Daugelyje Alfa įrašų kalba anglikonas Nicholas Glyn Paul Gumbel, todėl Lietuvos katalikų tikintiesiems trumpai priminsime protestantiškos Anglijos Bažnyčios kilmės istoriją.
Anglijos Bažnyčią (Church of England) įsteigė karalius Henrikas VIII, kuris, apimtas aistros jaunai merginai Anai Bolein ir popiežiui atsisakant išskirti jį su teisėta žmona, nutraukė ryšius su Roma paskelbdamas save Anglijos Bažnyčios galva ir praturtėdamas nusavintu Katalikų Bažnyčios turtu.
Tiesa, jau po keturių metų, apimtas aistros dabar jau kitai moteriai – savo būsimai trečiai žmonai ir apkaltinęs Aną Bolein valstybės išdavyste, nukirto jai galvą. Trečioji žmona mirė gimdydama, su ketvirtąja jis taip pat išsiskyrė, penktajai vėl buvo nukirsta galva, šeštoji atsipirko atsiprašymu. Toks tad buvo Anglijos Bažnyčios įkūrėjo ir galvos aistringas gyvenimas.
Anglijos Bažnyčios 1562 m. paskelbto ir iki šiol galiojančio tikėjimo tiesų sąrašo 28 punktas, katalikų požiūriu esantis šventvagiška erezija, skelbia:
XXVIII. VIEŠPATIES VAKARIENĖ[...]
Transsubstanciacija (arba duonos ir vyno esmės perkeitimas) Viešpaties Vakarienėje negali būti įrodyta Šventuoju Raštu, bet prieštarauja paprastiems Šventojo Rašto žodžiams, naikina Sakramento prigimtį ir yra suteikusi progų daugeliui prietarų.
Vakarienės metu Kristaus Kūnas duodamas, priimamas ir valgomas tik dangišku ir dvasiniu būdu. Tai reiškia, kad Kristaus Kūnas Vakarienės metu priimamas ir valgomas Tikėjimu.
Viešpaties Vakarienės sakramentas Kristaus nurodymu nebuvo rezervuotas, nešamas, iškeliamas ar garbinamas.
Iškalbingas ir anglikonų tikėjimo tiesų XXII punktas:
XXII. DĖL SKAISTYKLOS
Romos doktrina apie skaistyklą, atlaidus, garbinimą ir adoraciją, kaip atvaizdų, taip ir relikvijų, taip pat šventųjų užtarimo prašymus, yra maloniai nuteikiantis tuščias pramanas, nepagrįstas Šventuoju Raštu, bet greičiau prieštaraujantis Dievo žodžiui.
1896 m. popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Dėl anglikonų šventimų negaliojimo“ nurodė, kad karaliui Edvardui VI (Henriko VIII sūnui) įvedus naują šventimų ritualą, anglikonų bažnyčioje nutrūko apaštalinė sukcesija. Čia verta prisiminti aukščiau paminėtą 28-ą anglikonų tikėjimo punktą, nes naujoje anglikonų šventimų formoje naudojami žodžiai „Priimk Šventąją Dvasią“, reiškia visiškai ne tą galią, kurią šventimų metu gauna katalikų kunigai, o būtent – „konsekruoti ir aukoti tikrąjį Viešpaties Kūną ir Kraują“, kaip nurodo visuotinis Tridento Susirinkimas.
Šiais metais jau rašėme apie tai, kokią didelę reikšmę turi sakramento formos žodžiai ir kaip JAV turėjo iš naujo būti pakrikštyti ir įšventinti bent du kunigai, dėl krikšto metu neteisingai ištartų žodžių.
Iš tiesų yra visiškai nesuprantama ir netgi kelią pasipiktinimą tai, kad Lietuvos tikintiesiems tikėjimo tiesas dėsto ne mūsų vyskupai, o anglikonų eretikai, sakantys, kad myli Katalikų Bažnyčią, kuri savo laiku juos „labai praturtino“ ir dar juos klaidindami. Turime vartoti šį beveik pamirštą šiandien žodį – „eretikai“, nes tokia yra paprasta tiesa.
Žemiau pateikiame bent dviejuose vaizdo įrašuose girdimus teiginius, akivaizdžiai prieštaraujančius Katalikų Bažnyčios mokymui.
1. Vaizdo įrašas „Alfa ištraukos 15/2 Jėzus neparašė knygos, bet įkūrė Bažnyčią“ (2:15 min.)
Šis vaizdo įrašas pradedamas žodžiais „Bažnyčia yra Jo kūnas“. Toliau lektorius sako, kad pasaulis pamatys Jėzų šiandien per Bažnyčią, prasidėjusią nuo mažo būrelio, kuris per 2000 metų nuolatos augo ir gausėjo, kad Bažnyčia sudaryta iš visų laikų tikinčiųjų visame pasaulyje, kad ji yra milžiniška ir sudaryta iš 2,4 mlrd. krikščionių, kad „tragiška, kad Bažnyčia tokia susiskaldžiusi, bet nuostabu tai, kad Šventoji Dvasia kuria kažką naujo“.
2. Vaizdo įrašas „Alfa ištraukos 15/3 Bažnyčios vienybė ir įvairovė“ (3:05 min.)
Šis vaizdo įrašas pradedamas tokiais teiginiais: „Vienybė – gyvybiškai svarbi. Liūdna, kad Bažnyčios istorijoje būta tiek nesutarimų. […] Jėzus meldėsi, kad mes būtume viena, idant pasaulis įtikėtų. Susiskaldžiusiam pasauliui reikia vieningos Bažnyčios. Dalyvauti Alfoje – didelė privilegija. Alfa kursus rengia visų denominacijų bažnyčios pasaulyje. Myliu Katalikų Bažnyčią. Savo laiku ji mane labai praturtino. Myliu ortodoksų Bažnyčią. Myliu protestantų Bažnyčią. Myliu sekmininkų Bažnyčią. Visi esame vieno kūno nariai. Esame viena Jėzuje. Mus vienijančių dalykų yra žymiai daugiau, negu skiriančių.“
Toliau įraše kalba kiti pasauliečiai ir nuskamba teiginys: „lengva manyti, kad jei kita Bažnyčia viską daro kitaip, ji klysta. […] Bažnyčia – didžiausia savanorių organizacija pasaulyje.[…] Bažnyčia – tai Jėzus, Jo kūnas, skirtas šiam pasauliui.“
Šiuos du vaizdo įrašus vienija vienas aiškus bendras motyvas – kad pasaulyje yra daug „krikščioniškų“ bažnyčių – įvairiausių protestantų, stačiatikių, katalikų, kurios visos yra lygiavertės tarpusavyje ir kažkokiu būdu neva sudaro Kristaus kūną, kuris šiuo metu yra susiskaldęs.
Šio pankrikščioniško mokymo teiginiai aiškiai prieštarauja net keleto popiežių, visuotinių susirinkimų ir bendrai paėmus – visų laikų Katalikų Bažnyčios mokymui.
Mūsų nuomone, šiuos neteisingus teiginius tiksliausiai paneigia popiežius Pijus XI savo enciklikoje Mortalium Animos, kuri buvo parašyta 1928 m. ir yra nukreipta būtent prieš klaidingą pankrikščionišką ekumenizmą.
Ar turi katalikas lankytis, ar skatinti kitus katalikus lankytis Alfa kursuose, kuriuose dėstomi katalikų tikėjimui priešingi dalykai, spręskite patys.
Pijus IX, Syllabus, (Mūsų laikų pagrindinių klaidų sąrašas), 1864 m. gruodžio 8 d.
Popiežius kaip klaidas įvardijo šiuos teiginius:
17. Bent jau reikia rimtai tikėti, kad bus išganyti tie, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai.
Kreipimasis ,,Singulari quadam perfusi“, 1854 m. gruodžio 9 d.
Enciklika ,,Quanto conficiamur moerore“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
18. Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kitokia tos pačios krikščionių religijos forma, kurią praktikuojant galima lygiai taip pat patikti Dievui, kaip ir Katalikų Bažnyčioje.
Enciklika „Nostis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.
21. Bažnyčia neturi galios dogmatiškai nustatyti, jog tiktai viena Katalikų Bažnyčios religija yra teisinga.
Laiškas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
37. Gali būti kuriamos nuo popiežiaus valdžios nepriklausomos visai atskiros tautinės Bažnyčios.
Kreipimasis „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
Kreipimasis „Iamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.
Vatikano I Susirinkimas, dogminė konstitucija „Pastor aeternus“, 1870 m. liepos 18 d.
Konstitucijos „3 skyrius. Romos popiežiaus primato svarba ir prigimtis.“ skelbia:
Todėl, remdamiesi akivaizdžiu Šv. Rašto liudijimu ir sekdami Mūsų pirmtakų, Romos popiežių, taip pat ir visuotinių susirinkimų aiškiai apibrėžtais dekretais, Mes atnaujiname Florencijos visuotinio Susirinkimo definiciją, kuri įpareigoja tikinčiuosius tikėti, kad „Šventasis Apaštalų Sostas ir Romos popiežius turi primatą visoje žemėje; kad šis Romos popiežius yra šv. Petro įpėdinis, apaštalų vadovas ir tikras Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam šv. Petro asmenyje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patikėta visa galia ganyti, vadovauti ir valdyti visą Bažnyčią, kaip sako visuotinių susirinkimų dokumentai ir šventieji kanonai“[1].
Todėl Mes mokome ir skelbiame, kad Romos Bažnyčia Viešpaties potvarkiu turi prieš visas kitas bažnyčias įprastinės valdžios primatą, ir kad ši Romos popiežiaus, kaip vyskupo, jurisdikcijos valdžia yra betarpiška. Visų laipsnių ir visokių apeigų ganytojai bei tikintieji, kiekvienas atskirai ar visi bendrai, yra įpareigoti hierarchiniam pavaldumui ir tikram paklusnumui ne tik su tikėjimu ir papročiais susijusiuose dalykuose, bet ir tuos, kurie susiję su visame pasaulyje pasklidusios Bažnyčios disciplina ir valdymu. Šitaip, išsaugodama bendrystės ir tikėjimo išpažinimo vienybę su Romos popiežiumi, Bažnyčia yra viena kaimenė su vienu ganytoju. Tokia yra katalikiškos tiesos, nuo kurios niekas negali nutolti, norėdamas išlaikyti tikėjimą ir išganymą, doktrina.
[1] Florencijos Susirinkimas, Eugenijaus IV bulė “Laetentur Coeli”. DS 1307
Leono XIII enciklika „Satis Cognitum“, apie Bažnyčios vienybę, 1896 m. birželio 29 d.
Todėl Mes pamanėme, kad dėl šio išganingo sumanymo ir tikslo būtų labai naudinga nupiešti Bažnyčios paveikslą ir išryškinti jos pagrindinius bruožus. Iš šių bruožų didžiausio Mūsų dėmesio labiausiai verta yra vienybė. Šį bruožą dieviškasis Įkūrėjas įspaudė ant Bažnyčios kaip patvarų tiesos ir neįveikiamos jėgos ženklą. [...]
Bet kai mes svarstome tai, kas iš tiesų buvo padaryta, suprantame, kad Jėzus Kristus faktiškai neįkūrė tokios Bažnyčios, kuri apimtų pavienes bendruomenes, panašias savo prigimtimi, bet tarpusavyje skirtingas, ir neturinčias tų ryšių, kurie padaro Bažnyčią vienintelę ir nedalomą, kaip išpažįstame savo tikėjimo išpažinime: „Tikiu vieną ... Bažnyčią“.
„Savo vienybės atžvilgiu Bažnyčia priklauso iš prigimties nedalomų dalykų kategorijai, nors eretikai bando ją suskaldyti į daugybę dalių... Todėl mes sakome, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė savo esme, savo doktrina, savo kilme ir savo tobulumu... Dar daugiau, Bažnyčios didingumas kyla iš jos vienybės, kaip jos sandaros principo – viską pranokstančios vienybės, kuriai nėra nieko lygaus ar panašaus“[1]. Dėl šios priežasties Kristus, kalbėdamas apie mistinį statinį, mini tik vieną Bažnyčią, kurią jis vadina sava – „Aš pastatysiu savo Bažnyčią“; išskyrus šią vieną Bažnyčią, jokia kita, kadangi nebuvo įkurta Kristaus, negali būti tikrąja Bažnyčia. [...]
Taigi, Kristaus Bažnyčia yra viena ir ta pati visiems laikams; tie, kurie ją palieka, nesilaiko Kristaus, mūsų Viešpaties, valios ir įsakymo – palikdami išganymo kelią jie pasuka pražūties keliu. „Kiekvienas, kuris atsiskiria nuo Bažnyčios, susijungia su svetimautoja. Jis atkirto save nuo Bažnyčios pažadų, o tas, kuris palieka Kristaus Bažnyčią, negali gauti Kristaus atpildo... Tas, kuris nesilaiko šios vienybės, nesilaiko Dievo įstatymo, nesilaiko Tėvo ir Sūnaus tikėjimo, nesilaiko gyvenimo ir išganymo“[2] […]
Dėl šios priežasties popiežiai, kurie paveldi iš Petro Romos vyskupo sostą, dieviškąja teise gauna aukščiausią valdžią Bažnyčioje. [...] Panašiai skelbia ir Laterano IV susirinkimas: „Romos Bažnyčia, kaip visų tikinčiųjų motina ir mokytoja, Kristaus valia turi jurisdikcijos primatą visoms kitoms Bažnyčioms“[3]. [...]
Tad tegu tie, kuriems nepatinka plačiai paplitusi mūsų laikų bedievystė, ir kurie pripažįsta ir išpažįsta Jėzų Kristų esant Dievo Sūnumi ir žmonių giminės Išganytoju, bet kurie nutolo nuo Sužadėtinės, paklauso Mūsų balso. Tegu jie neatsisako paklusti Mūsų tėviškai meilei. Tie, kurie pripažįsta Kristų, turi pripažinti Jį iki galo ir visiškai. „Galva ir kūnas yra Kristus pilnai ir visiškai. Galva yra Viengimis Dievo Sūnus, kūnas yra jo Bažnyčia; jaunikis ir nuotaka, du viename kūne. Visi, kurie nesutinka su Šv. Raštu dėl Kristaus, nors jie ir būtų tose vietose, kur yra Bažnyčia, nėra Bažnyčioje; ir vėlgi visi tie, kurie sutinka su Šv. Raštu dėl Bažnyčios Galvos, bet nebendrauja Bažnyčios vienybėje – nėra Bažnyčioje“[4].
[1] Klemensas Aleksandrietis, Stromat., lib. VII, cap. 17. PG 9, 551
[2] Kiprijonas, De cath. Eccl. unitate, n. 6. PL 4, 503.
[3] Laterano IV Susirinkimas, cap. 2. DS 808.
[4] Augustinas, De unitate Eccl. contra Donatist., cap. IV, n. 7. PL 43, 395.
Šv. Pijus X, „Katekizmas“, 1910 m.
DEVINTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS
„[Tikiu] Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą“
11. Kodėl sakome, kad Romos Pontifikas yra aukščiausias Bažnyčios Ganytojas?
Todėl, kad Jėzus Kristus sakė šv. Petrui, pirmajam popiežiui - „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ [Mt 16, 18-19]. Ir vėl: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis.“ [Jn 21, 15-17]
12. Ar daugelis įvairių asmenų bendruomenių, kurie yra pakrikštyti, bet nepripažįsta Romos Pontifiko savo Galva, tokiu būdu nepriklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai?
Ne, tie, kurie nepripažįsta Romos Pontifiko kaip savo Galvos, nepriklauso Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.
13. Kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčia gali būti atskirta nuo daugelio bendruomenių ir sektų, kurias įkūrė žmonės, vadinantys save krikščionimis?
Nuo daugelio kitų bendruomenių ir sektų, kurias įkūrė žmonės, save vadinantys krikščionimis, Jėzaus Kristaus Bažnyčia lengvai atskiriama pagal keturias žymes: ji yra viena, šventa, katalikiška ir apaštalinė.
14. Kodėl Bažnyčia vadinama viena?
Tikroji Bažnyčia vadinama viena, nes jos vaikai, bet kokio amžiaus ir iš bet kokių kraštų yra vienijami to paties tikėjimo, to pačio garbinimo, to paties įstatymo. Jie priima tuos pačius sakramentus, paklūsta tai pačiai regimai Galvai, Romos Pontifikui.
15. Ar negali būti keleto Bažnyčių?
Ne, negali būti daugiau, nei viena Bažnyčia. Nes kaip yra tik vienas Dievas, vienas tikėjimas ir vienas krikštas, taip gali būti tik viena tikroji Bažnyčia.
16. Bet ar vienos tautos ar vyskupijos tikintieji nėra taip pat vadinami Bažnyčia?
Vienos tautos ar vyskupijos tikintieji taip pat vadinami Bažnyčia, tačiau jie yra tik neatskiriama Visuotinės Bažnyčios dalis.
17. Kodėl tikroji Bažnyčia vadinama šventa?
Tikroji Bažnyčia vadinama šventa, nes šventa yra jos Neregimoji Galva, Jėzus Kristus, šventi yra daugelis jos narių, šventas yra jos tikėjimas, jos įstatymai, jos sakramentai. Už Bažnyčios nėra ir negali būti tikro šventumo.
18. Kodėl Bažnyčia vadinama Katalikų Bažnyčia?
Tikroji Bažnyčia vadinama Katalikų, arba visuotine, nes ji apima visų laikų, visokio amžiaus ir padėties žmones iš viso pasaulio - jai priklausyti pakviesti visi žmonės.
19. Kodėl Bažnyčia taip pat vadinama apaštališka?
Tikroji Bažnyčia taip pat vadinama apaštališka, nes ji gyvuoja ir veikia nuo pat apaštalų laikų, nes ji tiki ir moko visko, kuo apaštalai tikėjo ir mokė, nes ji yra vedama ir valdoma jų teisėtų įpėdinių.
20. O kodėl tikroji Bažnyčia vadinama Romos?
Tikroji Bažnyčia vadinama Romos Bažnyčia, nes keturios vienybės, šventumo, katalikiškumo ir apaštališkumo žymės yra randamos tik šioje Bažnyčioje, kuri savo Galva pripažįsta Romos Vyskupą, šv. Petro Įpėdinį.
Pijus XI, enciklika „Mortalium animos“ apie krikščionių vienybę, 1928 sausio 6 d.
Tiesa yra ta, kad tada, kai kalbama apie vienybės tarp visų krikščionių skatinimą, kai kurie protai pernelyg lengvai suvedžiojami gėrio regimybe. Argi neteisinga, kartojama jiems, argi tai nėra netgi visų, besišaukiančių Kristaus vardo, pareiga susilaikyti nuo abipusių kaltinimų ir pagaliau kada nors susivienyti tarpusavio meilės ryšiais? Kas gi išdrįstų teigti, kad myli Kristų, jei iš visų jėgų nesistengia įvykdyti priesako paties Kristaus, prašančio savo Tėvą, kad Jo mokiniai būtų „viena“[1]? Be to, argi Kristus nenorėjo, kad Jo mokiniai būtų paženklinti ir išskirti iš kitų žmonių tuo, kad jie vieni kitus myli: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“[2]? Dievas taip nori, priduria jie, kad visi krikščionys būtų „viena“! Nes dėl vienybės jie būtų daug stipresni tuomet, kai reikia atsilaikyti prieš bedievystės marą, kuris, kasdien vis labiau skverbdamasis ir plisdamas, ruošiasi sunaikinti Evangeliją.
Tokius ir panašius argumentus skleidžia ir plėtoja tie, kuriuos vadiname pankrikščionimis. Ir šitie pankrikščionys ne tik nėra negausūs ir išsisklaidę, bet, priešingai, iš jų išaugo ištisos organizacijos. Jie yra įkūrę plačiai pasklidusias bendrijas, kurioms dažniausiai vadovauja nekatalikai, kad ir kokie būtų jų požiūrių tikėjimo klausimais skirtumai. Be kita ko, savo veiklą jie vykdo taip aktyviai, kad daug kur ji patraukia visų klasių žmones ir netgi daugybę katalikų suvilioja viltimi pasiekti vienybę, lyg ir atitinkančią mūsų Motinos Šventosios Bažnyčios norą. O Bažnyčia tetrokšta vėl pasišaukti ir parsivesti atgal į savo prieglobstį savo paklydusius vaikus. Iš tiesų po šių pasisakymų žavesiu ir patrauklumu slepiasi tikrai labai rimta klaida, iš esmės ardanti katalikų tikėjimo pagrindus.“ [...]
Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, nes kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė. Mes sakome: grįžkite į vienintelę tikrąją Bažnyčią, kuri aiškiai regima visiems ir kuri savo Įkūrėjo valia turi amžinai išlikti tokia, kokią Jis pats įkūrė visų išganymui. [...]
Tad tegu sūnūs atskalūnai grįžta prie Apaštalų Sosto, pastatyto tame mieste, kurį apaštalų kunigaikščiai Petras ir Paulius pašventino savo krauju, prie Sosto, „Katalikų Bažnyčios šaknies ir motinos“[3]. Tegu jie čia grįžta, žinoma, ne su ta mintimi ir viltimi, kad „gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos šulas ir atrama“[4] išsižadės tikėjimo vientisumo ir pakęs jų klaidas, bet, priešingai, norėdami pasivesti jos mokymui ir vadovavimui.
[1] Jn 17, 21.
[2] Jn 13, 35.
[3] Kiprijonas, Epist. XLVIII ad Cornelium, 3. PL 4, 541.
[4] 1 Tim 3, 15.
Pijus XII, enciklika „Mystici Corporis“, 1943 m. birželio 29 d.
Aiškinant šios tikrosios Bažnyčios, kuri yra šventa, katalikiška, apaštališka Romos Bažnyčia[1] esmę, negali būti rasta nieko kilnesnio, pranašesnio ir dieviškesnio, kaip posakis, kuriuo ji yra vadinama mistiniu Jėzaus Kristaus Kūnu. Šis pavadinimas išplaukia ir drauge išryškėja iš to, kas yra nuolat iškeliama Šventajame Rašte ir šventųjų Tėvų raštuose.[...]
Bažnyčios nariai iš tikro yra tik tie, kurie, priėmę Atgimimo Sakramentą, išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nėra atsiskyrę nuo Kūno bendruomenės arba nėra kompetentingos Bažnyčios vyresnybės iš jo išskirti. „Nes, sako apaštalas, mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji“ [2].
Taigi, kaip tikroje tikinčiųjų bendruomenėje yra tik vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip gali būti tik vienas tikėjimas[3], ir dėl to tą, kuris atsisako priklausyti Bažnyčiai, pagal Viešpaties žodžius reikia laikyti stabmeldžiu ar viešuoju nusidėjėliu[4]. Dėl šios priežasties tie, kurie tikėjimu ar vadovybe yra vienas nuo kito atsiskyrę, negyvena nei šiame Kūne, nei jo dieviškąja Dvasia.[…]
Kad Kristus ir jo vietininkas žemėje sudaro tik vienų vieną galvą, tai Mūsų nepamirštamas pirmtakas Bonifacas VIII savo apaštaliniu raštu Unam sanctam yra iškilmingai paskelbęs[5], o jo įpėdiniai daug kartų šį mokslą pakartoję.
Todėl pavojingai klysta tie, kurie manosi galį Kristų, kaip Bažnyčios galvą, garbinti, nebūdami ištikimi jo vietininkui žemėje: juk kas regimos galvos nevertina ir regimus vienybės ryšius su ja nutraukia, tas darko mistinį Išganytojo Kūną iki tokio laipsnio, kad jis negali būti pastebimas ir surandamas tų, kurie ieško tikrojo amžinojo išganymo uosto. […]
Mes mylinčia širdimi kviečiame visus bendrai ir kiekvieną atskirai su noru ir džiaugsmu atsakyti į vidinį dieviškosios malonės paraginimą ir išsilaisvinti iš tos būsenos, kurioje negalima laimėti amžinojo išganymo[6]. Nes, net jeigu jie, pasąmonėje glūdinčio ilgesio ir troškimo vedami, yra susiję su Išganytojo Kūnu, šitaip jie netenka tiek daug sėkmingų dieviškųjų dovanų ir pagalbos, kuriomis galima naudotis tik Katalikų Bažnyčioje. Teįžengia jie į katalikų vienybę ir visi, susijungę vienoje Jėzaus Kristaus Kūno bendruomenėje, su garbingu meilės ryšiu tesikreipia į vieną Galvą.[...]
[1] Taip pat, Sessio III, Const. dogm. “Dei Filius” de fide cath., c. 1. DS 3001.
[2] 1 Kor 12, 13
[3] Plg. Ef 4, 5
[4] Plg. Mt 18, 17
[5] Bonifacas VIII, Unam sanctam, DS 870–872; plg. Corp. Iur. Can., Extr. comm. I 8, 1
[6] Pijus IX, Iam vos omnes, 13 Sept. 1868. Act. Conc. Vat. CLVII 10.
Šventosios Oficijos instrukcija „Ecclesia Catholica“, apie „ekumeninį“ judėjimą, 1949 m. gruodžio 20 d.
Kadangi ji su motiniška meile priima visus, kurie grįžta į ją, kaip į tikrąją Kristaus Bažnyčią, tai visokio pagyrimo ir padrąsinimo verti visi planai ir sumanymai, kurie su bažnytinės vyresnybės pritarimu buvo pradėti ir tęsiami: tiek dėl būsimųjų konvertitų deramo katalikiško apmokymo, tiek dėl jau atverstų į tikėjimą asmenų nuodugnesnio lavinimo. […]
Taip pat jie [vyskupai] privalo susilaikyti nuo tos pavojingos kalbėjimo manieros, kuri žadina klaidingas nuomones ir klaidinančias bergždžias viltis; pavyzdžiui, kad Romos popiežių enciklikų mokymams apie atsiskyrusiųjų sugrįžimą į Bažnyčią, Bažnyčios sandarą, Mistinį Kristaus Kūną neturi būti teikiama pernelyg didelė svarba, kadangi ne visi tie mokymai yra tikėjimo dalykai, arba, dar blogiau, kad dogmos dalykuose net Katalikų Bažnyčia dar nepasiekė Kristaus pilnatvės, bet gali būti patobulinta iš išorės. […]
Todėl turi būti pateikta ir išaiškinta visa katalikiška doktrina: jokiu būdu neleistina tyliai aplenkti ar dviprasmiškais terminais pridengti katalikišką tiesą apie nuteisinimo prigimtį ir būdą, Bažnyčios sandarą, Romos popiežiaus jurisdikcijos primatą ir vienintelę tikrąją vienybę, kuri gali būti pasiekta tik atskalūnams sugrįžus į vieną tikrąją Kristaus Bažnyčią. Jiems turi būti leista suprasti, kad, grįždami į Bažnyčią, jie nepraras nieko iš to gėrio, kuris Dievo malone ligi šiol buvo juose įdiegtas, bet kad jis bus veikiau papildytas ir užbaigtas. Tačiau negalima apie tai kalbėti taip, kad jie įsivaizduotų, jog, grįždami į Bažnyčią, jie įneš į ją kažką esminio, ko jai iki šiol trūko. Reikės tuos dalykus pasakyti aiškiai ir atvirai: pirmiausia, todėl, kad tai yra tiesa, kurios jie patys ieško, ir be to, todėl, kad, nesant tiesoje, niekada negali būti pasiekta tikroji vienybė. [...]
Kad toks kilnus darbas, kaip visų krikščionių vienybė viename tikrame tikėjime ir vienoje tikroje Bažnyčioje, galėtų kasdien augti ir tapti didesne viso rūpesčio sielomis dalimi, kad visa katalikiška liaudis galėtų nuoširdžiau maldauti šios vienybės Visagalį Dievą, bus tikrai naudinga tam tikru tinkamu būdu, pavyzdžiui, ganytojiškais laiškais, paaiškinti tikintiesiems šias problemas ir sumanymus, Bažnyčios nurodymus šiuo klausimu bei motyvus, kuriais jie pagrįsti. Visi, ypač kunigai ir vienuoliai, turi būti raginami ir karštai skatinami uoliai brandinti ir remti šį darbą savo maldomis ir aukomis, taip pat visi turi atsiminti, jog niekas veiksmingiau nenutiesia kelio paklydusiems surasti tiesą ir ateiti į Bažnyčią, nei katalikų tikėjimas, patvirtintas doro gyvenimo pavyzdžiu.
Už Bažnyčios nėra išganymo
