DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 5. EUCHARISTIJA – SAKRAMENTAS

Į Eucharistiją galima žiūrėti dvejopai: a) kaip į sakramentą, kuriame duonos ir vyno pavidaluose yra ir būna žmonių priimamas tikras Viešpaties Jėzaus Kūnas ir Kraujas; b) kaip į šv. Mišių Auką, kurioje duonos ir vyno pavidaluose Viešpats Jėzus aukojasi Dievui.

Bažnyčios įstatymai pabrėžia, kad „Švenčiausioje Eucharistijoje duonos ir vyno pavidaluose yra, aukojasi ir būna priimamas pats Kristus Viešpats“[33]. Šis suskirstymas nėra koks nors Eucharistijos suskaldymas. Eucharistijos sakramentas ir šv. Mišių Auka glaudžiai siejasi tarpusavyje. Nėra sakramento be Aukos ir Aukos be sakramento. Šie dalykai čia atskiriami tik tam, kad būtų galima lengviau pažvelgti į vieną ir kitą. Šiame skyriuje kalbėsime apie Eucharistiją kaip apie sakramentą. Eucharistiją kaip Auką aptarsime kitame skyriuje.

I. EUCHARISTIJOS SĄVOKA

Eucharistijos apibrėžimas

Eucharistija yra sakramentas, kuriame duonos ir vyno pavidaluose yra tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, skirtas mūsų sielos maistui.

Eucharistija neretai vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu, Dangaus Duona, Angelų Duona arba Altoriaus Sakramentu. Šie vardai pabrėžia sakramento kilnumą. Joks kitas sakramentas tokių vardų neturi, nes savo kilnumu negali prilygti Eucharistijai. Altoriaus Sakramentu ji vadinama dar ir dėl to, kad čia visa telkiasi apie altorių: čia Eucharistija konsekruojama, saugoma, iš čia ji dalijama žmonėms. Dar ji vadinama Komunija. Šiuo vardu nurodomas svarbiausias Eucharistijos vaisius – pašvenčiamoji malonė ir nuostabiai artimas santykis su Kristumi, kuris, priimant Eucharistiją, užsimezga tarp Jo ir žmogaus.

Trys svarbiosios tiesos

2. Su Eucharistijos apibrėžimu siejasi trys be galo svarbios katalikų mokslo tiesos.

a) Eucharistijoje tikrai, realiai ir esmingai yra tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas duonos bei vyno pavidaluose.

Be abejo mums yra sunku suprasti ir žodžiais išreikšti, kaip gali būti, kad Viešpats Jėzus, būdamas danguje, randa galimybę pasilikti ir žemėje, ir daugelyje vietų, savo dievystę ir žmogystę paslėpti duonos ir vyno pavidaluose, visiškai pakeisdamas šių daiktų esmę arba substanciją. Ši tiesa viršija žmogaus protą ir yra tikėjimo paslaptis – mysterium fidei. Bet tikėjimo apšviestas protas tai laiko galimu dalyku ir neįžiūri čia jokio prieštaravimo. Ne be reikalo Tridento Susirinkimas sako: „Jei kas neigtų, kad Eucharistijos sakramente yra tikrai, realiai ir esmingai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas drauge su visa savo dievyste ir žmogyste, t. y. visas Kristus, ... tas tebūna ekskomunikuotas.“[34]

Kristus pasilieka duonos ir vyno pavidaluose tol, kol jie yra tikri, t. y. kol tebeturi savo išvaizdą, spalvą, skonį, kvapą ir t. t. Nykstant pavidalams, pasišalina ir Viešpats Jėzus.

b) Kiekviename Eucharistijos pavidale, nors ir mažiausioje jos dalelėje, yra visas Kristus.

Čia Jis yra gyvas ir nedalomas. Jo Kraujo negalima atskirti nuo Jo Kūno. Vadinasi, kur yra Jo Kūnas, ten yra ir Kraujas. Todėl visai nesvarbu, ar Eucharistija priimama dviejuose ar viename pavidale, nes tiek duonos, tiek vyno pavidaluose priimamas tikras ir visas Kristus. Tridento Susirinkimas sako: „Jei kas neigtų, kad garbingame Eucharistijos sakramente, kiekviename jo pavidale ir kiekvienoje jo dalelytėje yra visas Kristus, tas tebūna ekskomunikuotas.“[35]

c) Vyksmas, kuriuo Kristus atsiranda duonos ir vyno pavidaluose, vadinamas persiesminimu, persikeitimu, transsubstanciacija arba konsekracija.

Tai nepaprasti ir sunkiai suprantami žodžiai, bet jie yra įsigalėję katalikų moksle. Jais išreiškiamas nuostabus vyksmas. Šiuo vyksmu duonos ir vyno esmė pakeičiama, pasilieka vien jų pavidalai, būtent duonos ir vyno išvaizda, spalva, skonis, kvapas ir t. t. Duonos ir vyno esmės vietą užima Kristaus Kūnas ir Kraujas. „Jei kas sakytų, kad Švč. Eucharistijos sakramente yra duonos ir vyno esmė kartu su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, ir jei kas neigtų tą nuostabųjį visos duonos ir vyno substancijos persikeitimą į Kūną ir Kraują, pasiliekant vien duonos ir vyno pavidalams, tas tebūna ekskomunikuotas.“[36]

Eucharistijoje yra Kristus

3. Kad Viešpats Jėzus tikrai, realiai ir esmingai yra Eucharistijoje, pirmiausia rodo žodžiai, kuriais Jis pažadėjo įsteigti šį sakramentą.

Tai buvo Kafarnaumo sinagogoje. Po stebuklingo duonos padauginimo tyruose, Viešpats Jėzus kalbėjo savo klausytojams: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ (Jn 6, 48–51) Šiuos dieviškojo Mokytojo žodžius Jo klausytojai suprato paraidžiui. Jie tuojau pradėjo tarp savęs ginčą: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?“ (Jn 6, 52) Girdėdamas jį, Viešpats Jėzus griežčiau pabrėžia, sakydamas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, nes aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.“ (Jn 6, 53–55)

Viešpaties Jėzaus klausytojams šioji kalba atrodė per daug kieta ir sunkiai suprantama. Tarp jų atsirado daug tokių, kurie pasipiktino savo Mokytojo žodžiais ir tą pačią valandą ryžosi Jį palikti. Ką padarė Viešpats Jėzus? Jis ne tik neatšaukė savo žodžių, bet jų net nesušvelnino. Vadinasi, susvyravusiems klausytojams Jis leido pasišalinti. Jis kreipėsi tik į jų branduolį – apaštalus ir klausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67) Tuomet šv. Petras visų kitų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jn 6, 68–69)

Kristus priėmė šį Petro pareiškimą ir pagyrė jį už tai. Tai yra įrodymas, kad Viešpaties Jėzaus žodžius reikėjo tik taip suprasti, kaip juos suprato apaštalas Petras, t. y. kad Jėzus tikrai žadėjo duoti žmonėms valgyti savo kūną ir kraują.

Kad Viešpats Jėzus tikrai, realiai ir esmingai yra Švč. Eucharistijoje, rodo ir žodžiai, kuriais Jis įsteigė šį sakramentą.

Tai įvyko per Paskutinę vakarienę. Dieviškasis Mokytojas susėdo drauge su apaštalais prie bendro stalo. Jis paėmė į savo rankas duoną, laimino ją ir tarė: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26, 26–28) Tai pasakęs, Jis pats padalijo perkeistą duoną ir vyną savo apaštalams. Tai buvo pirmasis duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują, pirmoji šv. Mišių konsekracija. Drauge tai buvo ir pirmoji pasaulyje Komunija. Konsekracija kartojasi ir kartosis kiekvienose šv. Mišiose, kur tik jos buvo, yra ar bus laikomos. Kartojasi taip pat ir Komunija, kur tik yra altorius ir ją priima tikintieji. Išpildomi Viešpaties Jėzaus paliepimai: „Tai darykite mano atminimui.“ (Lk 22, 19) „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.“ (1 Kor 11, 26)

Eucharistijos medžiaga

4. Švč. Eucharistijos medžiagą sudaro kvietinė duona arba paplotėlis ir tikras vynuogių vynas.

Šią medžiagą panaudojo pats Jėzus per Paskutinę vakarienę. Tai aiškiai rodo Jo žodžiai ir tuo metu Palestinoje vyravę papročiai. Ten buvo vartojama kvietinė duona ir tikras vynuogių vynas. Todėl bet kokia kita duona, pavyzdžiui, ruginė ar miežinė, konsekracijai netinka. Vakarų arba Lotynų Bažnyčioje šv. Mišiose naudojama duona yra nerauginta – panis azymus. O Rytų apeigų Katalikų Bažnyčioje šiam reikalui naudojama rauginta duona – panis fermentatus. Be to, Vakarų apeigų Bažnyčioje naudojama duona turi apskritos ostijos, o Rytų apeigų Bažnyčioje – keturkampės prosforos išvaizdą.

Vynas privalo būti išspaustas iš tikrų ir prisirpusių vynuogių. Bet kokie kiti skysčiai, pavyzdžiui, vaisių sultys, vaisių ar uogų vynas, šv. Mišioms netinka. Vynuogių vynas gali būti baltas arba raudonas, nors patogumo sumetimais, bent Vakarų apeigų Bažnyčioje, paprastai naudojamas tik baltas. Jo stiprumas nėra nustatytas, bet jis privalo turėti alkoholio, nes vynas be alkoholio nėra tikras vynas.

Vynas maišytinas su mažu, vos kelių lašų vandens kiekiu. Toks paprotys buvo Kristaus laikais Palestinoje. Be to, šis mišinys turi dvasinę reikšmę. Jis vaizduoja dvejopą Viešpaties Jėzaus prigimtį, dieviškąją ir žmogiškąją, ir iš Jo ant kryžiaus perverto šono ištekėjusį kraują bei vandenį.

Eucharistijos forma

5. Eucharistijos formą sudaro šie žodžiai: „Tai yra mano Kūnas – Tai yra mano Kraujo taurė.“

Tai tie patys žodžiai, kuriais Viešpats Jėzus pirmą kartą perkeitė duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują. Šiuos esminius Eucharistijos formos žodžius lydi trumpi, Bažnyčios prijungti ir įsakyti priedėliai.


[33] Codex iuris canonici (1917), c. 861.

[34] Tridento Susirinkimas, sess. XIII.

[35] Tridento Susirinkimas, sess. XIII, c. 3.

[36] Tridento Susirinkimas, sess. XIII.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku