Kuomet kalbame apie aprangos meną, tarp pamaldžių katalikų egzistuoja dvi mąstymo mokyklos. Pirmoji kaip aukščiausią tikslą iškelia kuklumą; antroji gi aukština normalumą. Deja, galima sakyti, kad abi šios mokyklos galutinai nepasiekia tikslo.
Nors Padorumo mokykla moko svarbių pamokų apie skaistumo saugojimą, ji negali pasiekti grožio tikslų, nes apskritai aprangos nelaiko menu. Ji yra lyg tapybos mokytojas, niekada nenueinantis toliau įvadinės pamokos apie skiediklio pavojus. Šios mokyklos mokiniams apranga virsta tarsi kokiu moraliniu mokslu, kupinu lakmuso testų: dviejų pirštų pločio matavimo, mojavimo rankomis, pasilenkimų ir medžiagos čiupinėjimo, siekiant suprasti, ar pakankamai kukliai atrodoma. Jie nieko neišmoksta apie estetiką ir tiki, kad elgiasi sėkmingai, jeigu jų apranga atitinka Vatikano gaires.[1] Bet ar Dostojevskis nesuintrigavo mūsų tvirtindamas, kad grožis išgelbės pasaulį? Kaip būtų keista, jeigu jis būtų pasakęs, kad tai padarys vien kuklumas! [2]
Normalumo mokykla dalinai išaugo kaip pasipriešinimas Padorumo mokyklai ir dalinai kaip maniakiškas bandymas įsisavinti tai, ką neva gero sukūrė modernybė. [3] Šios mokyklos mokiniai save laiko viršesniais už savo atsilikusius brolius, įstrigusius pasenusiame kuklume. Jie dėvi aptemptus džinsus ir mano, kad yra geresni apaštalautojai, jeigu yra „normalūs“ ir „nemarginalūs“. Normalumo mokiniai lengva ranka atmeta kuklumą kaip tam tikram laikotarpiui būdingą mąstymo būseną, ir nors jie teigia, kad propaguoja grožį, iš tikrųjų jie laikosi tokio reliatyvistinio požiūrio į jį, kad jų apranga niekada netampa kažkuo daugiau nei vadinamosios laiko dvasios vėjuje taršomi pelai. Jiems būtų naudinga įsiklausyti į šį primygtinį Dietricho von Hildebrando perspėjimą:
„Ši industrializuoto pasaulio laiko dvasia pati savaime yra melas. Ji prieštarauja tikram, nuoširdžiam ir teisėtam žmogaus gyvenimo ritmui, kuris neatskiriamai susijęs su objektyviu žmogaus gyvenimo poetiškumu. Mes turime kovoti su šia laiko dvasia ir išgelbėti žmogų nuo šio prakeiksmo.“ [4]
Mūsų laikais, kuomet galime pasigirti neįtikėtinu technologinio sterilumo ir niūraus aplaidumo sutapimu, normalumo kaip aukščiausio tikslo iškėlimas vietoje to, kad atpirktų žmogų, tik sustiprina šį prakeiksmą. Tai kliudo pastangoms atkurti grožį ir pažeidžia žmogaus orumą taip, kad neįmanoma to apsakyti. Padorumo mokykla gali mus kai ko išmokyti, jeigu atmesime jos skrupulingumo klaidas ir traktuosime jos reikalavimus tik kaip aprangos meno prielaidas. Tuo tarpu Normalumo mokykla negali nieko pamokyti ir yra vien žalinga.
Tad kaip gi mums rengtis? Žinant, kad apranga tikrai yra menas, o meno pamatas yra grožis, iškyla akivaizdus sprendimas: turime įsirašyti į mūsų protėvių mokyklą, Grožio mokyklą.[5] Tai nereiškia, kad turime dėvėti tikslias istorinių rūbų kopijas, bet jeigu norime aprangoje atkurti grožį, privalome mokytis iš tų, kurie tai darė prieš mus ir darė labai gerai. Tai, kas jiems buvo perduota taip natūraliai kaip kad kalba, kuria jie kalbėjo, mums tenka, lyg kokiems vargšams po insulto atsigaunantiems pacientams, lėtai ir sunkiu darbu reabilituoti. Katalikai menininkai, filosofai, istorikai ir rašytojai turi imtis svarstyti sunkius klausimus nebesilankstydami prieš keistus „mąstymo būsenos“ ir „kultūrinių normų“ argumentus. Kas iš tikrųjų sudaro gražią aprangą? Kokia apranga geriausia žmogaus išganymui? Ir nuo ko reikėtų pradėti?
Nepaisant šio iššūkio dydžio, viltis išlieka. Juk dvi iš trijų kolonų, kurios privalo remti aprangos meną, jau stovi: Bažnyčios mokymas apie žmogaus asmens tapatybę, lyčių skirtumus ir papildomumą, šeimos gyvenimo, darbo ir laisvalaikio gėrį bei galutinį kiekvieno žmogiško gyvenimo tikslą sudaro tvirtai stovinčią tiesos koloną. Bažnyčios aiškus mokymas apie skaistumo, kuklumo ir broliškos meilės reikalingumą sudaro antrąją – gėrio koloną. Dabar trūksta tik trečiosios – grožio – kolonos, ir todėl minėtos dvi kolonos virsta į šonus.[6] Bet taip nebūtinai turi būti. Mes, katalikai, gražiausio kada nors sukurto kultūrinio paveldo pasaulio sūnūs ir dukterys, neturime rengtis bjauriai ir skurdžiai. Reabilitacijai jau seniai laikas, ir nors esame priklausomi nuo menininktų ir intelektualų gero skonio gairių, mes visi, kaip aprangos meno kasdieniniai praktikuotojai, nešame didelę atsakomybę. Ir jeigu mums ši užduotis pasirodys bauginanti, paprasčiausiai turime atsiminti, jog Kristus pažadėjo mus papuošti gražiau nei lauko lelijas, jeigu tik Juo seksime.
[1] Vadinamąsias „Vatikano gaires“ arba „Vatikano standartus“ sudaro keli labai aiškūs Vatikano dokumentai, priimti laikotarpyje nuo vėlyvųjų 1920-ųjų iki 1960-ųjų. Nepaisant to, ar iki galo jiems pritariame, jie yra verti rimto apsvarstymo. Čia galima rasti į anglų kalbą išverstą jų kompiliaciją.
[2] Grožio ir jo galios tema audžiama Dostojevskio „Idiote“.
[3] Šis kliedesys kyla iš klaidingo manymo, kad modernybė iš tikro turi kažką gero, ką būtų verta perimti katalikams. Kartais atkreipiamas dėmesys, kad postmodernistinės aprangos technologijos mums davė sintetinius audinius, tamprias medžiagas ir, trumpai tariant, visus stebuklus, kuriuos gali padaryti plastikas. Bet reikia suprasti, kad tai yra technologiniai, o ne meno pasiekimai. Didžioji dalis jų iš tikrųjų yra bjaurūs. Todėl, žvelgiant iš praktiškumo pusės, šie pasiekimai gali turėti vertės, bet yra klaidinga laikyti juos postmodernybės indėliu į aprangos meną, kai jie dažniausiai yra šio meno griovimas.
[4] Dietrich von Hildebrand, Aesthetics (Steubenville, Ohio: Hildebrand Project, 2018).
[5] Ten pat.
[6] Esu skolinga šią trijų kolonų formulę dr. Peterio Kwasniewskio įžvalgai, kuria jis pasidalino privataus pokalbio metu.
