Nūdien Bažnyčią kaip niekada purto moraliniai skandalai, ir daugelis svarsto, kodėl taip yra. Aš seniai esu įsitikinęs, kad tie kunigai ir vienuoliai, kurie papiktina tikinčiuosius savo elgesiu, įpuola į nuodėmę dėl to, kad atsisako išoriškai liudyti tikėjimą, t. y. nustoja vilkėti kunigiškus rūbus ar vienuoliškus abitus.
Baigiantis Vatikano II Susirinkimui kunigai nusivilko jų dvasinį pašaukimą liudijančius rūbus ir pasislėpė tarp tikinčiųjų, o tai neša vis labiau sugedusius vaisius. Daugelis kunigų nustojo kunigiškai elgtis, kai nustojo kunigiškai gyventi; jie liovėsi kunigiškai gyventi, kai liovėsi kunigiškai melstis; jie nustojo kunigiškai melstis, kai nustojo kunigiškai rengtis.
Neseniai perskaičiau keletą straipsnių apie seminarijas[*], besilaikančias šimtmečių senumo tradicijos, vadinamos sutanos ir tonzūros priėmimu. Šį slenkstį kunigystės siekiantys seminaristai dažniausiai peržengia antrųjų ar trečiųjų formavimo metų pradžioje. Prisipažinsiu, skaitydamas šiuos straipsnius pavydėjau tiems seminaristams.
Kadaise seminarijoje
Kai 2004 m. įstojau į Kristaus Kūno seminariją Melburno vyskupijoje, Australijoje, po kelių savaičių paklausiau rektoriaus, kada įvyks sutanos ir tonzūros priėmimas. Jis gana netikėtai pareiškė, kad „Kristaus Kūno seminarijoje nėra tokios tradicijos, nes Vatikano II Susirinkimas šias tradicijas uždraudė“. Jis dar mane informavo, kad seminaristai kunigiškus rūbus gali nešioti tik ypatingu rektoriaus leidimu. Netgi per sekmadienio Mišias ir iškilmingas šventes seminaristams buvo griežtai draudžiama vilkėti sutanas.
Turbūt buvo naivu tikėtis kitokio atsakymo, ypač turint galvoje, kad Australijos Bažnyčioje pasitaiko rimčiausių Romos ritualo pažeidimų. Tai paliudija doktrininės ir teologinės klaidos, sėjamos katalikiškose mokyklose, koledžuose ir seminarijose, taip pat reguliarūs liturginiai ir sakramentiniai piktnaudžiavimai parapijose.
Esu pastebėjęs akivaizdų ryšį – tiek gerą, tiek blogą – tarp, viena vertus, kunigų aprangos ir, antra vertus, jų elgesio viešumoje, maldos gyvenimo, ištikimybės Bažnyčios mokymui, pagarbos Mišioms, ištikimo liturginių rubrikų laikymosi ir tikėjimo Bažnyčios doktrinomis.
Ne antraeilis dalykas
Kai kam tai gali pasirodyti antraeilis dalykas, bet aš taip nemanau. Mūsų rūbai ir išvaizda tiesiogiai atspindi mūsų pasididžiavimą savo pareigomis. Norime tai pripažinti ar ne, bet mūsų rūbas yra išorinis mūsų vidinio požiūrio, darančio įtaką mūsų manieroms ir elgesiui, ženklas. Kunigų atveju, tokio rūbo vilkėjimas yra viešas Kristaus liudijimas.
Paklauskime savęs, kaip reaguotume, jei žmogus ateitų į pokalbį dėl darbo, į pasimatymą ar į kviestinius pietus suplyšusiais, nešvariais rūbais. Šis viešas liudijimas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl religiniai ordinai, su pasididžiavimu nešiojantys savo kunigiškus ir vienuoliškus rūbus, kaip antai: Šv. Pijaus X kunigų brolija ar Gyvenimo seserys, klesti. Priešingai, šių rūbų nevertinančios kongregacijos, pavyzdžiui, Jėzaus draugija (jėzuitai) ar Gailestingumo seserys, nyksta.
Bažnyčia negali veikti be savo religinių narių. Mane vis dar stebina, kad daugelis diecezinių ir vienuolinių seminarijų draudžia savo seminaristams šitokiu būdu išoriškai liudyti Kristų. Toks užsispyrimas turi pragaištingą poveikį kunigų skaičiui ir amžiui Vakarų pasaulyje.
Be to, požiūris į religinius rūbus atspindi kunigo, seminarijos, kurioje jis mokėsi, o svarbiausia, diecezijos ar ordino, kuriam jis tarnauja, mąstyseną. Paklauskite savęs, kokia bus kunigams sutaną nešioti draudžiančios seminarijos teologija, kaip joje bus laikomasi doktrinos? Turėkite omenyje, kad šie seminaristai yra būsimieji Bažnyčios kunigai. Nekalbėsiu apie filosofines, kanonines, dogmatines ir teologines klaidas, kurių mus mokė teologijos koledže, bet jos tikrai atspindi tą pačią sugedusią teologiją.
Mano gimtoji diecezija Melburne, kur dauguma vyskupų ir kunigų atsisakė savo kunigiškų rūbų ir kur vidutinis parapijos kunigo amžius kiekvienais metais vis didėja, atsisako kelti teisingus klausimus, nes bijo teisingų atsakymų.
Moterų vienuoliniai ordinai
Nuo to neapsaugoti ir moterų vienuoliniai ordinai. Tiesą sakant, šių praeityje garsių ordinų likučiai lėtai miršta. Tokie ordinai, kaip Šv. Juozapo seserys ir Gailestingumo seserys, atsisakė savo vienuolinių abitų ir pakeitė juos kostiumais bei papuošalais, kurie buvo populiarūs XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kada daugelis šiems ordinams priklausančių seserų dar buvo jaunos.
Daugybė vienuolijų uždarė paskutinius naujų narių formavimo namus. Ar ne sutapimas, kad visi ordinai, atmetę išorinį liudijimą abitu, patyrė ženklų narių sumažėjimą? Būdamas tyrėjas, esu priverstas pripažinti, jog tai ne sutapimas.
Nėra pašaukimų, nėra Bažnyčios
Įsivyravus šiai ideologijai, sąmoningai naikinamos ribos tarp kunigo ir pasauliečių; šio ribų nusitrynimo pavyzdžiai – stalas bažnyčios viduryje, Komunijos grotelių išardymas, daugybė besisukiojančių pasauliečių prie altoriaus per Mišias.
Žvelgdamas į Kristaus Karaliaus seminarijos laikų fotografiją, darau išvadą, kad žmonės, žiūrėdami į šią nuotrauką, nematys jokio skirtumo tarp šių vyrų, studijuojančių kunigystę, ir eilinės studentų grupės universitete.
Pagrindinė priežastis, kodėl Australijos seminarijos dar neužsidaro, yra ta, kad dauguma ten studijuojančių yra atvykę iš tokių šalių, kaip Vietnamas ir Filipinai. Panaši situacija ir daugelyje Vakarų šalių.
Savaime čia nėra nieko bloga, tačiau Australijos vyskupai, su kuriais apie tai kalbėjau, bijo paklausti, kodėl australų vyrai nebenori tapti kunigais.
Kai dar studijuodamas seminarijoje paklausiau apie tai savo vyskupą, jis paprasčiausiai atmetė mano susirūpinimą kaip „įsikibimą į nesvarbius dalykus“ ir paragino nenugrimzti į narcisizmą.
Šis žmogus buvo užsidėjęs ideologinius akinius. Bažnyčia daugiau nebegali sau to leisti. Šiandien vardan būsimų pašaukimų mes turime paklausti, kaip seminarijos dėstytojai supranta šventąją kunigystę, šventųjų įžadų sakramentą ir ribas tarp kunigo ir pasauliečio.
Apranga turi liudyti Kristų
Kartą vizituojantis vyskupas kalbėjo mums apie buvimą Kristaus liudytoju. Po pokalbio jis man pasakė, kad gavęs šventimus kunigas gali laisvai vilkėti sutaną. Kokie yra šansai, kad seminaristas vilkės sutaną po šventimų, jei pirmus šešis formavimo metus jam buvo griežtai draudžiama ją vilkėti?
Priešingai, kai pasižiūri į klestinčius ordinus, sunku rasti nors vieną, kurio novicijai ar seminaristai rengtųsi atsainiai ir kasdieniškai. Bažnyčioje gausu pavyzdžių, kai šių klestinčių religinių bendruomenių nariai viešai ir išoriškai liudija Kristų.
Kol Bažnyčios vyskupai nekreips dėmesio į kunigystės nuosmukio priežastis, daug diecezijų ir toliau išgyvens nuolatinį kunigų praradimą. Jei vyskupai ir toliau toleruos tokią kryptį savo seminarijose, jie matys vis labiau nykstančias kunigų gretas.
Kristus sako: „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7,16) Kai atsisakome būti Kristaus liudytojai, mes Jį atmetame; o tada atmetame Tą, kuris Jį siuntė (plg. Lk 10,16).
[*] Paprastai tai būna Katalikų Tradicijos besilaikančiose seminarijose (Šv. Pijaus X brolija, Šv. Petro brolija, Kristaus Karaliaus institutas ir t. t.).
