§ 2. APIE NUODĖMES
I. APIE NUODĖMES
Nuodėmės sąvoka
1. Nuodėmė yra sąmoningai ir laisvai padarytas Dievo valiai priešingas veiksmas.
Sąmoningai padarytas – t. y. žmogui pažįstant savo veiksmą ir žinant, kad jis prieštarauja Dievo valiai ir yra nedoras. Laisvai padarytas – vadinasi, einąs ne iš būtinumo ir ne iš prievartos, kuriai vidiniai ir išoriškai priešinamasi, bet iš nevaržomo paties žmogaus pasirinkimo; vienu žodžiu, toks veiksmas, už kurį žmogus yra tikrai atsakingas. Priešingas Dievo valiai – tai valiai, kurią Dievas yra pranešęs žmonėms savo įstatymais, įsakymais ir sąžinės balsu. Žmogus gali dvejopai elgtis prieš Dievo valią: arba darydamas tai, ką Dievas draudžia, pavyzdžiui, ištvirkaudamas, vogdamas ir pan., arba nedarydamas to, ką Dievas liepia, pavyzdžiui, negarbindamas Dievo, nešvęsdamas šventų dienų ir t. t.
Kadangi nusidėdamas žmogus nevykdo Dievo ar Bažnyčios įsakymų, juos niekina ir laužo, todėl nuodėmė neretai vadinama taip pat Dievo ar Bažnyčios įsakymų nevykdymu, jų niekinimu, laužymu.
Nusidėjimo būdai
2. Nusidėti galima mintimis, norais arba geismais, žodžiais, darbais ir apsileidimu.
Mintimis ir norais arba geismais padaromos nuodėmės yra vadinamos vidinėmis, o žodžiais ir darbais – išorinėmis.
Nuodėmių suskirstymas
3. Nuodėmės skirstomos:
a) kilmės atžvilgiu – į gimtąją ir į mūsų padaromas;
Gimtoji yra ta, kurią visi žmonės gauna paveldėjimo keliu iš pirmojo tėvo Adomo. Su ja mes tik gimstame, bet padaryti jos negalime.
b) nedorumo atžvilgiu – į nežinojimo, silpnybės ir piktybės;
Nežinojimo nuodėmės yra tos, kurios kyla iš nugalimo, vadinasi, nusikalstamo nežinojimo; silpnybės, kurios kyla iš negerų polinkių, ydų ar aistrų nevaldymo; piktybės, kurių priežastis yra stipriai į blogį palinkusi valia. Piktybės nuodėmės yra nedoresnės už tokias pat nežinojimo ar silpnybės nuodėmes.
c) didumo atžvilgiu – į dideles arba sunkias ir į mažas arba lengvas.
Didelė arba sunki yra ta nuodėmė, kuri visiškai nutraukia mūsų antprigimtinius santykius su Dievu, pašalina iš mūsų sielos pašvenčiamąją malonę ir nupelno amžinąjį pasmerkimą į pragarą. Kadangi pašvenčiamoji malonė yra tikra mūsų sielos antprigimtinė gyvybė, todėl didelė arba sunki nuodėmė, ją pašalindama, mūsų sielą antprigimtiniu atžvilgiu nužudo. Todėl visai pagrįstai ir teisingai ji vadinama mirtina nuodėme. Mažoji arba lengvoji nuodėmė nenutraukia mūsų antprigimtinio ryšio su Dievu, tik susilpnina mūsų širdyje Dievo meilę ir nupelno mums laikinąsias bausmes šiame pasaulyje ir skaistykloje.
