Neseniai važinėjau dviračiu palei Ramųjį vandenyną Los Andželo priemiestyje esančiame Manheteno paplūdimyje. Visi žino, kad ne Kalifornijos pajūryje reikėtų ieškoti geriausių žmogiškųjų savybių ir moteriško kuklumo. Tačiau mintis, kuri išsikristalizavo mano galvoje, buvo ne apie banalų šiuolaikinio nepadorumo blogį, apie kurį teisingai vėl ir vėl perspėja daugybė rašytojų.
Veikiau man kilo mintis, koks nesąžiningas nepadorumas aprangoje yra tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu. Jis ne tik nesąžiningas, bet ir siaubingai trukdo vyrų ir moterų tarpusavio santykiams ir juos žeidžia. Šiuo atveju turiu omenyje akivaizdų šiuolaikinį nepadorumą, o ne kokias smulkmenas skoningoje aprangoje.
Visų pirma, vyrų smegenys greičiau reaguoja į vizualinius seksualinius dirgiklius. Moters kūno pastebėjimas yra žaibiškas ir automatinis vyro atsakas. Moterims taip nėra. Smegenų sritis, kurią mokslininkai sieja su seksualiniu potraukiu, – pagumburis – pas vyrus yra 2,5 karto didesnė nei pas moteris. Taigi, kai daug odos demonstruojanti moteris įeina į kavinę, natūralu, kad vyro akys akimirksniu užkliūva už jos. Iš pradžių tame visiškai arba beveik nedalyvauja valingas pritarimas, tai tiesiog vyro gyvuliškas atsakas. Tik antrąją akimirką atsiranda pritarimas arba nepritarimas ir randasi nuodėmės galimybė.
Nepadorumas gali pasireikšti įvairiai. Tačiau nesunku suprasti, kad vyrus dominančios moterų kūno vietos atitinka nepadorumo tendencijas. Vienas tyrimas parodė, kad kai vyrams buvo rodomi nuogų moterų atvaizdai, krūtys sulaukdavo daugiausia pirmųjų žvilgsnio „fiksacijų“, po to sekė liemuo. Žvilgsniai į galvos sritį buvo trumpiausi. Dažniausiai vyrams patariama „sutelkti dėmesį į moterį kaip asmenį ir žiūrėti į jos veidą“. Tačiau iš šio tyrimo galima daryti išvadą, kad kuo daugiau vyras mato moters nuogo kūno, tuo sunkiau laikytis šio patarimo.
Šis nevalingas potraukis apnuogintam moters kūnui gali būti gana varginantis, ypač vyrams, kurie nenori žiūrėti į atsitiktinai praeinančias moteris ar jausti joms stiprų potraukį. Štai analogija, kuri gali padėti moterims geriau tai suprasti: cheminis hormonų antplūdis, išsiskiriantis, kai moteris yra bučiuojama, nėra tai, ką moteris gali kontroliuoti. Taip tiesiog yra. O dabar įsivaizduokite, kad kiekvienas į kavinę užsukęs ir pro jus praeinantis gražus vaikinas sustoja, aistringai jus pabučiuoja ir nueina toliau. Jūs pasipiktintumėte! Tačiau tuo pačiu metu, nepaisant pasipiktinimo, pajustumėte emocijų antplūdį, kylantį dėl bučinio išskiriamų hormonų.
Tai apytikslė analogija, kaip apnuogintas moters kūnas veikia vyrą. Tai gali akimirksniu įjungti jausmą „eikite ir ją paimkite“, net jei vyras to nenori. Ši reakcija yra natūrali vyro biologijos dalis, veikianti taip, kaip turėtų veikti. Tačiau svarbu kontekstas.
Ten, kur paprastai turėtų suveikti tokio pobūdžio traukos biologija, yra sutuoktinių miegamasis. Moterys, kurios viešumoje vaikšto pusnuogės, sukuria aplinką, kuri yra labai nesąžininga vyrų, Dievo sukurtų gyventi ištikimose, monogaminėse santuokose ir norinčių, kad seksualinė trauka liktų tik miegamajame ir tik jų žmonai, o ne atsitiktinai įsižiebtų gatvėje, atžvilgiu.
Antra, nepadorumas labai kenkia vyrams ir moterims, nes skatina „tobulo kūno“ paieškas. Nuolat matydami dailesnių formų moteris, vyrai gali labiau susirūpinti – ar bent jau geriau suvokti – žmonos ar draugės neatitikimą tam tikroms „idealioms“ formoms. Tai skatina nepasitenkinimą savo partnerės, kurią jie turėjo pasirinkti dėl daug gilesnių priežasčių nei vien fizinis grožis, išvaizda. Net jei vyrui nepaprastai svarbus jo moters charakteris ir kitos savybės, nuolatinis kitų, jaunesnių moterų matymas atitrauks dėmesį ir sukels palyginimus, apie kuriuos jis galbūt net nenorės galvoti.
Moterims panašus lyginimo aspektas yra toks pat skaudus, jei ne dar skaudesnis, – jos lygina savo kūną su kitų moterų kūnais ir dėl to jaučiasi nesaugiai dėl savo kūno, grožio ir patrauklumo. Kai kurie tyrimai rodo, kad daugiau nei 50 proc. mergaičių jaučiasi „nepatenkintos savo kūnu“, kai joms sukanka 13 metų; kai kurie skaičiai rodo, kad daugiau nei 90 proc. moterų tam tikru gyvenimo laikotarpiu griebiasi dietos, kad išspręstų, jų manymu, „neidealių kūno formų“ problemą. Didžiulį spaudimą siekti „idealaus kūno“ (kurį, kai kurių teigimu, turi tik 5 proc. amerikiečių moterų) daro socialinė žiniasklaida, reklama ir nepadori apranga viešose vietose.
Dėl objektyvizavimo ir hiperseksualizavimo, kurio vienas iš aspektų yra nepadori apranga, moterys lieka sužeistos, kaip Izraelis Senajame Testamente: „Nėra kam tave gydyti, – nėra vaisto tavajai ligai, tu niekad nebeišgysi. Tave užmiršo visi tavo meilužiai, neberūpi jiems, kaip tau sekasi.“ (Jer 30, 13-14). Žinoma, moterys nori būti patrauklios, tačiau labai liūdna pagalvoti, kad daugelis gražių moterų dešimtmečius abejoja savimi, nes patiria didelį spaudimą siekti nerealaus ir nepasiekiamo idealo.
Be to, mūsų objektyvizuojančioje kultūroje moterys, kurios turi teisę pasitikėti savo fiziniu grožiu, gali jaustis nesaugios ir bijoti, kad bus vertinamos ir išnaudojamos vien dėl jo, o ne mylimos kaip asmenybės, mylimos dėl priežasčių, kurios išliks net ir senstant. Kaip mano tėtis pastebi savo knygoje apie santuoką, moterims, kurios nukentėjo nuo objektyvizacijos, reikia kuklumo aprangoje, kad atgautų „žmogiškojo orumo jausmą“.
„Body positive“ judėjimai ar tokie šūkiai kaip „būk graži pati sau“, nors dažnai yra problemiški ir nepakankami, vis dėlto yra gaivi reakcija į pasaulio mados sostinių podiumus. Pripažinti, kad egzistuoja daugybė gražių kūnų, o ypač tai, kad motinystės padarinių nereikia gėdytis ar nuo jų bėgti, yra gerai. Vėlgi, nuolat matydami apnuogintus kūnus, vyrai ir moterys neišvengiamai pradės lygintis. Taip moters širdyje atsiveria dviguba žaizda: „Aš nesu graži, o net jei ir esu, būsiu geidžiama dėl netinkamų priežasčių.“
„Aš pats atnešiu jai vaistą ir išgijimą, – pagydysiu juos ir apreikšiu jiems tikros gerovės perteklių.“ (Jer 33, 6) Kiek moterų nori išgirsti šį pažadą, susijusį su jų grožiu ir saviverte? Savigarbos išgydymas yra sudėtingas; religingam žmogui neginčijamą vaidmenį turi atlikti tai, kad Dievas jį myli tokį, koks jis yra.
Tačiau mylintis, ištikimas ir patvirtinantis vyras gali būti Dievo įrankis gydant šią moterišką abejonių žaizdą. Čia matome, kaip vyras turi patvirtinti žmonos grožį keliais lygmenimis: savo ištikimybe; mėgaudamasis jos fiziniu grožiu; ir rimtai puoselėdamas supratimą bei draugystę su ja, pagrįstą jos protinių, dvasinių ir moralinių savybių gražumu.
Galiausiai net ir tos moterys, kurios atitinka tam tikrą „idealą“, dėl nesaikingos aprangos gali būti labiau vertinamos vyrų. Taip susidaro užburti ratai: nepadorumas sukelia moterų lyginimąsi ir nepasitenkinimą; dėl nesaugumo moterys bando atkreipti vyrų dėmesį į save; vyrų dėmesys skatina moterų objektyvizavimą ir nepasitenkinimą ne visai tobulu kūnu, todėl grįžtame į pradžią.
Kokią išvadą galime padaryti? Nepadorumas aprangoje yra destruktyvus tiek vyrams, tiek moterims. Jis nepadės nė vienai iš lyčių susitaikyti su savimi. Jis neleidžia vyrams ir moterims rasti stabilumą ir pasitenkinimą vienas kitu ilgalaikėje santuokoje.
Dar prieš pradėdami diskutuoti apie tai, kas yra ar nėra padoru, turime pripažinti, kad šiame pokalbyje kalbama apie daugiau nei tik apie geismą. Nepadorumas gundo ne tik silpnos moralės vyrus. Jis savaime veikia žmogaus cheminę sistemą; sukelia vyrų ir moterų nepasitenkinimą ir nerimą dėl fizinio grožio; prisideda prie to, kad moterys jaučiasi vertinamos dėl to, kaip jos atrodo, o ne dėl to, kas jos yra.
Tuo tarpu padorumas reiškia, kad su tam tikrais žmonėmis nesidalijama tuo, kuo su jais dalytis nederėtų: būtent kūno intymumu, net ir vizualiniame lygmenyje. Kadangi išskirtinis dalijimasis asmenybe, kurį lemia apnuogintas kūnas, negali vykti kitaip nei santuokoje, „vidinis kambarys negali būti paliktas atviras kaip vieša žaidimų aikštelė“ (kaip sako mano tėtis).
Patarlių knygos autorius rašo, kad nesupranta, „kaip vaikinas randa kelią su mergina“. (30, 18-19) Nors vyrų ir moterų santykiai iš tiesų gali būti sunkiai suprantami, vis dėlto jie yra didelė Dievo malonė ir dovana. Nors ir sutrikdyta nuopuolio, mūsų lytinė biologija buvo sukurta taip, kad palaikytų ir būtų neatsiejama šių santykių dalis. Kalbant apie seksualinės revoliucijos sukeltą mūsų kūnų ir sielų sutrikdymą, labai svarbu suprasti nesąžiningą dinamiką, kurią sukuria nepadori apranga, kad būtų atkurta mūsų pačių ir kitų pusiausvyra. Turime melstis ir ieškoti būdų, kaip išgydyti šias žaizdas – tiek vyrams, tiek moterims, nes jos siekia pačią esmę to, kas yra harmoninga, pilnatviška ir galiausiai pašventinanti meilė.
