§ 2. SAKRAMENTAI

Dievas ne tik nešykšti mums savo malonių, bet taip pat parengė ir paliko savo įsteigtojoje Bažnyčioje nemažai priemonių joms teikti ir gauti. Taigi Jis padarė viską, kas reikalinga, kad žmonės lengviau pasiektų jiems skirtą amžinąją laimę. Pirmąją vietą tarp įvairių priemonių malonei teikti ir gauti užima šv. sakramentai.

I. SAKRAMENTŲ SĄVOKA, KILMĖ IR SKAIČIUS

Sakramentų apibrėžimas

1. Sakramentai yra Kristaus įsteigti jusliniai ženklai Dievo malonei reikšti ir teikti.

Jusliniais ženklais jie vadinami dėl to, kad mes juos patiriame savo juslėmis: akimis, ausimis ir kt.

Sakramentų medžiaga ir forma

2. Sakramentai susideda iš dviejų esminių dalių: medžiagos ir formos.

Sakramentų medžiagą sudaro tam tikras daiktas ar išorinis veiksmas, pavyzdžiui, apiplovimas vandeniu Krikšto metu, o formą – naudojamą daiktą ar daromą veiksmą lydintys ir jiems sakramentinę reikšmę teikiantys žodžiai, pavyzdžiui, Krikšto metu: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvienas sakramentas turi savo formą ir medžiagą.

Sakramentų medžiaga ir forma nekeičiamos

3. Sakramentų medžiagą ir formą nustatė pats Kristus. Todėl jos visada turi būti ir išlikti tos pačios.

Niekas neturi nei teisės, nei galios jų keisti. Net ir Bažnyčia. Taip pat negalima jų apleisti. Jei jos keičiamos ar apleidžiamos, sakramentas neįvyksta.

Nuo sakramentų medžiagos ir formos griežtai skiriasi įvairios apeigos, kurias Bažnyčia yra įvedusi ir naudoja, teikdama sakramentus. Jos nesudaro esminės sakramentų dalies.

Tokios apeigos yra, pavyzdžiui, Krikšto metu įvairūs klausimai ir atsakymai, tepimas šv. aliejais, įvairios maldos ir kiti panašūs dalykai. Jas įvedė Bažnyčia, ir jos yra tik antraeilė sakramentų dalis. Aišku, jų negalima keisti ar neatlikti be pakankamai svarbios priežasties. Bet jeigu jos keičiamos ar neatliekamos, sakramentai vis tiek įvyksta. Bažnyčia gali jas keisti, nes ji jas įvedė.

Sakramentai teikia malonę

4. Sakramentai ne tik reiškia Dievo malonę, bet ją ir teikia.

Sakramentai anaiptol nėra vien malonės ženklai, žadinantys sieloje tikėjimą ar pamaldumą, kaip sako kai kurie klaidatikiai. Tvirto mūsų tikėjimo tiesa yra ta, kad jie ir reiškia, ir teikia Dievo malonę. Ne veltui visuotinis Tridento Susirinkimas paskelbė, jog nebegalėtų būti kataliku tas, kuris sakytų, kad Naujojo Įstatymo sakramentai neturi malonės, kurią jie reiškia, arba kad jie jos neteikia visiems tiems, kurie nesudaro jai kliūčių, arba kad jie yra tik išoriniai, vien tikėjimu gautos malonės ar išteisinimo ženklai, arba kad jie yra tik žymės, kuriomis žmonių akyse skiriasi tikintieji nuo netikinčiųjų.[4]

Sakramentų skaičius

5. Kristaus įsteigtieji sakramentai yra septyni: Krikštas, Sutvirtinimas, Švč. Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas arba Eucharistija, Atgaila, Paskutinis patepimas, Kunigystė ir Santuoka.

Pats Kristus nustatė, kad yra tik septyni sakramentai, o ne daugiau ar mažiau. Todėl Bažnyčia nebelaiko kataliku to, kuris sako, kad Naujojo Įstatymo sakramentus įsteigė ne Kristus, arba kad jų yra daugiau ar mažiau negu septyni.[5]

Sakramentai priderinti prie žmonių prigimties

6. Sakramentai, kaip malonę teikiantys jusliniai ženklai, gražiai derinasi su mūsų prigimtimi ir apima visas mūsų sielos gyvenimo sritis.

Žmogus yra ir dvasinė, ir kūniška būtybė. Jis turi dvasinę, neregimą sielą ir materialų kūną. Ši dvilypė prigimtis reiškiasi visuose jo veiksmuose. Todėl Viešpats Jėzus savo malonių teikimą susiejo su jusliniais ženklais, įsteigdamas sakramentus. Juslinius, Jo valią vaizduojančius ar reiškiančius ženklus ne kartą naudojo Jis pats, kai gyvendamas žemėje teikė įvairių malonių. Pavyzdžiui, gydydamas vieną kurčnebylį, Jis palietė pirštu jo ausis, savo seilėmis patepė jo liežuvį ir, pažvelgęs į dangų, tarė: „Efata“, tai yra „Atsiverk!“ (Mk 7, 34) Ir bematant Jo valia išsipildė: nelaimingasis ėmė girdėti ir taisyklingai kalbėti. Arba vėl, prikeldamas iš mirusiųjų Najino jaunuolį, Viešpats Jėzus palietė neštuvus, kuriais tas buvo gabenamas į kapus, ir tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ (Lk 7, 14) Numirėlis tuojau atsikėlė ir pradėjo vaikščioti. Prieš duonos ir žuvies padauginimą tyruose Viešpats Jėzus jas palaimino. Tai buvo regimas ženklas nematomai malonei gauti. Prie Jo kojų klūpančiai ir atgailos ašaromis verkiančiai Marijai Magdalenai Jis pareiškė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ (Lk 7, 48) Evangelijoje yra daug panašių pavyzdžių.

Be abejo Viešpats Jėzus galėjo teikti savo malones ir be šių juslinių ženklų. Tačiau Jis juos naudojo, nes norėjo dvasią ir kūną turintiems žmonėms vaizdžiai parodyti savo malonių teikimą ir veikimą. Taip daryti Jis pavedė ir savo įsteigtajai Bažnyčiai.

Septyni sakramentai apima visas žmogaus sielos gyvenimo sritis. Yra būtina, kad žmogus būtų pakeltas iš prigimtinio gyvenimo į antprigimtinį, nes kitaip jam būtų neįmanoma pasiekti savo galutinio tikslo. Tą pakėlimą padaro Krikšto sakramentas. Reikia, kad kovose su išganymo priešais žmogus gautų pastiprinimą, o kelyje į galutinį tikslą – maistą. Tai žmogui duoda Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai. Vėlgi yra būtina, kad, išganymo priešams žmogų sužeidus ar nužudžius (žinoma, antprigimtiniu atžvilgiu), kas nors jį pagydytų ar prikeltų iš numirusių. Tai padaro Atgailos sakramentas. Lemtinga ir be galo pavojinga žmogui yra perėjimo iš šio pasaulio į amžinybę valanda, t. y. mirties valanda. Todėl reikia, kad tuomet kas nors suteiktų jam ypatingą pagalbą ir paramą. Tai padaro Paskutinio patepimo sakramentas. Reikia, kad kas nors įgalintų žmones skelbti Dievo apreikštąjį mokslą, pašvęstų kitus ir vadovautų jiems kelyje į galutinį tikslą. Šią galią suteikia Kunigystės sakramentas. Nepaprastai svarbus dalykas yra pratęsti žmonių giminę ir tvirtai įstatyti naująją kartą į teisingą gyvenimo kelią. Šiam tikslui pagalbą teikia Santuokos sakramentas.

Tai gražus ir gilus Dievo planas. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!“ (Rom 11, 33)

[4] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 6.

[5] Tridento Susirinkimas, sess. VII, c. 1.