Kaip vienybės, taip ir gerovės mintis yra antikristui gana sava. Ji taip pat jam kyla iš savęs palyginimo su Kristumi. Kristus, jo pažiūra, „skelbdamas dorinį gėrį ir jį savu gyvenimu išreikšdamas, pasidarė žmonijos taisytojas". Tuo tarpu antikristas esąs pašauktas „būti šios iš dalies pataisytos, iš dalies nepataisytos žmonijos geradariu". Jis turįs „žmonėms duoti tai, ko jie yra reikalingi". Socialinis klausimas, nepaisant įvairių pastangų bei mėginimų, pasiliko neišspręstas net ligi pat apokalipsinių istorijos laikų. Solovjovas prasmingai pasakoja, kad mongolų viešpatavimo metu socialekonominės problemos ypatingai paaštrėjo. Valdantieji luomai mėgino jas spręsti, bet visados tik paviršutiniškai. Artimo meilės ir aukos dvasios suakmenėjimas krikščionijoje pavertė praeities sapnu aną pirmykštę Jeruzalės bendruomenę, kurioje „nė vienas iš jų nesakė apie savo lobį, kad šisai jo vieno būtų, bet visa buvo jiems bendra" (Apd 4, 32). Todėl pasirodęs antikristas rado šioje srityje didelę spragą ir kaip tik jon sutelkė savo veiklą. Antraisiais savo viešpatavimo metais jis vėl išleido atsišaukimą, kuriame skelbė: „Žemės tautos! Aš pažadėjau jums taiką ir ją jums daviau. Tačiau taika yra graži tik tada, kai klesti bendroji gerovė. Nė vienas, kuriam gresia skurdas, taika nesidžiaugia. Todėl ateikite visi prie manęs, kurie alkstate ir šąlate! Aš jus pasotinsiu ir sušildysiu".
Šiam reikalui imperatorius paskelbė plačias socialines pakaitas. Tačiau kadangi jo rankose telkėsi viso pasaulio pinigai ir jis, be to, dar valdė milžiniškus žemės plotus, todėl savo paskelbtas pakaitas jis galėjo įvykdyti labai savotišku būdu: „Vargšų norai buvo patenkinti nepaliečiant turtingųjų". Kiekvienas gavo pagal savo pajėgumą, o šis pajėgumas buvo išmatuotas kiekvieno pastangomis ir laimėjimais. Pagrindinis imperatoriaus siekimas socialinėje srityje buvo „sukurti žmonijoje tvirtai pagrįstą lygybę, būtent: visuotinio sotumo lygybę". Ir šios lygybės jis pasiekė. Skurdas iš pasaulio buvo pašalintas. Visi buvo lygiai sotūs. Socialekonominė demokratija buvo įvykdyta, ir socialinis klausimas galutinai išspręstas. Tai, dėl ko žmonija kankinosi tūkstančius metų, antikristas įvykdė vienu imperatoriškos savo plunksnos brūkštelėjimu. Tai buvo antrųjų jo viešpatavimo metų žygis.
Kokios jis turi prasmės? Kodėl gerovė yra vienas iš pagrindinių antikristo siekimų? Kokią vietą šis gerovinis gyvenimo pradas užima antikristo karalystėje? Atsakymą į šiuos klausimus mums gali duoti gilesnis žvilgterėjimas į gerovės esmę ir į jos santykius su žmogiškuoju buvimu.
Gerovė yra kūninio žmogaus prado vispusiškas patenkinimas. Tai anoji antikristo siekta ir pasiekta sotumo lygybė, tačiau sotumo, suprasto pačia plačiausia prasme. Visas kūninis mūsų pradas yra nuolatos alkanas, nes jis yra esmingai apspręstas šalia jo esančiam objektui. Mes alkstame ne tik valgio, bet ir apdaro, ir buto, ir šilumos, ir poilsio, ir priešingos lyties. Gerovė kaip tik ir yra šio įvairiopo alkio patenkinimas. Žmogui yra gera būti tik tada, kai kūninis jo pradas yra sotus: sotus valgiu, sotus šiluma, sotus poilsiu, sotus savo geismais. Kai žmogus įima į save tam tikrą kiekį šalia jo esančio pasaulio, jis taria: „Dabar aš esu sotus". Ir šis posakis turi nuostabiai gilios prasmės. Sąmoningai pabrėžiame žodį dabar, nes jis gerovėje yra esminis. Žmogui gera būti yra ne tada, kai jis vakar buvo sotus, ir ne tada, kai jis rytoj bus sotus, bet tik tada, kai jis yra dabar sotus. Gerovė yra soti dabartis. Tai pats didžiausias jos apibrėžimas. Paviršium žiūrint, tai savaime aiškus dalykas. Tačiau žmogiškojo buvimo šviesoje ši „soti dabartis" virsta didžiule ir net tragiška problema. Sotumas juk yra pasitenkinimas, o pasitenkinimas yra pasilikimas. Patenkintas žmogus visados būna dabartyje. Visa jo būtis susitelkia aplinkui šią sočią jo dabartį. Dabartis virsta pagrindiniu jo egzistencijos pavidalu. Jis nebepergyvena praeities ir nebesiekia ateities. Jis išsitenka dabartyje ir jos laikosi kaip svarbiausios atramos savam buvimui. Sotaus žmogaus buvimas susiaurėja ligi jo dabartinio taško. Jis būna tik dabar, nes tik dabar jis yra sotus ir patenkintas. Tačiau jeigu mąstysime žmogų krikščioniškai, turėsime pripažinti, kad krikščioniškojoje žmogaus sampratoje dabartis kaip tik yra praeinantis laiko pavidalas. Krikščioniškasis žmogus yra viator — keleivis, kuris visados yra pakeliui ir niekados ne namie. Kitaip sakant, krikščioniškasis žmogus visados yra ateityje ir niekados ne dabartyje. Tai žmogus, kuris nuolatos save peržengia ir niekados nepasilieka šiapus. Būti pakeliui yra esminis žmogaus apsprendimas.
Šiuo atžvilgiu soti dabartis yra iš esmės antikrikščioniška sąvoka. Sulaikydama žmogų nuo žvilgio į ateitį, versdama jį pasilikti neperžengiant paties savęs, sugaudama jį šioje tikrovėje ir pajausdindama ją kaip savus namus, soti dabartis susikerta su žmogaus keleiviniu pobūdžiu ir iškreipia pačią jo prigimtį. Padarydama dabartį pagrindiniu laiko pavidalu, ji paneigia ateitį ir susikerta su žmogaus viltimi: sočios dabarties žmogus yra žmogus be vilties — ne nusiminimo, bet pasitenkinimo prasme. Jis nieko nesitiki ir nelaukia, nes jam jau gera būti dabartyje. Tuo tarpu viltis yra vienas iš sudedamųjų ir esminių krikščioniškojo buvimo pradų. Todėl krikščionybė nuo pat savo pradžios kreiva akimi žiūri į perdėtą gerovę ir į jos vaidmenį žmogaus buvime. Tiesa, žmogus, būdamas ir kūnas, ne tik dvasia, reikalauja tam tikro kiekio gerovės, kad galėtų žemėje išsilaikyti ir veikti. Tačiau krikščionybė nesutinka, kad žmogus būtų šia gerove tiek aprūpintas, jog ji virstų sočios dabarties išraiška. Krikščionybė bando suvesti šią gerovę ligi mažiausio jos kiekio, ligi jos būtinybės laipsnio ir palikti žmogų visados alkaną. Alkis krikščionybei yra palaimintas, nes jis visados yra aukštesnės tikrovės simbolis. Kūno alkis krikščionybėje yra išraiška dvasinio alkio, kuriuo pažymėta yra pati žmogaus būtis ir kurio objektas yra pats Dievas.
Nuosekliai tad vietoje gerovės krikščionybė skelbia neturtą — suprastą taip pat plačiausia prasme. Kūninis pradas krikščionybėje niekados neturi būti visiškai sotus: nei valgiu, nei patalpa, nei drabužiu, nei poilsiu, nei savo geismų patenkinimu. Jame visados turi pasilikti dar tam tikras ilgesys kaip nurodymas į patį giliausią mūsų ilgesį, einantį Dievo linkui. Tai ir yra tikroji neturto prasmė. Neturtėlis yra ne tasai, kuris maža turi, bet tasai, kuris maža vartoja ir mažu pasitenkina. Neturtas arba tasai visapusiškas alkis mūsų kūne kaip tik susiderina su esminiu mūsų dvasios alkiu, su jos lūkesčiu bei nerimu ir todėl virsta klusniu jos palydu. Neturtas nustato kūniniam mūsų pradui tokią pat buvimo linkmę, kokią turi krikščioniškoji siela. Neturtas yra kūninis nerimas Dievop. Todėl jis yra pati geriausia priemonė mūsų dvilypumui pergalėti ir anam šv. Pauliaus minimam ir mumyse gyvenančiam nuodėmės įstatymui pažaboti (plg. Rom 7, 20). Štai kodėl krikščionybė neturtą visados yra piršusi. Ir štai kodėl Kristus Kalno Pamoksle laimino beturčius, liūdinčiuosius, alkstančiuosius, susilaikančiuosius, persekiojamuosius (plg. Mt 5, 1—10), vadinasi, visus, kurie nėra sotūs nei turtu, nei džiaugsmu, nei duona, nei priešinga lytimi, nei ramybe, kurie visados yra alkani, visados neturtingi. Aštuoni Kristaus palaiminimai iš tikro yra vienas didžiulis neturto palaiminimas, neturto kaip vispusiško alkio mūsajame psichofiziniame gyvenime. Gerovės Kristus nelaimino. Priešingai, Jis pastebėjo, kad „turtingam nepigu įeiti į dangaus karalystę" (Mt 19, 23); nepigu todėl, kad turtas jį nuolatos traukia į sočią dabartį, nuolatos neigia keleivinį jo pobūdį ir vilioja pasilikti šiapus. „Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis",— pasakė Kristus (Mt 6, 21). O turtas visados yra šiapus ir dabar. Tuo būdu jis ir žmogaus širdį padaro šiapusinę ir dabartinę. Soti dabartis yra turto išraiška, ir joje pasinėrusi širdis sunkiai randa kelią į anapus, į ateitį, į viltį, kuria gyvename ir kurios įvykdymo kantriai laukiame.
Šių tad svarstymų šviesoje darosi aišku, kodėl antikristas laimina gerovę ir ją vykdo savo karalystėje; kodėl jis nori būti ne žmonijos taisytojas kaip Kristus, bet jos labdarys, jos gerovininkas vispusiška šio žodžio prasme. Sočios dabarties žmogus nėra krikščioniškasis žmogus. Reikia tik išplėsti šią sočią dabartį visoje žemėje, reikia tik visus žmones padaryti aprūpintus bei patenkintus, ir antikristo karalystė įsigalės savaime. Gerovės kelias yra vienas iš sėkmingiausių antikristo kelių į istoriją.
Todėl jau antraisiais savo viešpatavimo metais jis pakvietė visas žemės tautas į savo aruodus. Gerovės, anos sočios lygybės sukūrimas buvo vienas iš pirmaeilių jo uždavinių. Ne žmonių meilė jį stūmė į šitą žygį, nes antikristas myli tik save. Ne užuojauta žmonių skurdui ir vargui padarė jį žmonijos geradariu. Gerovės kūrimas antikristo rankomis niekad nėra socialinis, bet visados religinis ir metafizinis žygis. Tai žygis pakeisti žmogiškosios būties linkmę. Užuot linkusi į anapus, ji, antikristo aprūpinta, turinti linkti į šiapus ir šiapus pasilikti. Visa antikristo karalystė yra grynas faktiškumas. Ir žmogų šiame faktiškume palikti yra pati didžiausia antikristo pastanga. Gerovė kaip tik puikiai tarnauja šiam reikalui. Jeigu prievartinė meilė ir vienybė pažadina žmoguje neapykantą ir todėl visados yra pavojinga, net ir antikristo rankose, tai gerovė kelia padėkos bei pagarbos jausmą ir todėl antikristo valdžią geriausiai įtvirtina bei palaiko. Prieš pavergėjus jų valdiniai gali dar kartais sukilti. Tuo tarpu prieš gerovininkus niekas nesukyla. Todėl gerovė yra geresnė priemonė antikristui įsigalėti ir išsilaikyti negu vienybė. Prisidengęs socialine meile, antikristas kuria žemėje gerovę, kad įtvirtintų žmogų jo faktiškume, kad priverstų jį pamiršti, jog jis yra pakeliui. Gerove antikristas mėgina padaryti žmogų nebe keleiviu šioje žemėje, bet pastoviu šios žemės gyventoju. Jis nori sukurti jam gerą gyvenimą šiapus, kad jis negalvotų apie anapus, kad jam būtų gaila žemės, kad ji jam būtų ne ašarų slėnis — vallis lacrimarum, kaip kalbama maldoje, bet atstatytasis rojus. Anąją tikrovę pakeisti šiąja yra gerovės uždavinys antikristo karalystėje.
Turime pripažinti, kad šis uždavinys istorijoje ne sykį esti įvykdomas. Žemiškosios gerovės tikrove arba bent jos viltimi antikristas vilioja minią ir plečia savo karalystę. Gerovės evangelija nešinas, jis išjuokia Kristaus kvietimą ateiti pas Jį ir sotintis amžinąja Jo gyvenimo duona (plg. Jn 6, 35). Ir žmonės paklauso šio labdario. Jie eina paskui jį. Antikristo piršto paliesta žemė pasirodo žmonėms tarsi Taboro kalnas, kur viskas blizga ir žėri, kur gera yra būti ir kur minia statydinasi palapinių ir sau, ir savo vaikams. Todėl nėra buvę nė vieno ryškesnio antikristinio sąjūdžio, kuris nebūtų skelbęs ir vykdęs plačios socialinės programos. Gerovė yra didžiai mėgstama antikristo priedanga, kuria jis sėkmingai naudojasi istoriniame savo veikime. Ir juo labiau antikristas plečia pasaulyje savo karalystę, juo sotesnės jaučiasi minios jo tarnyboje. Apokalipsinė žvėries bendruomenė iš tikro yra sočios dabarties bendruomenė. Todėl ji pasilieka ištikima žemei ir neklauso tų, kurie jai kalba apie antžemiškas viltis.
Tačiau ji nepastebi, kad visa ši gerovė yra didžiulė žmogiškosios būties apgaulė. Solovjovas prasmingai pastebi, kad antikristinis socialinių pakaitų vykdymas buvęs labai keistas: antikristas pasotinęs vargšus nepaliesdamas turtingųjų. Jis ėmęs iš savo imperatoriškojo iždo, iš savo imperatoriškųjų žemių ir kiekvienam dalinęs pagal reikalą. Ką tai reiškia? Ką šiuo simboliu norėjo Solovjovas pasakyti? Ne ką kita kaip tai, kad gerovę antikristas vykdė ne mūsąja tikrovę pakeisdamas, bet tik ją savo dovanomis pridengdamas. Skurdas ir vargas mūsų žemėje atsiranda todėl, kad medžiaginių gėrybių yra aprėžtas skaičius. Todėl vieniems jų prisigrobiant per daug, kitiems jų nebelieka visai arba lieka per maža. Kiekviena tad tikra socialinė pakaita stengiasi išlyginti žemiškųjų gėrybių kiekį jų savininkų rankose. Tačiau tai neįmanoma padaryti nepalietus turtingųjų. Neatsisakydami savų gėrybių laisvos meilės auka, jie paprastai yra priverčiami jas atiduoti vargšams įstatyminėmis priemonėmis. Kiekviena didesnė socialinė pakaita yra skaudus smūgis vienai visuomenės daliai. Bet šitas smūgis yra neišvengiamas. Nepakeitus mūsosios tikrovės, negalima pakeisti nė gėrybių pasiskirstymo, be kurio jokia socialinė gerovė yra neįmanoma. Bet antikristas tikrovės kaip tik nekeitė. Turtingiesiems jis paliko tai, ką jie turėjo. Todėl laimėjo jų palankumą. Vargšams jis davė tiek, kad jie buvo patenkinti, ir todėl užsitikrino ir šiųjų pagarbą bei padėką. Visa visuomenė nusilenkė prieš antikristą, nes jis, atrodė, išsprendė niekad neišsprendžiamą socialinę mįslę.
Vis dėlto šitokio išsprendimo apgaulės gali nepastebėti tik tas, kuris yra apakintas antikristo dovana. Sakome dovana, nes visa antikristinė socialinė pakaita yra atremta į dovaną. Ji nėra paskirstomojo teisingumo įvykdymas žemėje, bet imperatoriškoji malonė. Sutikime, kad ši malonė buvo gana gausi, kad ji galėjo aprūpinti vargšus net gana ilgą laiką. Tačiau vieną dieną ji turėjo pasibaigti. Antikristas nebuvo žemiškųjų gėrybių kūrėjas iš nieko. Jis turėjo jas iš kur nors paimti. Jis turėjo jų gauti, kad galėtų dalintis. Jeigu savo viešpatavimo pradžioje jis rado jų susikaupusių, tai toliau jos turėjo ištirpti bedalinamos. Neišvengiamai artėjo diena, kada antikristas turėjo pasirodyti miniai tuščiomis rankomis. Kiekviena į dovaną atremta socialinė pakaita yra sapnas. Jis pasibaigia, ir neperkeista tikrovė pasirodo vėl visu savo skurdumu. Tačiau antikristas mielai šį sapną žmonijai siūlo, nes jam svarbu yra minią ne tiek aprūpinti, kiek atitraukti nuo Kristaus ir patraukti į save. Jis gerai žino, kad „jis maža laiko teturi" (Apr 12, 12), todėl kuria savo karalystę tik trumpam, grįsdamas ją praeinančiomis pakaitomis. Jam nesvarbu, kad jo atnešta gerovė pasibaigs. Jam tik rūpi, kad jo dovanomis apsvaigę žmonės pripažins jį savo vadu, nusilenks prieš jį, atsitrauks nuo Kristaus ir pamirš visą antgamtinę tikrovę. Antikristo uždavinys yra skelbti užuot buvus, išjuokti užuot įvykdžius. Todėl jis ir skelbia, todėl jis ir išjuokia, todėl jis ir vaidina didžiojo juokdario vaidmenį pasaulio istorijos scenoje. Antikristinė gerovė yra tik tikrosios gerovės kaukė. Po ja glūdi socialinis faktiškumas, neperkeistas nei dvasia, nei įstatymo raide. O pati ši kaukė yra nupinta iš pasibaigiančių žemiškųjų dovanų. Minia pradeda skursti iš naujo net dar labiau negu pirma. Ar ne taip yra buvę komunistinėse socialinėse pakaitose? Socialinė gerovė gali kilti tik iš laisvos meilės ir laisvos aukos. Todėl ji gali būti tik labai lygstama, kaip lygstamas yra visas žemiškasis mūsų gyvenimas. Sotumo lygybė yra antikristinė svajonė, skaudžiai keršijanti visiems jos vykdytojams pasaulio istorijoje.
