Pamokslai

Kaip sako didžiausias Ankstyvosios Bažnyčios Tėvas šventasis Augustinas, Dievas nori, kad mes melsdamiesi prašytume ne todėl, lyg Jis nežinotų mūsų troškimų, bet tam, kad išmokytų mus trokšti to, ką Jis mums nori suteikti.

Šis rimtas, taikus ir racionalus įprastinis Šventosios Dvasios veikimas be galo skiriasi nuo charizmininkų subjektyvių įsivaizdavimų ir emocinio susijaudinimo.

Tarp šių dalykų, padedančių žmogui siekti savo tikslo, yra vienas ypatingas dalykas. Jis toks ypatingas, jog priklauso labiau dieviškai nei žemiškai sričiai. Tai yra katalikiška kunigystė.

Prie altoriaus tvorelės, vienas šalia kito ji ir tas, kuris nužudė jos dukterį, pakėlė praviras burnas kad dalyvautų Jėzaus Kūne ir Kraujyje. Šventoji Komunija taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

Turime priimti mūsų Viešpatį Šventojoje Komunijoje ne tik kaip draugą, kuris ateina mus aplankyti, ne tik kaip gydytoją, kuris ateina mus išgydyti, bet kaip revizorių (jei galiu taip paprastai išsireikšti), kuris ateina už mus sutvarkyti mūsų sąskaitas. Kaip būtų nuostabu, jei pirmasis balsas, pasveikinęs mus po mirties, ištartų: „Jo nuodėmės? Viskas gerai, mes jau viską žinome“!