Visa žmonija mėgina išspręsti kančios problemą. Bėgant amžiams vis iškildavo klaidingų religijų ir klaidingų evangelijų, žadančių išspręsti šią problemą. Mūsų dienomis klaidinga marksizmo evangelija skelbia, kad revoliucija – smurtinė ar kitokia – pagaliau užbaigs žmogaus kentėjimus. Ši klaidinga evangelija didžiulę įtaką įgavo ypač 1960‒1970 m., padedant kitai, mažiau žinomai, psichologijos evangelijai.
Klaidinga psichologijos evangelija, sekdama Zigmundu Froidu ir Wilhelmu Reichu, skelbia, kad kentėjimas yra pasenusių taisyklių, varžančių mūsų seksualinius ir emocinius troškimus, rezultatas. Kentėjimo problemos sprendimas, sako ši klaidinga psichologija, yra sulaužyti visas taisykles, kad būtų galima patenkinti savo troškimus ir išlieti emocijas. Taip į bendrinę kalbą pateko žodžiai „nuslopinimas“, „užslopintas“, taikomi tiems, kas nėra psichologiškai „išsivystęs“. Šios ekstremalios ideologijos sėkmė didele dalimi buvo nulemta kūdikių bumo kartos tėvų, kurie neišmokė savo vaikų, kaip reikia kentėti.
Patyrusi didžiules kančias per Antrąjį pasaulinį karą, ši karta daugiau nebenorėjo kentėti ir išlepino savo vaikus. Šie, sulaukę brandos amžiaus 1960‒1975 m., nebemokėjo kentėti, todėl masiškai priėmė klaidingą psichologijos evangeliją.[1] Ši klaidinga evangelija greitai susidraugavo su marksizmo blogiu, kaip jos artimu sąjungininku – skelbdama seksualinį „išsilaisvinimą“, „laisvę“ ir „revoliuciją“. Susižavėjimą psichologija vainikavo Žmogaus potencialo judėjimas, kuris, kaip sako Williamas Kilpatrickas, „galėtų būti laikomas padaręs katalikybei daugiau žalos, nei kada nors buvo padarę laisvieji masonai ar komunistai.“ Daugelis pasidavė sumoteriškėjimo, išlepimo ydai, reiškiančiai nenorėjimą kentėti ir atsisakyti malonumų (žr. Teologijos suma, II-II q138 a1).
Ši klaidinga psichologijos evangelija užvaldė Vatikano II Susirinkimo Bažnyčią, ir šventoji liturgija buvo išvalyta nuo visko, kas neleido žmonėms „jaustis maloniai“.[2] Dauguma dvasininkų verčiau rūpinosi „gera“ žmonių savijauta, užuot skelbę sunkias Evangelijos tiesas ar primindavę jiems apie atgailą. Maža to – daugelis žmonių Jėzaus Kristaus skelbiamą artimo meilę ir gailestingumą ėmė painioti su šiuo klaidingu „mielumu“ ir „jautrumu“. Sekant klaidinga psichologijos evangelija, buvo atsisakyta didžiulio kentėjimų ir asketizmo teikiamo gėrio. Savo knygoje „After Asceticism: Sex, Prayer and Deviant Priests“ Patrickas Guinanas tai vadina „terapinio mentaliteto“ dominavimu, turinčiu glaudų ryšį su būsimais sekso skandalais:
„Esminis XX amžiuje įvykęs pokytis buvo tikslo ir prasmės pasikeitimas ‒ atmesta asketiška drausmė, paniekintos religinės tradicijos ir priimtas terapinis mentalitetas, t. y. populiarus įsitikinimas, kad žmogiškojo asmens laimė ir pasitenkinimas kyla iš emocinio noro apibrėžti, aktualizuoti save neatsižvelgiant į objektyvią filosofinę, religinę ar moralinę tiesą. Terapinis mentalitetas nuodėmę laiko viso labo socialine problema ir menkina ištikimybę religinei valdžiai; jis yra iš esmės anti-asketiškas.
Terapinis mentalitetas išstūmė asketišką elgesį ir įpročius, o dabar jis daro įtaką ir dvasininkų nuostatai – lygiai taip pat, kaip jau beveik šimtmetį savo materialistiniais gniaužtais jis valdė Vakarų visuomenes. Psichikos sveikatos ekspertai ir pedagogai, kaip pagrindiniai terapinio mentaliteto propaguotojai, mažai žino apie dvasinį gyvenimą ir nepažįsta asketiškos disciplinos. Nepaisant to, veikdami mokslo vardu ir būdami svarbiausi išsilavinusio elito atstovai, jie pasisakė už seksualinių standartų liberalizavimą dar prieš įvykstant seksualiniams skandalams Bažnyčioje, o krizei įgaunant mastą bandė patarinėti vyskupams ir gydyti probleminius kunigus. Vyskupai, prižiūrintys parapijų kunigus ir seminarijas bei dalyvavę krizės suvaldyme, apie asketinę discipliną kalba nedaug, arba nekalba iš viso. Kunigai beveik neparodo, kad jie žino apie asketinę discipliną ar ji jiems rūpi. Tačiau dauguma dvasininkų atrodo gerai išmanantys terapinio mentaliteto kalbą.“ [3]
Liūdniausias to pavyzdys buvo psichologo Carlo Rogerso sunaikintos Nekaltosios Marijos Širdies seserys 1969 m. Tai buvo tik įžanga į tai, kaip ši klaidinga Evangelija naikino kunigus per kilusius seksualinius skandalus. Užuot priėmę didelę kentėjimo gėrybę, katalikai išlepo ir pradėjo bijoti kančios.
Nukryžiuotojo Kristaus evangelija
Prieš šį iškrypimą Bažnyčia skelbia:
„O mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.“ (1 Kor 1, 23-25).
Krikščionių Bažnyčia skelbia Nukryžiuotojo Kristaus evangeliją ir Jį nurodo kaip atsakymą į kentėjimo problemos sprendimą. Žmogaus išganymas atėjo per Kryžiaus kančią, ir nuo tada kiekvieno krikščionio siela turi nešti savąjį kryžių, kad per jį būtų išganyta. Jo žodžiais tariant, „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mt 16, 24)
Visi dvasiniai vadovai aukština didį kentėjimo gėrį ir vertę. Kun. Jėzaus Šono Ignacas dėsto šitaip:
„Mokykis, mano siela, kokiu būdu turi priimti visa, ką Dievas tau siunčia. Tau siųstas kryžius gali būti sunkus, bet atmink, kad jį tau uždėjo pats Dievas. Tau niekada nebus duota kentėti tiek, kiek Jėzui, ir jei nebūsi nešęs paskui Jį savo kryžiaus, tu niekada nebūsi Jo šlovės dalininkas.“[4]
Taip sako ir Lorenzo Scupoli:
„Turi dėti visas pastangas, ypač pačioje pradžioje, kad priimtum vargus ir negandas kaip brangiausias seseris – trokšdamas būti visų niekinamas ir neturėti nieko, kas apie tave gerai galvotų ar teiktų tau paguodą, išskyrus tavo Dievą.“[5]
Kentėjimai kyla iš netvarkingo prisirišimo prie šios žemės dalykų ir dėl nepakankamo prisirišimo prie Nekintančio ir Nepajudinamo Dievo. Išlepimo ir klaidingos psichologijos šaknys yra prisirišimas prie žemiškų, juslinių malonumų – ar jie būtų seksualiniai, emociniai, ar kitokie. Tikroji Nukryžiuotojo Kristaus evangelija mato juos tikroje šviesoje: tik kaip tvarkos, sukurtos Dievo, dalis. Mes turime praktikuoti šių dalykų atsižadėjimą ir džiaugtis jais tik tinkamu būdu. Réginaldas Marie Garrigou-Lagrange‘as rašo, kad:
„Mes turime neprisirišti prie kūniškų malonumų, grožio ar net pačios sveikatos; būtų nukrypimas vertinti juos labiau nei vienybę su Dievu. Mes laikomės įsikibę sveikatos labiau, nei mums patiems atrodo – jei ji būtų nepataisomai sugadinta, mums tai būtų tikra auka, ir tos aukos iš mūsų gali būti paprašyta. Visi šie dalykai praeis kaip sunykstanti gėlelė…
Kai patiriame paguodą maldoje, neturėtume patenkinti ja mėgautis – taip elgdamiesi, užuot priartėję prie Dievo, susikurtume sau kliūtį, kuri neleistų mums Jo pasiekti. <...> Ne visa auksas, kas auksu žiba. Saugokimės, kad netikro brangakmenio nesupainiotume su tikruoju. Turime dažnai sau priminti Išganytojo žodžius: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai (kas naudinga jūsų sieloms ir netgi kūnui) bus jums pridėta.“
Taigi negandos yra mums naudingos ‒ jos išlaisvina mus nuo iliuzijų ir priverčia vėl rasti tikrąjį kelią.“ [6]
Ši dvasinė kentėjimo ir atsižadėjimo aksioma yra gyvybiškai svarbi visiems katalikams, norintiems pasiekti bent pamatinį dvasinį lygmenį. Tai ypač sudėtinga laikais, kai internetas pilnas įvairiausių lengvai prieinamų malonumų, tokių kaip pornografija ar netgi paprastas, anonimiškas šaipymasis iš kitų. Šis lepus prisirišimas prie malonumų ir neapykanta kančiai yra maras, kuris turi būti išrautas su šaknimis prieš pradedant svajoti apie sugrįžimą prie Tradicijos. „Kristaus sekimas“ pasmerkia mūsų kvailystes:
„Dievo dalykais nebus galima laisvai užsiimti tol, kol būsi prisirišęs prie kokio nors tvarinio. […] Kol žmogus nėra į tokį laipsnį pakilęs dvasioje, nėra atsiskyręs nuo visų tvarinių ir tobulai susijungęs su Dievu, visa tai, ką jis žino, ir visa tai, ką jis turi, tėra menkos vertės.“
Arba kitoje vietoje:
„Tad kodėl ieškai kito kelio, kaip karališkasis švento kryžiaus kelias? Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tik kryžius ir ilga kankynė; o tu ieškai poilsio ir džiaugsmo! Labai skaudžiai klysti, jei ieškai ko kito, o ne kentėjimų, nes visas mūsų mirtingasis gyvenimas yra vargingas ir kryžiais nusagstytas. Juo žmogus darosi tobulesnis, juo, dažnai, labiau kryžiai sunkėja, nes meilė didina ištrėmimo skausmą.
Tačiau tas, kuris yra bandomas sunkiais kryžiais, nėra paliktas be paguodos, nes jis jaučia didėjant savo kantrybės vaisius. Nes jei jis noriai pasiduoda skausmui, tas jį varginąs skausmas greit virsta švelniai raminančia paguoda. Juo labiau kūnas turi kentėti, juo labiau malonė stiprina dvasią. Kartais net pats noras kentėti taip stiprina žmogų, kad jis net nebenori būti išlaisvintas iš skausmų, nes jis žino, kad juo daugiau jis kenčia dėl Dievo, juo labiau jis Dievui patinka. Ne dėl savo nuopelnų (dorybės), bet Dievo malonei žmogaus menką kūną stiprinant, žmogus dėl savo dvasios uolumo gali mylėti ir trokšti to, ko natūraliai jis nekenčia ir kratosi.“
Kančios sprendimas yra ne atpalaiduojančios psichologų fantazijos, o šventasis Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius. Didis kentėjimo gėris ir vertė glūdi sielos vienybėje su Nukryžiuotuoju Kristumi, net iki tokio laipsnio, kad žmogus ima mylėti kančią kaip savo „brangią seserį“, nes ji nutraukia jo žemiškus prisirišimus ir pririša jo širdį prie jo Viešpaties ir Karaliaus. Atmeskime vaikiškas lepumo psichologijos kvailystes. „Tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Kor 13, 11) „Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus!“ (Ps 27 , 14) ir imkimės nešti Nukryžiuotojo Kristaus kryžių.
[1] Už šią įžvalgą esu skolingas kūdikių bumo kartos atstovei Kh. Fredericai Matthews-Green jos 2002 m. knygoje Gender: Men, Women, Sex, and Feminism (Conciliar Press).
[2] Garsus Bugninio pasiteisinimas išmėsinėjant mūsų tėvų liturgiją, buvo noras, kad protestantai jaustųsi, kaip namie: „Bažnyčia vadovavosi sielų meile ir noru padaryti viską, kad padėtų mūsų atsiskyrusiems broliams pasiekti vienybę, kad pašalintų bet kokį akmenį, kuris galėtų kelti bent mažiausią suklupimo ar nepasitenkinimo pavojų.“ ( L’Osservatore Romano, 1965 m. kovo 19 d.) Tuo pačiu būdu Valandų liturgija pateisina kai kurių psalmių eilučių ar visų psalmių iškirpimą dėl „psichologinių“ priežasčių (Bendroji Valandų liturgijos instrukcija, 131).
[3] Patrick Guinana, After Asceticism: Sex, Prayer and Deviant Priests (Linacre Institute: 2006). Quoted in E. Michael Jones, The Catholic Church and the Cultural Revolution (Fidelity: 2016), 56.
[4] Fr. Ignatius of the Side of Jesus, The School of Jesus Crucified (1866), Day 20.
[5] Lorenzo Scupoli, Of Interior Peace or the Path to Paradise contained within The Spiritual Combat (Scriptoria Books: 2012), 163.
[6] Garrigou-Lagrange, Three Ages of the Spiritual Life, Vol. I (Herder: 1947), 375-376.
[7] Kristaus sekimas, III knyga, XXXI skyrius.
[8] Kristaus sekimas, II knyga, XII skyrius.
