DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. DIEVO ESMĖ

Dievas yra grynoji dvasia

1. Savo esme Dievas yra tobuliausia dvasinė Būtybė.

Dievas yra vien tik dvasinė Būtybė, t. y. Būtybė, turinti protą ir laisvą valią, bet neturinti kūno. „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“, – sako Viešpats Jėzus (Jn 4, 24). Jei kartais Šventajame Rašte kalbama apie Dievo burną, akis, ausis, rankas, tai tuo tik vaizdžiai ir žmogišku būdu nurodomos Jo savybės: išmintis, visažinystė, visagalybė ir kt.

Dievas yra tobuliausia Būtybė, nes Jis turi aukščiausiame laipsnyje visa tai, kas tik yra gera pasaulyje ir jo daiktuose. „Vienas tėra Gerasis!“ – sako Viešpats Jėzus (Mt 19, 17). Tuo Jis pabrėžia, kad nors pasaulyje yra daug ir nemažo gerumo, bet tas gerumas, palyginti su Dievo gerumu, visiškai nublanksta ir tarsi pranyksta, kaip, suspindus vidurdienio saulei, sunkiai begalima įžiūrėti žvakės šviesą.

Vatikano I Susirinkimas šitaip trumpai išreiškė Katalikų Bažnyčios mokslą apie Dievą: „Yra vienas tikrasis, gyvasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas ir Viešpats, visagalis, amžinas, neišmatuojamas, protu ir valia neapimamas ir visokia tobulybe nepabaigtas. Kadangi Jis yra visiškai paprasta ir nekintanti dvasinė būtybė, tad apie Jį reikia pasakyti, kad Jis ir savo esme yra nuo pasaulio skirtingas ir iš savęs visų laimingiausias, neapsakomai pranašesnis už visa, kas tik yra ne Jis ar gali būti pramanyta“[13].

Dievas yra nesudėtinga Būtybė

2. Kaip tobuliausioji Būtybė Dievas yra visiškai paprastas, t. y. nesudėtingas, nes jame nėra nei dalių, nei skirtumo tarp esmės ir buvimo ar tarp esmės ir savybių.

Iš dalių susideda tik kūniškos ir netobulos būtybės, todėl aišku, kad Dieve, kaip dvasinėje ir tobuliausioje Būtybėje, dalių nėra ir negali būti.

Dievas yra būtina Būtybė, t. y. Jis būtinai turi būti ir Jo negali nebūti. Jo buvimas kyla iš pačios Jo esmės. Jame esmė ir buvimas nesiskiria, kaip visose kitose būtybėse, bet Jis yra pats buvimas. Šią tiesą pats Dievas pranešė Mozei, kai tas, siunčiamas gelbėti Egipte kankinamų savo tautiečių, teiravosi Dievo: „Jie manęs klaus: „Koks yra jo vardas?“ – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus.“ (Iš 3, 13–15)

Netobulų būtybių savybės skiriasi nuo esmės, nes tos būtybės, visai neprarasdamos savo esmės, gali tų savybių visai neturėti ar turėti jų įvairių laipsnių. Sakysime, žmogus gali būti visai neišmintingas, negeras, neteisingas, arba daugiau ar mažiau išmintingas, geras, teisingas, nė kiek nepaliaudamas būti žmogumi. Tačiau apie Dievą to jokiu būdu negalima pasakyti. Jame, kaip tobuliausioje Būtybėje, nėra jokio skirtumo tarp esmės ir savybių. Todėl Dievas yra iš esmės išmintingas, geras, teisingas ir net negali toks nebūti. Jis yra ne tik išmintingas, geras, teisingas, bet ir pati išmintis, pats gerumas, pats teisingumas.

Mes negalime iki galo suprasti Dievo ir išreikšti savo kalba

3. Dievo iki galo suprasti ir savo kalba išreikšti mes negalime. Tačiau mūsų žinios apie Jį anaiptol nėra neteisingos, bet tik netobulos.

Savaime aišku, kad mūsų ribotas protas negali aprėpti tobuliausios ir beribės Būtybės – Dievo. O ko protas negali iki galo suprasti, to nė kalba neįstengia tobulai išreikšti. „Dabar mes regime (Dievą) lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu.“ „Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės“, – sako šv. Paulius (1 Kor 13, 12 ir 9).Tačiau ir dalinis pažinimas bei dalinis Jo išreiškimas anaiptol nėra klaida, o tik netobulybė.


[13] P. Leon von Rudloff, Trumpa pasauliečių dogmatika, Stuttgart, 1947 m. p. 32.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku