Auguste'o Meyrato straipsnyje „Kaip išgelbėti Mišių muziką“ teisingai skamba raginimas atkurti geresnę Mišių muziką, pradedant rimtai spręsti visą muzikos klausimą (o tai reiškia, kad bent kai kuriems muzikantams reikia mokėti tiek, kiek jų žinios, išsilavinimas ir gebėjimai pelnytai nusipelno).
Tačiau aš nesutinku su viena svarbia Meyrato argumentacijos dalimi. Jis pažymėjo, kad kartą dalyvavo tradicinėse lotyniškose Mišiose ir gėrėjosi „nuostabia muzika, kuri pakylėjo susirinkusiųjų sielas“. Vis dėlto vėliau jis nusprendė, kad geriau grįžti į savo vietinę parapiją su prasta muzika, nes „yra kažkas gero eiti į Mišias su savo tikraisiais kaimynais“. Ir, daug dirbant, esą galiausiai galima pasiekti, kad Mišiose skambėtų „tinkama muzika“.
Broliško pokalbio dvasia norėčiau pasakyti, kad šis kelias iš tiesų gali būti ne tik sunkus, bet ir pavojingas, todėl šeimoms vertėtų gerai pagalvoti, prieš pradedant juo eiti.
Vaikai viską pakeičia. Tai tiesa, apie kurią daug kartų gyvenime susimąstome. Pirma, krikščionys kasmet švenčia Kūdikio – Emanuelio, Dievo su mumis, kūnu tapusio Žodžio – atėjimą. Kūdikio, berniuko, jaunuolio, žmogaus, nuo kurio priklauso visa tikrovė, kuris yra mūsų galva, kertinis akmuo, mūsų Išganytojas, mūsų gyvenimas. Šio Kūdikio apreiškimas, pradėjimas ir gimimas neabejotinai pakeitė viską pasaulyje; ir, nepaisant nuolatinio daužymo į Bažnyčios sienas, Jo atėjimas tarp mūsų iki pat laikų pabaigos nenustos gryninti ir poliarizuoti žmonijos.
Kai vyras ir moteris susituokia, Dievas ketina pakeisti jų gyvenimus per jų vaiko gimimą. Priimdami vaiką iš Jo rankų, jie pradeda ilgą kelionę, brandindami savo, kaip vyro ir žmonos, motinos ir tėvo, o galiausiai – močiutės ir senelio, pašaukimą.
Vaikams augant tėvams tenka priimti sudėtingus sprendimus. Anksčiau vyras ir moteris galbūt daug negalvojo apie tai, kokius filmus žiūri, kokios muzikos klausosi, kokią įtaką įsileidžia į savo gyvenimą, bet dabar jie gali pradėti abejoti savo įpročiais ir stengtis juos pagerinti.
Lygiai taip pat, kaip naujagimiai aukštyn kojomis apverčia tėvų gyvenimą, naujų iššūkių kyla, kai vaikai turi pradėti mokytis. Ar namų mokymas yra tinkamas būdas? Ar vietinė katalikiška mokykla yra išeitis? O kaip dėl internetinių mokymo programų? Kadangi aplinkinė visuomenė darosi vis labiau aptingusi, o net parapijinės mokyklos pasirodo esančios drungnos ar heterodoksiškos, tėvai katalikai, norintys, kad jų vaikai pažintų ir mylėtų Viešpatį bei praktikuotų tikėjimą, dažnai prieina prie išvados, kad ugdymas turi vykti namuose, laikantis dieviškosios teisės ir tėvų pareigos ne tik gimdyti vaikus, bet ir juos auklėti. O vaikų ugdymas namuose neabejotinai viską keičia.
Taip pat, kai vaikai tampa mūsų gyvenimo dalimi, turime atidžiau apgalvoti, kokioje liturgijoje dalyvaujame kiekvieną savaitę. Žinome, koks svarbus yra sekmadienis: tai Dies Domini, Viešpaties diena. Taip pat žinome, kokia svarbi yra šventoji Mišių auka, kurioje per Kristų tobulai garbiname Dievą ir priimame Jo švenčiausiąjį Kūną kaip dieviškąjį maistą mūsų kelionei. Tikintys katalikai intuityviai žino, kaip svarbu, kad sekmadieniai ir šventosios dienos būtų tinkamai išskirti, iškilmingai švenčiami pagarbia, mistine, maitinančia ir ugdančia liturgija. Mūsų pareiga to siekti patiems. Bet dar svarbiau – turime pareigą to siekti dėl savo vaikų.
Iki tam tikro momento galima „perauklėti“ nesusipratimus, kuriuos mato vaikai, vertinantys tik pagal vaizdus ir garsus. Tačiau tai sunkus mūšis kiekviename žingsnyje, kai pagrindinė pamaldų forma perteikia žinią, prieštaraujančią bet kurio tradicinio katekizmo, išleisto per pastaruosius 500 metų, nuostatoms. Tiesą sakant, yra dar blogiau: liturgija net negali derėti su paties Dievo savo tautai duotais garbinimo modeliais, kuriuos sąmoningai atkartojo visos krikščionių liturgijos – iki Novus Ordo. Kartą vienas draugas pasidalijo savo patirtimi, kai dėstė katekizmą vietinėje parapijoje:
„Tądien mes žiūrėjome į izraelitų tabernakulio dykumoje modelį ir brėžėme paraleles su Bažnyčia ir Mišiomis; tai buvo gražus užsiėmimas, ir atrodė, kad jie į jį įsitraukė. Bet paskui nuėjome į Mišias, ir tas paraleles sugriovė versus populum šventimas, pasauliečių klerikalizavimas ir šventojo laiko profanacija. Atrodė, kad tai beveik neturi nieko bendra su Tabernakuliu – ir vis dėlto šiuo modeliu grindžiama Šventykla, Laiškas žydams ir Apreiškimas Jonui. Kaip, esant tokiam atotrūkiui, katalikai gali suprasti ką nors, ką Šventasis Raštas sako apie garbinimą?“
Į galvą ateina frazė „kognityvinis disonansas“. Nė vienam iš tėvų nereikia galvos skausmo, kai tenka po liturginės apeigos aptarinėti ką tik vykusių Mišių klaidas, bjaurumą ar nepagarbą. Tai geriausiu atveju nepatogu.
Kitas draugas pasidalijo su manimi šiomis įžvalgomis:
„Kai mūsų vyresnėlis pradėjo pastebėti kai kuriuos dalykus ir užduoti klausimus, ir žinodami, kad kai susidursime su asmeniniu teismu, būsime vertinami pagal tai, kaip gerai atlikome savo pareigas, turėjome palikti vyskupijos parapijas. Vaikai ne tik buvo prastai maitinami; mes gaudavome mažas nuodų dozes. Mes su žmona turėjome gebėjimų didžiąją dalį jų išfiltruoti, bet vaikai – ne. Vienintelė galimybė buvo taisyti kunigų veiksmus ir žodžius, tačiau tai mus pastato į keblią padėtį, kai galbūt negerbiame to, kuris turi mums dvasinę valdžią. O aš labai aukštai vertinu kunigystę ir nenorėjau atsidurti tokioje padėtyje, kad nuolat kritikuočiau kunigus.
Kai pradėjome asistuoti tradicinėse lotyniškose Mišiose, retrospektyviai pastebėjau, kad buvau susikūręs įvairias apsaugos priemones, kad ignoruočiau ne itin gerus dalykus, kurie vyksta per įprastas Novus Ordo Mišias. Neturėtume filtruoti dalykų, kai aktyviai dalyvaujame (tikrąja prasme) šventojoje Mišių aukoje; sakyčiau, kad tie filtrai iš tikrųjų trukdo tinkamai dalyvauti. Šiuo metu man beveik neįmanoma melstis Novus Ordo Mišiose, o mano vaikai nenori eiti į „angliškas Mišias“, kaip jie jas vadina.“
Mano korespondentas pažymi, kad vaikai iš prigimties yra imlūs ir smalsūs. Galime pridurti, kad jie yra naivūs, nekalti ir patiklūs. Taigi jų patirtis juos moko apie tai, ką jie mato ir girdi, daug intensyviau nei vyresnių žmonių, kurie yra matę ir girdėję daug daugiau, turėję laiko tai apdoroti ir sužinoti apie dalykus iš kitų šaltinių. Mes, galbūt, galime tai „išjungti“, užmerkti akis, medituoti kažką gražaus, ką kažkada matėme ar girdėjome, arba „paaukoti“ tai kaip atgailą, tačiau vaikų akys plačiai atvertos, jie viską priima – ir tai juos formuoja. Tai, ką jie mato, yra tai, kuo jie tikės, ir jei turėsime nuolat taisyti klaidingas išvadas iš to, ką jie mato, bus sulaužyta pagrindinė aksioma lex orandi, lex credendi. Juk tai, kaip garbiname, turėtų diktuoti, kuo tikime, o tai, kuo tikime, turėtų nepriekaištingai atsispindėti mūsų garbinimo būde. Todėl vaikus reikia saugoti nuo prieštaravimų įsisavinimo.
Michaelis Fiedrowiczius atkreipia dėmesį į didžiulį pranašumą, kurį turime dalyvaudami senosiose Mišiose:
„Išorinės garbinimo ir adoracijos formos, būdingos klasikiniam Mišių apeigynui, yra geriausias būdas užtikrinti atitinkamas vidines nuostatas. Pasirengimo maldos, nusilenkimai ir priklaupimai nėra smulkmenos, kurias būtų galima praleisti nesumažinant sakralumo. Vidinis susitikimas su šventumu turi pasireikšti išoriškai, įtraukdamas ir palaikomas išorinės formos. Tradicinė liturgija primygtinai reikalauja, kad vidiniai jausmai kartu pasireikštų išoriškai tinkamu būdu. Lygiai taip pat liturgija suvokia, kokią formuojamąją galią dvasinei būsenai gali turėti tai, kas juslinga.
Savo šventųjų ženklų skaičiumi, altorių grožiu, taurių ir drabužių brangumu bei nuolatiniais pagarbos išreiškimais klasikinis apeigynas užtikrina šį vidinių įsitikinimų ir išorinės formos atitikimą. Ši apeiga, trumpai sakant, apsaugo nuo galimo nesutapimo tarp to, ką žmogus tiki, ir to, ką jis mato. Čia randama tobula vienybė ir harmonija tarp to, kas turi būti atliekama, ir būdo, kuriuo tai atliekama. Klasikinis ritualas nereikalauja tikėti niekuo, ko žmogus simboliškai nemato.“ (Tradicinės Mišios, 214-15)
Mes, tėvai, esame atsakingi už savo vaikų dvasinį ugdymą. To negalima patikėti dvasininkams, savanoriams katechetams ar parapijos mokytojams. Nesvarbu, kiek formacijos jie gaus iš išorės, jos greičiausiai nepakaks ir ji gali būti netgi neteisinga (turiu omenyje: neatitinkanti tradicinės katalikų doktrinos). Turime užtikrinti, kad vaikų tikėjimas būtų maitinamas iš tyrų, nesuteptų šaltinių; kad jų viltis pirmiausia būtų nukreipta į dangiškąją tikrovę, o pasaulietiniai projektai liktų antroje vietoje; kad jų meilė užsidegtų matant, kaip su meile atiduodama pagarba Dieviškajam Mylimajam, ir matant kitus pamaldžius tikinčiuosius, besilaikančius tinkamos meilės tvarkos, pagal kurią Dievas yra pirmoje vietoje.
Liturgija skirta Dievui pagarbinti ir pašlovinti, tačiau būtent tai darydama ji mus ir maitina. Ironiška, bet kai liturgija atliekama „dėl žmonių“, ji galiausiai jiems neduoda jokios naudos, nes teisingai nepaveda jų Dievui, kuris yra mūsų Kūrėjas ir suverenus Viešpats. Imkime ad orientem pamaldas: kai kunigas ir žmonės kartu žiūri ta pačia kryptimi, į Rytus – Kristaus, Teisingumo Saulės, kuris sugrįš teisti pasaulio iš Rytų, kaip Jis mums sako Šventajame Rašte (Mt 24, 27), simbolį – visi iškart patiriame, kad šventoji liturgija yra kažkas, kas aukojama Dievui, ir nereikia jokių nuobodžių paaiškinimų. Tai visiškai intuityvu. Norint patirti ad orientem neigiamai, kaip „kunigo ignoravimą“, iš tiesų reikia būti tam tikru mastu praplovus smegenis.
Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę. Kiekviena tradicinė Katalikų Bažnyčios praktika tokiu būdu yra katechetiškai galinga, ir tam nereikia žodžių. Reformuota liturgija daugelį šių simbolių išmeta arba apverčia taip, kad jie, vėlgi be žodžių, katekizuoja mus priešingai, skatindami daryti klaidingas išvadas. Tik tie, kurie yra gerai katechizuoti, gali intelektualiai atsispirti performatyviam ir pripratinančiam naujųjų apeigų spaudimui – tai, ką mano korespondentas pavadino „mažomis nuodų dozėmis“.
Kartais tenka išgirsti katalikus sakant: „Aš negaliu jos atsisakyti, nors liturgija yra gana prasta. Pasiliksiu ir kiek galėdamas stengsiuosi, kad padėtis pagerėtų.“ Jie nesuvokia, kad, laikydamiesi tokios nuostatos, jie laiko savo vaikus vilties, kad padėtis iš tikrųjų pagerės, įkaitais – tai gali būti realu, bet gali ir nebūti, o atsižvelgiant į vyskupų korupcijos ir nekompetencijos mastą bei liturginio piktnaudžiavimo Bažnyčioje paplitimą, daug labiau tikėtina, kad tai nerealu; tuo tarpu vaikai šioje parapijoje yra blogai formuojami čia ir dabar ir tiek metų, kiek gali prireikti geresnėms sąlygoms, apie kurias svajoja jų tėvai, pasiekti.
Taip elgdamiesi tėvai tikriausiai pažeidžia moralinę pareigą čia ir dabar suteikti vaikams geriausią įmanomą tikėjimo ugdymą, kuris neišvengiamai sutelkiamas į teisingą Dievo garbinimą. Tėvai turėtų veikti ryžtingai, pirmiausia galvodami apie savo vaikų gerovę, kuri yra svarbesnė už miglotą ir tolimesnę jų teritorinės parapijos gerovę. Tai vėlgi susiję su meilės tvarka: mano vaikų gėris yra svarbesnis už parapijiečių, kurie nėra nuo manęs tokiu pat laispniu priklausomi, gėrį.
Turime saugotis subtilaus aktyvizmo išdidumo. Talentingi ir energingi žmonės gali lengvai pakliūti į spąstus, manydami, kad jie yra ypatingi „agentai“, kuriuos Dievas iškėlė, kad „išgelbėtų“ vietinį Novus Ordo. Jie turi suvokti, kad iš tikrųjų daugiau naudos Bažnyčiai jie padarys ugdydami gilesnį vidinį gyvenimą, pasitelkę tradicines lotyniškas Mišias, nei vargindami save bandymais taisyti tai, kas nepataisoma.
Yra tik vienas būdas rasti išgydymą. Mišios, kurios, kaip žinome, bus skambios, maldingos, formalios, ortodoksiškos ir gražios (ar bent jau tylios), nes yra visiškai tradicinės ir visiškai stabilios savo turiniu bei atlikimo būdu. Tai yra liturgija, kuriai galime mielai atsiduoti be jokių filtrų. Galime leisti sau atsipalaiduoti; galime ilsėtis Bažnyčios maldoje, mėgautis neapnuodyta puota. Tuomet galbūt pirmą kartą gyvenime pasieksime tą „visišką, sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą“, vardan kurio septintajame dešimtmetyje imta bombarduoti katalikiškoji visata.
Vienas iš ilgiausiai išliekančių būdų, kaip vaikai viską pakeičia, yra tas, kad jie priverčia jus reguliariai galvoti apie jų ateitį. Kaip jie atsilieps į Dievo malonę? Koks bus jų pašaukimas? Kad ir kaip žmogiškai sunku atiduoti vaiką Viešpačiui kaip kunigą ar vienuolį, visi tėvai katalikai turėtų melstis, kad vienas ar keli jų vaikai gautų tokią didžiulę malonę, jei Viešpats to nori. Nieko geresnio savo vaikams dėl jų pačių pašventinimo ir amžinosios laimės negalėtumėte pasirinkti; Bažnyčios gyvenime nėra nieko svarbesnio už šventus dvasininkus ir vienuolius, kurie atstovauja Mistinio Kristaus Kūno „galvai“ ir „širdžiai“. Niekada nebus atnaujintos ir sveikos Bažnyčios be didžiulio skaičiaus gerų kunigų ir vienuolių.
Iš kur šiandien ateina šie pašaukimai? Stebėtinai daug jų atsiranda bendruomenėse, kurių centre yra tradicinės Mišios. Būtent tie jaunuoliai ir jaunuolės, kurie įsimyli maldą ir Dievo garbinimą, greičiausiai dosniai atsilieps į kvietimą visiškai Jam atiduoti savo gyvenimą. Tėvai, nuoširdžiai trokštantys ugdyti atvirumą kunigiškiesiems ir religiniams pašaukimams, neras geresnio būdo tai padaryti, kaip lankyti tą pačią senovinę lotyniškąją liturgiją, kurioje pašaukimai klestėjo daugelį šimtmečių.
Taigi reikia dviejų dalykų: maldauti Viešpatį pašaukimų ir auklėti jaunuolius aplinkoje, gerai pritaikytoje atsiliepti į Jo kvietimą. Vienoje parapijoje, kurią kadaise lankiau ir kuriai vadovavo Kristaus Karaliaus kunigų institutas, galima įžvelgti abu šiuos elementus. Toje parapijoje visi kartu meldžiasi: „Viešpatie, duok mums kunigų. Viešpatie, duok mums šventų kunigų. Viešpatie, duok mums daug šventų kunigų. Viešpatie, duok mums daug šventų pašaukimų į vienuolystę.“ Ačiū Dievui, ši parapija per pastaruosius šešiolika metų davė Bažnyčiai aštuonis jaunų merginų pašaukimus į vienuolystę.
Vaikams iš tėvų reikia daugybės dalykų. Jiems reikia mūsų laiko ir mylinčio dėmesio, mūsų patarimų ir padrąsinimo, mūsų mokymo ir dalijimosi tuo, ką išmokome, ir mūsų gero, nuoseklaus pavyzdžio. Jiems reikia, kad padarytume jiems paslaugą nustatydami aiškias ribas ir taikydami pagrįstą drausmę. Tačiau šiame sudėtingame auklėjimo vaidmenyje niekas, ką mes darome dėl savo vaikų, nebus svarbiau už jų auklėjimą katalikų tikėjime. O katalikų tikėjime niekas nėra svarbiau už didžiausią kada nors žmogui duotą maldos veiksmą – šventąją Mišių auką, jos malonę ir tiesą. Tėvai negali savo vaikams padovanoti didesnės dovanos už tai, kad jie visą gyvenimą būtų formuojami ir mylėtų visų laikų tradicines Mišias.
Galiausiai vienintelis patenkinamas, patikimas ir ilgalaikis atsakymas į Meyrato pavadinime slypintį klausimą „Kaip išgelbėti Mišių muziką“ yra paprastas, bet per mažai kas nori jį išgirsti: mes išgelbėsime muziką išgelbėdami tradicines lotyniškas Mišias, kurioms buvo sukurta pati geriausia muzika, kuriose ji visiškai ir natūraliai jaučiasi kaip namie, kuriomis šlovinamas Dievas ir, taip, mūsų sielos (įskaitant vaikų sielas) pakylėjamos prie Dievo – Jo šlovė ir mūsų ugdymas yra dvigubas tikslas apskritai turėti kokią nors muziką Mišiose, kaip enciklikoje Tra le Sollecitudini mokė popiežius šv. Pijus X.
