VII. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Eucharistiją kaip Auką, plaukia, kad:
1) nėra ir negali būti nieko kilnesnio mūsų religiniame gyvenime, kaip šv. Mišių Auka;
Vien Dievo išmintis ir gerumas galėjo ją sugalvoti ir įsteigti. „Šloviname Tave, aukštiname Tave, lenkiamės Tau, garbiname Tave, dėkojame Tau dėl Tavo didžios garbės, Viešpatie Dieve, dangaus Karaliau, visagali Dieve Tėve ... Tu vienas Šventasis, Tu vienas Viešpats, Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“ (iš „Garbė Dievui“).
2) šv. Mišios yra bažnytinės liturgijos viršūnė;
Ką tik gražesnio Bažnyčia, amžiams slenkant, sukūrė, ką tik turiningesnio sugalvojo, visa tai įterpė ir įjungė į šv. Mišių liturgiją, jos melodijas, giesmes bei maldas. „Palaiminti, kurie yra pakviestieji į Avinėlio vestuvių pokylį.“ (Apr 19, 9) „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums, daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ (Lk 10, 23–24)
Prabilkit stygos mano sielos
Aidais iš aukštojo dangaus!
3) privalome branginti šv. Mišių Auką.
Ne vien šventadieniais, bet ir šiokiadieniais turime kuo dažniau būti prie altoriaus, ant kurio Kristus aukojasi už mus. Turime ne tik būti, bet ir atsidėję sekti visą Aukos eigą ir stengtis pasinaudoti jos vaisiais.
Turime šv. Mišias aukoti ne tik už save, bet ir už savuosius, visą savo kraštą, savo tautą, visos Bažnyčios ir krikščionijos reikalus. Ypač šv. Mišias reikia aukoti už mums brangius mirusiuosius. Didesnės pagalbos kitais būdais jiems negalime suteikti, tik šv. Mišiomis.
Taigi: „Aš įžengsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę.“ (Ps 43, 5) Tai tebūnie vedamoji kiekvienos dienos, ypač kiekvieno ryto mintis.
Štai užbaigėm auką gausią,
Laimink, Dieve, mus visus!
Ir tėvynę mūsų brangiausią
Ir geruosius tėvelius!
Dar sykį klaupiamės ant kelių,
Savo ranka mus pašvęsk.
Ir maldų savo vaikelių
Neatstumki nuo savęs!