistai. Tiesa, dar esama vieno kito supratingo rėmėjo iš „naudingų idiotų“ padermės – jais galima viešai pasidžiaugti.
Bet grįžkime prie autoriaus kuriamo Bažnyčios vaizdo. Kartu su visais gėjais jis nori, kad savo Bažnyčią mes matytume lygiai taip pat. Viena vertus, dabar, kai daugybės įvairių šalių vietos Bažnyčias purto nepilnamečių berniukų tvirkinimo ir homoseksualizmo skandalai, būtų neprotinga abejoti tokiu atviru Aleksandravičiaus liudijimu. Turime tikrai pasidžiaugti, kad popiežius Pranciškus atkakliai triūsia siekdamas išvalyti Bažnyčią nuo tokios gėdos.
Bet grįžkime prie Aleksandravičiaus rašinio ir paklauskime: ar šitaip savo Bažnyčią mato didžioji dauguma Lietuvos tikinčiųjų? Ar tokie yra jų klebonai? Ar tokie jų vyskupai? Ar tokie kardinolai? Ir ar tokie jie patys?
Paklauskime ir dar daugiau: ar jie norėtų, kad jų kunigai būtų homoseksualius santykius praktikuojantys „šviesos vaikai“? Pagaliau, Bažnyčia yra visuotinė, šiandienos pasaulyje apimanti labai daug įvairių žmonių, kurie priklauso įvairioms kultūroms, amžiaus grupėms, turi skirtingą išsilavinimą: Bažnyčia juos visus turi vesti Kristaus keliu, su visais rasti bendrą kalbą. To nenorintys suprasti tikintieji ir kunigai savo veikla kuria atskirą gėjų sektą.
Šioje vietoje tiktų prisiminti šv. Augustiną. Kaip žinia, toli gražu ne visi krikščionys šiame pasaulyje priklauso Dievo miestui, kaip ir ne visi netikintieji – pasaulio miestui: kas yra kas, galutinai bus aišku tik Paskutiniojo Teismo dieną. Ir dar: Dantės „Pragare“ pilna kunigų, vienuolių, net vyskupų, ten pasitaiko ir vienas kitas popiežius.
Deklaracijos blogis
Kaip ir kodėl susidarė tokia baisi padėtis Lietuvos Bažnyčioje? P. Aleksandravičius turi trumpą ir aiškų atsakymą: kalta Šiluvos deklaracija. „Deklaracijoje išskleidžiama bendro gėrio koncepcija, kurios centre – iš vyro ir moters sąjungos kylanti šeima, pagarba žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo momento iki natūralios mirties, taip pat sąžinės, religijos bei žodžio laisvė. Visa ta – gilu, principinga, gražu. Tačiau visa tai – tik teorinės klišės, abstrakcijos“.
Nuo filosofijos pavargęs filosofas, Fr. Nietzsche ir H. Bergsono gerbėjas, Aleksandravičius puola ne deklaracijos turinį, bet apskritai pačią pastangą formuluoti bet kokią teoriją, schemą ar idealą: anot jo, tai visuomet gyvenimą žudantis blogis: „Bažnyčia ir toliau primena instanciją, kuri tebebando reguliuoti visuomenės gyvenimą, jai taikydama teorines, abstrakčias, realiai neišgyvenamas moralines schemas“; „O ką žmogui reiškia gyventi pagal Dievo valią, turint... tik teorinę abstrakciją?
Tai reiškia, kad bus bandoma pritempti psichiką, jauseną, emocijas, kūną prie negyvo idealo. Kad protui nebus leidžiama pažinti tikrovės tokios, kokia ji yra, bet formuoti pažinimą pagal tikrovėje neveikiančius abstrakčius konceptus, pagal gražius, bet mirusius įvaizdžius“.
Kaip Aleksandravičius siūlo gelbėti Bažnyčią iš šių „mirusių vaizdinių“, „neveikiančių abstrakčių konceptų“, „negyvo idealo“, „neišgyvenamų moralinių schemų“, „abstrakcijų“ ir „klišių“ gniaužtų? Jo atsakymas paprastas ir skaidrus it vanduo: „galbūt atėjo laikas keisti tiesos sampratą, ir ne teoriją, o gyvą žmogų laikyti jos vieta?“ Tatai išeisią į sveikatą ir teorijai, nes ji tapsianti „gyvesnė, lankstesnė, dinamiška“.
Ką tai reiškia? Tai reiškia visuomenės gyvenime atsisakyti įstatymų ir normų, taisyklių ir papročių: jų nereikia nei formuluoti, nei laikytis. Ir tuomet įvyks tikras stebuklas:
„Visa pabunda iš sąstingio. Visa ima judėti, tampa dinamiška ir gyva. Viskas – konkretu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ima skleistis tūkstančiais niuansų ir spalvų. ... Kai Dievo balsas ir veikimas atpažįstamas žmogaus prigimtyje, išryškėja asmens unikalumas, kurio klausomasi su meile, ir tampa aišku, koks nepakartojamas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Blogis ir gėris atpažįstami konkrečiai. Tada nustojama žmonėms primetinėti teorines gėrio ir blogio sampratas, bet su meile įsiklausoma į jų skausmus, poreikius ir polėkius, kurie neretai buvo užgniaužti, ir su geranorišku rūpesčiu žvelgiama į realias, išties griaunančias, o ne katekizmo sąrašuose vardijamas, nuodėmes“.
Šiame laimės vaizde esama keleto keblumų. Pavyzdžiui, kaip tokiu atveju, kai neturime jokio mato, jokios liniuotės ar taisyklės, galima atpažinti gėrį ir blogį? Ką reiškia „atpažinti konkrečiai“? Paprastai žmonės pažįsta gėrį ir blogį vienoje rankoje turėdami kad ir abstraktų gėrio ir blogio supratimą, o kitoje – konkretų įvykį ir dalyką, ir tuomet juos lygindami ir sverdami.
Dabar gi Aleksandravičius nori vieną iš šių dalykų iš žmogaus atimti. Tas pat liečia ir jo minimas nuodėmes: vienos mat tikros, „griaunančios“, o kitos – „katekizmo sąrašuose vardijamos“. Aišku, kad Aleksandravičiui jos nėra tapačios. Vadinasi, puikybė, godumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas jau nebėra nuodėmės vien todėl, kad jos yra katekizmo sąraše?
Būtų įdomu sužinoti, koks būtų Aleksandravičiaus siūlomas „tikrųjų nuodėmių“ sąrašas? Ir ką reikės daryti su dešimčia Dievo įsakymų? Su devyniais palaiminimais iš evangelinio Kalno pamokslo? Su trijomis didžiosiomis dorybėmis?
Ar, kad įtilptų į Aleksandravičiaus išsilaisvinimo teorijas, Kristaus įsteigta Bažnyčia turi jų atsisakyti? Laikydamasis savo „gyvumo“ teorijos (paradokso „Aleksandravičius laikosi teorijos“ vis tiek neišvengsime), jis turėtų atsisakyti sudaryti bet kokį sąrašą, nes buvimas sąraše jau yra schema, teorija, tad blogis per se. Bet tuomet kaip jis gali kalbėti apie „griaunančią nuodėmę“, o ir apskritai apie „nuodėmę“? O jei negali kalbėti apie blogį, tai juo labiau – apie gėrį.
Užsidegęs nevaržomo gyvastingumo šauklys kviečia atnaujinti visą Bažnyčios teologiją: „Galbūt atėjo metas, remiantis antikine filosofija ir bibline pasaulėžiūra, kurias taip pabrėžia Šiluvos deklaracija, atgaivinti tą tradiciją, kuri mąstymą traktuoja kaip visą sąmonę apimančią dvasinę praktiką, o ne tik kaip teorinius samprotavimus?“
Atsiliepiant į šį entuziastingą kvietimą verta prisiminti, kad siūlymų atsisakyti gyvenimo laisvę varžančių apybraižų, taisyklių, teorijos, įstatymų istorijoje jau būta ne kartą.
Žinoma, su studentais galima nuolatos skaityti tą pačią Olos alegoriją (ar analogiją) iš Platono „Valstybės“ išvirkščiai ją suprantant. Tačiau galima paskaityti ir to paties Platono Teaitetą, kur daug svarstoma apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei atsisakytume jame matyti apibrėžtus ir protu suvokiamus mato vienetus, ir Gorgiją, kur jaunas ambicingas politikas Kaliklis dėsto panašų Aleksandravičiaus mokslą apie gyvastį varžančių normų, taisyklių ir įstatymų atsisakymą visuomenės gyvenime.
Pagaliau, puikiai į dvi eilutes Aleksandravičiaus gyvybės teoriją sutraukė ir aiškiai jos svorį ir vertę nusakė Goethe:
Teorija, brolau, sausa šaka,
Tiktai gyvenimo vaisingas medis žydi,
sako velnias, gundydamas teoretiką Faustą parduoti jam savo sielą. Kaip žinome, sandoris įvyko.
