Apranga

Pirmiausia norime pateikti svarų moralinį įvertinimą to fakto, kad moterys nešioja vyriškus drabužius. Taigi mūsų svarstymas bus susijęs vien tik su moralės klausimu.

Kuomet kalbame apie aprangos meną, tarp pamaldžių katalikų egzistuoja dvi mąstymo mokyklos. Pirmoji kaip aukščiausią tikslą iškelia kuklumą; antroji gi aukština normalumą. Deja, galima sakyti, kad abi šios mokyklos galutinai nepasiekia tikslo.

Kaip ir religinės seserys, katalikės moterys pasaulyje turi teikti pirmenybę tiesai ir grožiui, o ne „normalumui“.

Prisitaikymas prie visiškai „normalios“ šiuolaikiniais standartais aprangos nėra neutralus veiksmas. Bent jau ne šiais laikais. Tai visada reiškia prisitaikymą prie bjaurumo, o dažnai ir prie visiško nepadorumo.

Žmonės priprato prie pasaulio poezijos panaikinimo, prie gyvenimo mechanizavimo, prie grožio išstūmimo, tačiau dėl to nė kiek nesumažėja šio organiško, tikrai žmogiško gyvenimo žavesio sunaikinimo poveikis žmogaus laimei.

Nepadorumas aprangoje ne tik nesąžiningas, bet ir siaubingai trukdo vyrų ir moterų tarpusavio santykiams ir juos žeidžia.