Kyle’as Clementas, garsiojo kunigo egzorcisto tėvo Chado Rippergerio padėjėjas, turintis didelę dalyvavimo egzorcizmuose patirtį, įspėjo, kad „tikrasis pavojus“ laiminant homoseksualias poras yra tas, kad „tai patvirtina sielą“, esančią mirtinoje nuodėmėje, ir „tampa girnų akmeniu kunigui ant kaklo“.
Smerkdamas sunkias kunigų ir vyskupų nuodėmes ir skandalus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais slegia Bažnyčią, egzorcisto padėjėjas įspėjo, kad šventvagiškas kunigo „palaiminimo“ homoseksualų ar seksualinėje nuodėmėje gyvenančiai porai šaukimasis, kaip dabar siūlo Fiducia supplicans, „plačiai atveria duris“ demonų įtakai kunigams. Remdamasis savo ilgamete patirtimi sprendžiant tokius klausimus, Clementas rekomendavo kreiptis į Dievo Motiną, kad būtų įveiktas masinis puolimas prieš santuoką ir tikėjimą, kurį šiandien matome tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.
LifeSiteNews: Ar galite paaiškinti skirtumą tarp įsakmiųjų palaiminimų, kurie suteikiami įsakymu, remiantis dvasine valdžia kokiam nors asmeniui ar daiktui, ir maldaujančių palaiminimų, kurie teikiami per tiesiogiai Dievui adresuotą maldą? Kokiai kategorijai priklauso kunigų palaiminimai? Ar kada nors kunigo palaiminimas gali būti ne liturginis veiksmas, kaip teigė kardinolas Fernandezas?
Kyle‘as Clementas: Įsakmusis palaiminimas yra toks: „aš“, tada „mano vardas“, tada „laiminu tave“. Klasikinis pavyzdys yra labai paprastas tėvo palaiminimas: „Aš, tavo tėvas, laiminu tave vardan mūsų Tėvo, visagalio Dievo.“ Tai teisingai išpildytas įsakmusis palaiminimas. Bet būdamas savo namų galva ir savo vaikų tėvas, galiu suteikti šį palaiminimą tik savo namuose ir savo vaikams. Taigi, tai labai ribotas įsakmiosios formos vartojimas, kitais atvejais turi būti maldaujama per Dievui adresuotą maldą.
Skirtumas tas, kad, kalbant apie Aukščiausiojo Dievo kunigą, visi jo palaiminimai yra įsakmieji, nes jis sujungtas su Dievu tokiu ontologiniu būdu, kad negali elgtis „kaip žmogus“. Mintis, kad kunigas yra tik žmogus, yra klaidinga. [Su kunigystės šventimais] įvyksta ontologinis, metafizinis pokytis, reiškiantis, kad kunigas išskiriamas kaip auka Visagaliam Dievui. Jo gyvenimas, mintys, žodžiai, darbai – viskas turi atitikti tai, naują tapatybę, naują ontologinį pasiaukojimą Dievui.
Taigi kardinolas Fernándezas dėl to klysta, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų, ir nėra būdo tai kaip nors kitaip išaiškinti. Kiekvienas kunigo palaiminimas yra liturginis veiksmas, yra to asmens statuso Bažnyčioje patvirtinimas. Tokia yra visa palaiminimo prasmė.
LSN: Jei kunigas „palaimina“ svetimaujant ar ištvirkaujant gyvenančią porą arba homoseksualų porą, ar tai nebus veikiau demoniškos veiklos, o ne Dievo palaiminimo kvietimas, nes jis šaukiasi Kristaus ir Švenčiausiosios Trejybės vardo porai, kurią vienija mirtinai nuodėmingi lytiniai santykiai?
KC: Tikrasis tokio palaiminimo pavojus yra tas, kad juo patvirtinama siela, esanti nuolatinės neatgailaujančios mirtinos nuodėmės būsenoje. Ir tokiu būdu tai tampa girnų akmeniu kunigui ant kaklo. Ką tai reiškia? „O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ (Mt 18, 6) Labai paprastai tariant, tai yra girnų akmuo kunigui ant kaklo. Ir to negalima nutylėti. Tai labai pavojingas dalykas.
LSN: Ar kunigo pareigų išniekinimas per kokią nors šventvagišką veiklą, pavyzdžiui, bandymas suteikti palaiminimą nuodėmingus lytinius santykius praktikuojančiai porai arba kokios nors lytinės nuodėmės padarymas, reiškia, kad kunigas kviečia ar atveria duris demoniškai veiklai ar įtakai?
KC: Visiškai taip. Tai plačiai atveria duris. Kitas dalykas yra šių dvasininkų nuodėmės. Yra sąrašas kunigų ir vyskupų, kurie lankėsi iškrypėliškose interneto svetainėse ir vietose, pavyzdžiui, Grindr, ir kitų, kurie žiūrėjo pornografinę medžiagą ir (arba) vykdė pedofiliją. Jie buvo įsitraukę į netinkamus dalykus ir turi netinkamų asociacijų, kurios yra žinomos.
Jie turėtų būti nušalinti nuo pareigų, labai paprasta. Į tai reikia atkreipti dėmesį. Homoseksualaus gyvenimo būdo ir homoseksualios veiklos puoselėjimas ir skatinimas tarp kunigų yra absoliučiai neleistinas. Tai kanoniškai draudžiama. Ir vis dėlto tai įsiskverbė į seminarijas tokiu mastu, kad jauni, teisingi, ortodoksiški vyrai yra išstumiami iš seminarijų.
Nuolatinis bendravimas su McCarricku, jo skatinimas, jo gynimas – šie asmenys turi būti pasmerkti, jei ne laicizuojami. Jie tikrai turi būti ištirti. Tas pats ir su pedofilija. Hierarchija iš lūpų į lūpas kalbėjo apie pedofilijos ir įvairių kitų dalykų sprendimą, tačiau galiausiai jie to tinkamai nesprendė, ypač kai turime kardinolą, kuris pirmininkauja orgijoms ir yra policijos akiratyje dėl daugybės tokių kartų, jis dabar tampa melagingo ekumeninio bendravimo ar dialogo su jam žinomais masonais atstovu. Jis net neturėtų pažinti šių žmonių.
Kada mes pasakysime: „Basta! Užteks. Užteks.“? Kada tai padarysime?
LSN: Ar yra homoseksualumo, svetimavimo ir ištvirkavimo demonų, kurie skatina stengtis palaiminti ir įteisinti šias nuodėmes Bažnyčioje? Kaip galima pasipriešinti tokiam puolimui prieš Bažnyčią ir santuoką? Kokius dvasinius ginklus reikia naudoti?
KC: Puikus klausimas. Tai tiesiogiai siejasi su Dievo Motinos apsireiškimu Fatimoje, kai Dievo Motina pasakė, kad paskutinis velnio puolimas bus nukreiptas prieš santuoką. Turėtume suprasti, kad šventajame Santuokos (lot. matrimonium) sakramente žodis „matrimonium“ kyla iš žodžio „matris“, kuris reiškia motinystės tarnystę.
Šis puolimas tiesiogiai nukreiptas prieš Švenčiausiąją Motiną ir jos motinystę Kristui, Visatos Karaliui. Taip kovojama prieš teisingai sutvarkytą motinystę ir santuoką.
Visa tai tampa pasityčiojimu. Kaip įdomu, kad iš moteriškumo tyčiojasi homoseksualūs vyrai. Nematyti, kad lesbietės tyčiotųsi iš vyriškumo. Homoseksualūs vyrai tyčiojasi iš motinų. Jie tyčiojasi iš motinystės. Jie tyčiojasi iš moteriškumo. Būtent į tai sutelkiamas puolimo dėmesys. Pirmojo puolimo dėmesio centre buvo moteris, Ieva. Dabar matome, kad tai vėl kartojasi.
Kokie gali būti ginklai? Sugrįžimas į laikus, kurie nors ir nebuvo tobuli, bet kuriuose buvo daug daugiau tyrumo nei dabar; atviras pareiškimas tikinčiųjų pasauliečių vardu, kad nesileisime vedami į šią klaikią dykumą, kurioje nėra dorybės, tiesos ir gėrio, šią klaikią modernizmo, reliatyvizmo ir dviprasmybių dykumą; šią klaikią dykumą, kurioje kiekvienas gali būti vadinamas šventuoju, bet niekas nėra šventas; dykumą klaidingo ekumenizmo, sakančio, kad masonerija, prieš kurią Bažnyčia visada kovojo, dabar gali būti sutaikyta su Bažnyčia; aukštyn kojomis apverstą pasaulį, kuriame teisingas yra neteisingas, kuris šlovina Martyną Liuterį, vieną didžiausių Bažnyčios priešų, kurio veikla padarė daugiau žalos tikėjimo depozito vientisumui nei bet kurio kito asmens veikla.
Turime sustoti ir pasakyti, kad privalome grįžti prie teisingo proto ir teisingos tvarkos.
