Velykos

Įžengę į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas dienas, kurios iš naujo kasdien pamini Kristaus Prisikėlimo iškilmes.

Daugelis teologų daro išvadą, kad prisikėlęs Kristus pirmiausia pasirodė Mergelei Marijai, savo motinai. Tačiau evangelijų autoriai pasirinko tai praleisti – jiems rūpėjo išvardyti tik neginčijamus liudytojus, nes motinos liudijimas apie savo mylimiausią sūnų galėjo būti palaikytas melagingu.

Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.

Todėl tas, kuris nori švęsti šią neapsakomą Paschą, turi būti apsivalęs nuo kūniško geidulio, godumo ir puikybės nuodėmės, turi džiaugtis proto tyrumu.

Būtina, kad tikėtume, jog Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus, tad Jis norėjo mums suteikti daugybę liudijimų, kad Jis yra ir Dievas, ir Žmogus.

Geroji Motina Bažnyčia ir prašo, kad Gailestingumo Tėvas, kuris mus surinko į vieną Kristaus šeimą, padėtų mylėti tai ko pats įsako laikytis, bei trokšti to, ką Jis žada, idant šio pasaulio rūpesčiai nenukreiptų mūsų širdžių žvilgsnio nuo amžinųjų džiaugsmų.

Iš visų liturginių laikų Velykų laikas, be abejo, yra labiausiai kupinas paslapčių.