III. APIE DIEVO GARBINIMUI PRIEŠINGAS NUODĖMES

Nuodėmės Dievo garbinimui

1. Pareigai garbinti Dievą vidiniu ir išoriniu būdu nusikalstama stabmeldyste, prietarais, burtais, žavėjimais, kerėjimais, Dievo gundymu ir šventvagyste.

Stabmeldystė

2. Stabmeldystė yra kūrinių garbinimas kaip Dievo.

Ja nusikalsta įvairūs pagonys. Jie, kaip sako šv. Paulius, „išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“. (Rom 1, 23) Stabmeldystė yra labai didelė klaida ir nuodėmė. Ji daug kartų griežčiausiai pasmerkta Šv. Rašte. Plintant krikščionybei, ji nyksta. Bet, deja, atsiranda asmenų, kurie stengiasi ją grąžinti, nors ir kiek kitokia forma. Tai tie, kurie skelbia materializmą. Neigdami Dievą, vietoj Jo jie iškelia materiją (medžiagą). Svarbią vietą tarp jų užima Markso sekėjai, pradedant komunistais ir baigiant socialistais.

Prietarai

3. Prietaras yra priskyrimas kūriniams tokios galios, kokios jie iš prigimties neturi ir kokios jiems nei Dievas, nei Bažnyčia nėra suteikę. Iš tokių kūrinių tikimasi kažko nepaprasto ir todėl arba jų prisibijoma, arba iš jų laukiama kokios ypatingos pagalbos.

Tarp žmonių yra paplitę daug ir labai įvairių prietarų. Pavyzdžiui, kad penktadienis negera diena pradėti kokį nors darbą; kad skaičius 13 yra nelaimingas; kad kiškiui ar juodai katei perbėgus kelią, atsitiks nelaimė; kad aprūkytų tam tikromis žolėmis ančiukų ar žąsiukų nepuola varnos; kad keturlapio dobilo nešiojimasis suteikia pasisekimą ir t. t.

Tikroji, Dievo apreikštoji, religija visuomet kuo griežčiausiai smerkė bet kokius prietarus. Todėl jie buvo ir yra įsigalėję tik tarp pagonių ir tarp tų krikščionių, kurie dar nėra įsijautę į savo religiją, ar kurie, deja, nuo jos jau yra nukrypę, kaip tai dažnai pasitaiko didmiesčiuose. Ir reikia pastebėti, kad prietarams pasiduoda ne tik bemoksliai ar mažamoksliai, bet ir labiau apsišvietę žmonės. Mat žmogus iš prigimties yra religingas, todėl kai nesilaiko vienos religijos, nejučiomis griebiasi kitos ir kai nukrypsta nuo tiesos, savaime panyra į klaidas bei nesąmones. Kartais, tiesa, išsigalvojama net ir su teisingos religijos dalykais susijusių prietarų, kaip antai: kad vienokią ar kitokią maldą sukalbėjus tam tikrą skaičių kartų, apsisaugoma nuo nelaimių; kad per laikomas už numirusį pamaldas žibant ant altoriaus tam tikram skaičiui žvakių, jo vėlė neabejotinai išvaduojama iš skaistyklos ir pan. Dėl to yra kalta vien žmonių paikybė ar piktybė, bet jokiu būdu ne teisingoji religija ar jos skelbėja Katalikų Bažnyčia. Katalikų Bažnyčia ne tik nė vieno neskatina tikėti prietarais, bet, atvirkščiai, visus nuo jų, kiek galėdama, atitraukinėja. Jei tik visi žmonės tinkamai pažintų ir išpažintų jos mokslą, pasaulyje nebūtų nė vieno prietaro. Bet, deja… Žinoma, prietarai savaime yra didelė kvailystė, bet jeigu jais tikima ir jais vadovaujamasi, padaroma nemaža nuodėmė.

Burtai

4. Prietarams yra giminingi burtai. Tai pastangos surasti paslėptus daiktus, sužinoti paslaptingus dalykus ar atspėti žmonių ateitį, naudojant tam tikras to tikslo neatitinkančias priemones ir tikintis pagalbos iš antgamtinio veiksnio – piktosios dvasios.

Pasaulyje yra daug nuo mūsų paslėptų ir paslaptingų dalykų. Tarp jų – ir mūsų pačių ateitis šiame pasaulyje bei gyvenimas amžinybėje. O mums gana smalsu ir įdomu visa tai žinoti. Bet ne tokia yra Dievo valia. Jis nedavė mums jokių priemonių. Nežiūrint to, visgi atsiranda asmenų, kurie stengiasi įsibrauti į tas paslaptis. Neturėdami tam reikiamų priemonių, jie naudojasi savo išsigalvotomis ir laukia pagalbos iš antgamtinio pasaulio; žinoma, ne iš Dievo, nes Jo valia ne tokia, bet iš didžiausio Jo priešo – piktosios dvasios.

Daugeliu atžvilgių burtai yra labai nuodėmingi. Nusideda visi, kurie jais tiki ir vadovaujasi. Ypač nusikalsta tie, kurie jais užsiima. Jeigu jie jais tiki, yra kalti dėl to tikėjimo ir dėl pastangų susidėti su piktąja dvasia, o jeigu netiki, nusideda kitus apgaudinėdami, piktindami ir išnaudodami.

Burtų yra daug ir labai įvairių. Dažniausiai pasitaiko šie:

a) Astrologija (iš graikų kalbos žodžio „?????“ (aster) – žvaigždė). Tai yra pastangos atspėti žmogaus likimą iš žvaigždžių vietos ir judesių visatos erdvėje;

b) Chiromantija (iš graikų žodžio „????“ (cheir) – ranka, plaštaka). Tai mėginimas atspėti žmogaus ateitį iš jo rankose, ypač delnuose esančių odos raukšlių arba linijų;

c) Oniromantija (iš graikų žodžio „???????“ (oneiros) – sapnas). Tai mėginimas nusakyti žmogaus ateitį iš jo sapnų. Apie sapnus pasakytina, kad jie neturi jokios reikšmės ir kyla dėl paprasčiausių priežasčių, pavyzdžiui, iš to, kas tą dieną ar kada nors buvo manyta, jausta, kalbėta ar kuo rūpintasi; iš to, kaip tą dieną, ypač prieš gulantis, buvo pavalgyta ar vakare atsigulta; iš to, kas bemiegant atsitiko aplinkoje; iš to, kokia sveikatos būklė ir t. t. Daryti iš sapnų kokias nors išvadas ar spėliojimus yra tas pat, kaip gaudyti vėjus. Tiesa, Šv. Rašte minima, kad Dievas tam tikrais atvejais yra davęs žmonėms pranašiškų sapnų ar nurodymų per sapną, bet tai labai reti atsitikimai; be to, jei Dievas nori ką nors pasakyti žmogui per sapną, jis teikia jam ir priemonių pažinti, kad čia tikrai kalba Jis ar Jo pasiuntinys angelas. Dievas nė vieno neveda į abejojimus ar klaidas. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad koks nors mūsų sapnas kyla iš Dievo, nors ir labai gražus jis būtų, ar iš piktosios dvasios, nors jis būtų kuo nedoriausias. Ta proga dera prisiminti, jog už savo sapnus mes nesame atsakingi, nors ir bjauriausi jie būtų. Tik pabudę neturime jais gėrėtis ar džiaugtis;

d) Judantys staleliai. Tai staleliai, kurie ima judėti, kai ant jų keli asmenys tam tikru būdu sudeda rankas, ir judesiais ar beldimu atsakinėti į jiems užduodamus klausimus. Apie tuos stalelius reikia pasakyti, kad dar nėra ištirta, kodėl jie juda: ar dėl iš žmonių srūvančios tam tikros energijos, ar dėl kokios nors antgamtinės būtybės įsikišimo. Yra žinoma tik tiek, kad jų atsakymai dažniausiai apsiriboja tuo, ką žino rankas ant jų uždėję asmenys; kad jie retai kada būna teisingi, ir kad asmenys, kurie stengiasi per juos ką nors sužinoti, jei ne visi, tai bent kai kurie turi didesnį ar mažesnį aiškų norą susidėti su piktąja dvasia;

e) Judančios lėkštelės. Tas pat pasakytina ir apie judančias lėkšteles;

f) Spiritizmas (iš lotynų kalbos žodžio „spiritus“ – dvasia) yra pastangos iššaukti dvasias, ypač vėles, ir joms padedant sužinoti ar padaryti ką nepaprasto. Dvasios ar vėlės iššaukiamos tarpininkaujant tam tikromis savybėmis pasižyminčiam asmeniui, kuris vadinamas mediumu (iš lotynų žodžio „medium“ – tarpininkas). Dvasioms iššaukti daromuose seansuose (susirinkimuose, posėdžiuose) įvyksta nuostabių dalykų: dvasių veikiamas mediumas gali skaityti iš užverstos knygos, kalbėti nežinomomis kalbomis, atskleisti kitų žmonių širdies paslaptis, nustatyti ligas ir nurodyti vaistus joms gydyti, surasti paslėptus daiktus, pranešti apie be žinios dingusių ar mirusių žmonių likimą ir t. t. Be to, ten įvyksta ir kitų nepaprastų reiškinių, pavyzdžiui, įvairūs daiktai patys kilnojasi iš vienos vietos į kitą, pasirodo ten nesančių asmenų rankos, galvos, kitos kūno dalys ir net visi kūnai, apsireiškia patys numirusieji, kurie atsakinėja į jiems užduodamus klausimus ir pan.

Spiritizmas šiais laikais yra paplitęs daugelyje vietų, ypač ten, kur žmonės nebeturi tikrosios religijos ar yra labai nuo jos atšalę. Spiritizmas virto net tam tikra religija. Tačiau jis nėra visiškai naujas dalykas. Ne! Jis buvo žinomas jau žiloje senovėje. Dievas jau per Mozę buvo kuo griežčiausiai jį uždraudęs.

Apie nepaprastus spiritizmo reiškinius reikia pasakyti štai ką: a) Didžioji jų dalis yra ne kas kita, tik gudri apgaulė, kurią atlieka mediumai ar jų bendradarbiai. Tai buvo ne kartą nustatyta, ne kartą ir patys mediumai tai pripažino; b) Ne vieną iš tų reiškinių galima išaiškinti sumaniai panaudotu gamtos jėgų veikimu; c) Visgi tarp jų kartais pasitaiko tokių, kurie rodo, kad čia įsikišta protingos ir už žmogų daug galingesnės būtybės. Kyla klausimas, kas gi yra toji būtybė? Spiritistai sako, kad tai vėlės. Bet taip jokiu būdu negali būti. Vėlės turi pagal savo nuopelnus gautą vietą ir be ypatingo Dievo leidimo iš jos neišeina. O Dievas tikriausiai neduoda joms leidimo rodytis pagal paikas visokių neišmanėlių ar nedorėlių užgaidas. Juo labiau kad spiritizmą Jis kuo griežčiausiai draudžia. Angelai, nekalbant jau apie patį Dievą, čia irgi negali būti, nes spiritizmo reiškiniuose esama daug nerimtų, nedorų dalykų, nesiderinančių su Dievo apreikštąja religija. Tad galų gale lieka tik piktosios dvasios. Jas čia esant rodo ir vaisiai. Juk tokiu ar kitokiu būdu spiritizmo seansuose apsireiškiančios dvasios dažnai neigia pomirtinį gyvenimą, skelbia Dievą nesant teisingą, Viešpatį Jėzų nesant Dievą, Dievo įsakymus tik bereikalingai varžant žmones ir t. t. Be to, spiritizmui atsidėjusių asmenų labai dažnai pakrinka judesiai, suyra sveikata, pasimaišo protas, sieloje atsiranda baisiausių neramumų, ir neretai jie baigia savo gyvenimą savižudybe. Medį pažinsi iš vaisių. Tiesa, spiritizmo seansuose pasireiškiančios nepaprastos būtybės niekuomet nevadina savęs piktosiomis dvasiomis, bet visuomet tik vėlėmis. Bet juk gerai žinome, kad piktoji dvasia yra didžiausia melagė ir apgavikė.

Todėl suprantama, kodėl Katalikų Bažnyčia laiko didele nuodėme užsiimti spiritizmu, dalyvauti jo seansuose, ko nors klausti jame apsireiškiančių dvasių, vadovautis gautais iš jų atsakymais.

Kerėjimas ir žavėjimas

5. Nemaža panašumo į prietarus ir burtus turi kerėjimas ir žavėjimas. Tai yra pastangos, naudojant ypatingas, numatytam tikslui iš esmės netinkančias priemones, dažniausiai šaukiantis ar bent tikintis piktųjų dvasių pagalbos, padaryti nepaprastų, gerų ar blogų, dalykų, pavyzdžiui, išgydyti kokią ligą, užtraukti kam nors nelaimę ir pan. Jei nepaprastų paslaptingų jėgų šaukiamasi geram tikslui, tada yra žavėjimas, jei piktam – kerėjimas.

Apie kerėjimo ir žavėjimo dorovinę vertę reikia pasakyti tą patį, ką ir apie burtų. Vadinasi ir tikėti kerėjimais bei žavėjimais, ir juos daryti yra nemaža nuodėmė. Be abejo kerėjimas yra nedoresnis už žavėjimą, nes čia siekiama blogo tikslo – pakenkti artimui. Prie žavėjimo ir kerėjimo neretai prisideda šventų dalykų išniekinimas, pavyzdžiui, kalbamos iškreiptos maldos ar litanijos, daromi kryžiaus ženklai, naudojamas švęstas vanduo ir kt. Tai, suprantama, labai padidina kerėjimo ir žavėjimo nedorumą. Apie gerąsias žavėjimo pasekmes, pavyzdžiui, išgijimus, reikia pasakyti, kad jos kyla anaiptol ne iš žavėjimo. Kartais jos atsiranda savaime, bet dažniausiai kyla iš to, kad žavėtojai išmano apie gydymą ir bežavėdami panaudoja kartu ir tikras priemones ligai pašalinti. Vadinasi, jeigu jie tą nelemtą žavėjimą visiškai praleistų, pasekmės neabejotinai būtų tos pačios.

Į žavėjimą ir kerėjimą panaši juodoji magija, tik čia neturima tikslo kam nors padėti ar pakenkti, bet šiaip sau padaryti nuostabių dalykų padedant piktajai dvasiai. Jos nedorumas savaime suprantamas. Yra dar ir kita magija, vadinama baltąja. Tai pastangos vikrumu, gudrumu, sumaniu ne visiems žinomų gamtos jėgų panaudojimu atlikti kokius nors stebinančius dalykus. Ji anaiptol nenuodėminga.

Dievo gundymas

6. Dievo gundymas yra kokio nors veiksmo darymas ar apleidimas, atliekamas norint ištirti, ar Dievas tikrai turi tą ar kitą savybę.

Pavyzdžiui, į Dievo gundymą piktoji dvasia traukė Viešpatį Jėzų, kai pastačiusi Jį ant Jeruzalės šventyklos stogo kalbėjo: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.“ Vadinasi, ji norėjo ištirti, ar Viešpats Jėzus tikrai yra visagalis kaip Dievo Sūnus. Į tai Viešpats Jėzus jai atsakė: „Negundysi Viešpaties, savo Dievo.“ (Mt 4, 6ir7) Panašiai gundytų Dievą tas, kas, sunkiai sirgdamas ir turėdamas pakankamai lėšų, nesigydytų, bet prašytų Dievą, kad, stebuklingu būdu grąžindamas jam sveikatą, parodytų esąs gailestingas ir visagalis.

Dievo gundymas dažniausiai kyla iš tikėjimo stokos ir yra sunki nuodėmė.

Šventvagystė

7. Šventvagystė yra Dievui paskirtų asmenų, daiktų ar vietų išniekinimas.

Dievui paskirti asmenys yra dvasininkai ir abiejų lyčių vienuoliai. Jie išniekinami veiksmais juos įžeidžiant, patraukiant juos be Bažnyčios leidimo į pasaulietinį teismą, nusikalstant su jais skaistybei.

Dievui paskirtų daiktų yra gana daug ir įvairių, kaip antai: sakramentai, relikvijos, Šv. Raštas, liturginiai indai ir rūbai, altoriai, kryžiai, Švč. Trejybės asmenų ir šventųjų paveikslai ir kt. Sakramentai išniekinami nevertai juos priimant ar nepagarbiai su jais elgiantis; Šv. Raštas išniekinamas jo žodžius ar posakius vartojant nedoriems ar nerimtiems tikslams; visi kiti daiktai – nepagarbiai, paniekinančiai su jais elgiantis, juos naudojant pasaulietiniams reikalams, juos vagiant.

Dievui paskirtos vietos yra bažnyčios, koplyčios, kapinės. Jos išniekinamos jose atliekant žmogžudystę ar savižudybę; nusikalstamu žmogaus kraujo praliejimu; jų panaudojimu nešvariems tikslams, pavyzdžiui, nepadoriems šokiams, peštynėms, gyvulių apsaugai ir kt. Be to, kapinės išniekinamos laidojant jose į protą atėjusius nekrikštytus ar iš Bažnyčios bendravimo išskirtus žmones.

Kaip labai Dievas bjaurisi šventvagyste, rodo ne vienas Šv. Rašte minimas atsitikimas. Pavyzdžiui, pranašo Danielio knygoje skaitome, kad vos Babilono valdovas Belšazaras, įkaušęs puotoje, panaudojo vynui gerti iš Jeruzalės šventyklos išplėštus Dievo garbei skirtus indus, tuojau pasirodė paslaptinga ranka, kuri sienoje parašė jo pasmerkimo ištarmę. (Dan 5, 1irkt.) Evangelijose du kartus minima, kaip Viešpats Jėzus, nors šiaip jau visada būdavo neapsakomai švelnus ir malonus, įėjęs į Jeruzalės šventyklą ir radęs joje varomą prekybą, užsirūstino ir „susisukęs iš virvučių rimbą, išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“. (Jn 2, 15)