Popiežiaus Leono XIV apaštališkoji kelionė į Prancūziją, vykusi 2026 m. rugsėjo 25–28 d., tapo didžiuliu populiarumo triumfu, kuris nustebino net patį pontifiką. Prancūzija yra viena iš tų Europos šalių, kuriose agresyvus sekuliarizmas pasireiškia ryškiausiai.
Popiežiaus vizito išvakarėse Europos teisės ir teisingumo centras (ECLJ) paskelbė išsamią ataskaitą, pavadintą Souffrances et espérance de l'Église en France, kurią parengė Grégor Puppinck kartu su Constance Avenel – joje užfiksuotas didelis sekuliarios valstybės daromas spaudimas šeimos, švietimo, sveikatos priežiūros ir bioetikos teisės aktų srityse. Dar reikėtų pridėti smurto aktus prieš bažnyčias, šventoves ir tikinčiuosius. 2024 m. kovo 4 d. Prancūzija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, įtvirtinusia abortą kaip konstitucinę teisę, o 2026 m. rugpjūčio 19 d. savo Oficialiajame leidinyje paskelbė naują įstatymą, leidžiantį savižudybę su pagalba ir eutanaziją. Kaip atsakas į tai, daugėja nepriklausomų katalikiškų mokyklų, auga krikštų skaičius, o jauni žmonės vis gausiau dalyvauja didžiosiose piligrimystėse, pavyzdžiui, į Šartrą. Šiais metais Prancūzijoje buvo 21 386 naujų krikštų – dvidešimt procentų daugiau nei praėjusiais metais – tarp jų 8 152 paauglių ir 13 234 suaugusiųjų, dauguma jų – jauno amžiaus. „Kaip ir jūs, esu nustebęs, kiek daug žmonių grįžta prie tikėjimo slenksčio“, – pareiškė popiežius susitikime su „Institut Catholique“ rugsėjo 26 d. ryte.
Popiežiaus kelionės kulminacija tapo Mišios, aukotos rugsėjo 26 d. popietę Konkordijos aikštėje, Paryžiaus centre, prieš milžinišką minią, kurią sudarė maždaug 800 000 žmonių. Tai buvo giliai simbolinis įvykis, atsižvelgiant į tai, ką ši aikštė kadaise reiškė.
Konkordijos aikštė, kurią 1755 m. suprojektavo architektas Ange-Jacques Gabriel, iš pradžių buvo žinoma kaip Liudviko XV aikštė. Prancūzijos revoliucija amžiams pakeitė šios vietos istoriją. Ši didžiulė aikštė tapo pagrindine jakobinų vykdytų mirties bausmių arena, o 1792 m. ji buvo pervadinta į Revoliucijos aikštę (Place de la Révolution). Giljotina pavertė mirties bausmę viešu reginiu, kurio akivaizdoje Respublika demonstravo savo galią numalšinti visus „liaudies priešus“. 1793 m. sausio 21 d. ten buvo nukirsdintas karalius Liudvikas XVI, tų pačių metų spalio 16 d. tą patį likimą patyrė karalienė Marija Antuanetė.
Liudviko XVI nusikaltimas buvo tas, kad jis buvo karalius. Revoliucinis tribunolas mirties bausme nuteisė ne patį žmogų, o monarchijos, kurią jis atstovavo instituciją. Taigi aikštė, sukurta siekiant pagerbti seniausią Europos katalikų monarchiją, tapo jos simbolinio sunaikinimo vieta. „Vien jau karaliaus titulas“, – skelbė Robespjeras, „pritraukia karo bausmes nelaimingai tautai“. Tačiau pats Robespjeras, sekdamas Dantoną, 1794 m. buvo giljotinuotas Konkordijos aikštėje: revoliucija negailestingai surijo savo vaikus.
Popiežius Pijus VI 1793 m. birželio 17 d. konsistorijoje pasakytoje kalboje Quare lacrymae Liudvikui XVI priskyrė „kankinio šlovę“. Jis pareiškė: „Kas gi galėtų abejoti, kad šis karalius buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui ir paniekos katalikybės dogmoms?“ Pijus VI paaiškino, kad Prancūzijos valdovo teismo proceso ir pasmerkimo priežastis buvo „bedieviškos nedorų filosofų“ – Apšvietos lyderių – „ideologijos“. Nuo pat savo pontifikato pradžios, 1775 m. gruodžio 25 d. bulėje Inscrutabile Divinae, popiežius, kreipdamasis į krikščionių tautą ir jų ganytojus, išreiškė savo sielvartą matydamas, kad „neramūs ir įsiutę žmonės, tarsi vedami nenugalimos aistros naujovėms, nedvejodami puola pačius racionalios prigimties pamatus ir stengiasi – jei tik pajėgtų – juos visiškai sugriauti“. Pagrindinė revoliucijos priemonė buvo Apšvietos idėjomis įkvėptų knygų potvynis, kuris užplūdo Prancūziją dar nuo Liudviko XV karaliavimo laikų. Dėl šios priežasties Pijus VI ragino Prancūzijos vyskupus: „Pašalinkite blogį iš savo tarpo – tai yra, su dideliu ryžtu ir rūpesčiu stenkitės pašalinti iš savo kaimenės visas tas nuodingas knygas.“
Apšvieta sudaro lemiamą to ideologinio proceso etapą, kuris, prasidėjęs nuo humanistinės ir protestantinės revoliucijos, per mažiau nei penkis šimtmečius atvedė prie komunistinės revoliucijos. Leninas rašė: „Turbūt turėsime laikytis… patarimo, kurį Engelsas kadaise davė vokiečių socialistams: versti ir platinti masėse XVIII amžiaus prancūzų Apšvietos ir ateistinius leidinius.“
Laisvė, lygybė, brolybė arba mirtis. Prancūzijos revoliucionierių šūkis.
Tačiau jei tiesa, kad revoliucija privalo nuolat iš naujo kartoti savo klaidas, tikra katalikiška reakcija negali nustoti kovoti su tomis klaidomis, kurios išplito po visą pasaulį ir, deja, įsiskverbė net į pačią Bažnyčią. Pats Leonas XIV, atrodo, nepastebėjo istorinės Apšvietos reikšmės, rugsėjo 25 d. savo kalboje Eliziejaus rūmuose apibūdindamas ją kaip „etapą, kuris pasauliui atnešė svarbių pasiekimų žmogaus teisių srityje“.
Tačiau kitą dieną, prieš susitikimą su sinodo asamblėja, popiežius sustojo pasimelsti sode šalia Institut Catholique, priešais lentelę su užrašu Hic ceciderunt – „Čia jie žuvo“ –, žyminčią vietą, kur 1792 m. rugsėjo mėnesį maždaug 115 kunigų ir vyskupų patyrė kankinystę už tai, kad atsisakė atsižadėti ištikimybės Petro Sostui. Šių tikėjimo liudytojų – vėliau Bažnyčios paskelbtų palaimintaisiais – žudikai buvo persmelkti būtent tos Apšvietos ideologijos, kurios tikslas buvo išnaikinti krikščioniškas visuomenės šaknis. 1793 m. lapkričio 10 d. Notre-Dame katedroje švęsta „Proto deivės šventė“ pažymėjo „Apšvietos filosofijos“ siekiamo dekristianizavimo kulminaciją. Būtent dėl šios priežasties Pijus XI, 1926 m. spalio 17 d. kalboje, pasakytoje rugsėjo žudynių kankinių beatifikacijos proga, priminė „viešosios tvarkos sukrėtimą, kuris XVIII a. pabaigoje kilo Prancūzijoje ir nušlavė viską – šventą ir pasaulietišką, siautėdamas ne tik prieš karalių ir bajoriją, bet visų pirma prieš Bažnyčią ir jos tarnus. Pikčiausi žmonės, neteisėtai užgrobę valdžią ir po filosofijos kauke slėpdami neapykantą, kuri juos vedė prieš Bažnyčią, visomis jėgomis stengėsi ištrinti patį krikščionio vardą.“
Leonas XIV savo kelionės metu pareikalavo „pagarbos žmogaus orumui ir pagrindinėms teisėms bei laisvėms, kylančioms iš žmogaus prigimties“ (Kalba Eliziejaus rūmuose, rugsėjo 25 d.). Tačiau žmogaus prigimties – kaip žmogaus teisių ir pareigų šaltinio – neigimas buvo teorizuotas Apšvietos laikotarpiu ir išreikštas 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.
Tos deklaracijos 4 straipsnis apibrėžia laisvę kaip gebėjimą „daryti viską, kas nekenkia kitiems“, o 5 straipsnis priduria, kad įstatymas gali drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Tačiau ar pakanka, kad veiksmas būtų morališkai geras, kad jis tik nekenktų kitiems – visiškai neatsižvelgiant į prigimtinį įstatymą, kuris pranoksta žmonių valią? Kas nusprendžia, kas yra žalinga kitiems?
Kai laisvė suvokiama kaip paprastas gebėjimas rinktis, o ne kaip gebėjimas rinktis gėrį, žmogaus prigimtyje įtvirtintos ribos pradeda atrodyti kaip kliūtys, kurias reikia pašalinti, ir jas pakeičia žmogaus pretenzija pačiam nuspręsti, kas, jo nuomone, yra visuomenės gėris, ir tai primesti kitiems. Būtent tai įvyko Prancūzijos revoliucijos metu, ir būtent tai vyksta Emmanuello Makrono Prancūzijoje, kuris remiasi tuo pamatinio įvykio pavyzdžiu.
„Niekas“, – rugsėjo 27 d. Lurde pakartojo Leonas XIV, – „ ir niekada neturi teisės, remdamasis laboratoriniais algoritmais, spręsti apie konkretaus embriono ar konkretaus seno žmogaus likimą.“ Ši tariama teisė kyla iš Apšvietos užnuodytų šaltinių – prieš kuriuos mes priešpastatome paties popiežiaus Leono žodžius Konkordijos aikštėje: „Matydamas jus čia susirinkusius, brangūs broliai ir seserys, ilgos ir gražios šventos Prancūzijos istorijos paveldėtojai, sakau jums: savo ruožtu semkitės iš to šaltinio, kuris yra pervertoji Jėzaus Širdis.“
