DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 10. MOTERYSTĖ

I. MOTERYSTĖS SĄVOKA IR TIKSLAS

Apibrėžimas

1. Moterystę galima suprasti dvejopai:

a) kaip vyro ir moters sutartį siekti tam tikrų tikslų (matrimonium in fieri);

b) kaip iš šios sutarties kylantį vyro ir moters gyvenimo būdą (matrimonium in esse).

Pats moterystės vardas kilo iš lotynų kalbos žodžio „matrimonium“, tiksliau iš „matris munium“, lietuvių kalboje tai reiškia moters, ypač motinos pareigas. Šis vardas nusako motinos vaidmenį šeimos gyvenime. Be abejo motinai čia tenka svarbiausios ir sunkiausios pareigos.

Lotynų kalboje moterystė dar neretai vadinama „connubium“ ar „nuptiae“. Išvertus į lietuvių kalbą būtų „santuoka“ arba „jungtuvės“, „sutuoktuvės“. Šis vardas apibūdina moterystę kaip sutartį.[93]

Santuoka, kaip sutartis

2. Santuoka, kaip sutartis, yra vyro ir moters teisėtai sudarytas susitarimas kurti ir auginti šeimą.

Santuokai yra būtini du skirtingų lyčių asmenys, t. y. vyras ir moteris. Juodu pasirenka vienas kitą, susitaria bendrai gyventi ir gimdyti bei auginti vaikus. Santuokos sutartis privalo būti sudaryta teisėtai, t. y. ne pačių sutuoktinių nuožiūra, bet pagal šį reikalą tvarkančių įstatymų nuostatus. Sutuoktiniai turi teisę laisvai pasirinkti vienas kitą, tartis dėl neesminių santuokinio gyvenimo reikalų, bet tuose dalykuose, kurie sudaro santuokos esmę, jos natūraliuosius tikslus bei pareigas, juodu neturi laisvės, bet privalo elgtis taip, kaip reikalauja santuokos esmė. Jei kėsintųsi sudaryti kitokią santuoką, negu reikalauja jos esmė, tai nesudarytų jokios.

Santuoka, kaip gyvenimo būdas

3. Santuoka, kaip iš sutarties einąs gyvenimo būdas, yra vyro ir moters individuali bendruomenė su savomis teisėmis bei pareigomis.

Šioji bendruomenė užsimezga pačia santuokos sutartimi. Sudarydami ją, sutuoktiniai vienas kitam duoda teisę į savo kūną ir kartu kiekvienas įsipareigoja leisti naudotis šia teise kitai šaliai. Iš teisėtai sudarytos sutarties kyla pareiga drauge gyventi, būtent naudotis bendru miegamuoju, butu ir stalu.

Ypatinga sutartis

4. Santuoka yra ypatinga sutartis.

Pirmiausia ji įmanoma tik tarp dviejų skirtingų lyčių asmenų, t. y. tarp vyro ir moters, tuo tarpu kitas sutartis galima sudaryti tarp daugelio tos pačios ar skirtingų lyčių asmenų. Antra, santuokos tikslas yra žmonių bendruomenės gerovė, tos bendruomenės palaikymas ir plėtimas. O kitos sutartys dažniausiai siekia vien jas sudarančių asmenų gerovės. Trečia, santuokos esmę, jos sudarymo sąlygas ir iš jos kylančias teises bei pareigas tvarko prigimties, Dievo ir Bažnyčios įstatymai. Sutuoktiniai čia neturi teisės ko nors pakeisti. Visai kitaip yra su kitomis sutartimis. Kitos sutartys bendru šalių susitarimu gali būti atšauktos, panaikintos, susiaurintos ar išplėstos. Santuokoje tai neįmanoma. Čia abi šalys neturi teisės daryti jokių esminių pakeitimų. Galiausiai kitos žmonių sudaromos sutartys yra žemiškos, nešventos. Tuo tarpu santuoka turi kažką švento ir religinio.

Gražiai šią mintį išreiškė popiežius Pijus XI, sakydamas: „Jau vien protas, ypač kai tyrinėjame istorinius senovės paminklus, sekame tvirtą visos žmonijos įsitikinimą, kai žvelgiame į visų tautų institucijas ir papročius, aiškiai nustato, kad jau pačioje prigimtinėje santuokoje yra kažkas švento ir religinio, kas nėra atsiradę paskiau, bet yra įgimta, kas nėra gauta iš žmonių, bet įdiegta pačios prigimties, kadangi santuokos kūrėjas yra Dievas ir ji pati iš pat pradžių buvo tam tikras Dievo Žodžio įsikūnijimo paveikslas. Šventasis santuokos pobūdis taip pat aiškėja iš jos dieviškos kilmės, iš jos tikslo gimdyti vaikus bei juos auklėti Dievui, taip pat vesti sutuoktinius pas Dievą per krikščioniškosios meilės darbus bei tarpusavio pagalbą. Galop jis aiškėja iš natūraliųjų santuokos uždavinių, numatytų išminties Dievo Kūrėjo, panorėjusio padaryti ją lyg kokį įrankį gyvybei perduoti, kad gimdytojai tarnautų Dievo visagalybei kaip pagalbininkai. Prie šių visų dalykų prisideda dar viena santuokos savybė, kurią jai teikia sakramentas. Jis pakėlė krikščionių santuoką į aukščiausią garbės laipsnį ir suteikė didelę ir visų gerbiamą paslaptį, kurią joje įžvelgė Apaštalas.“[94]

Santuokos kilmė

5. Santuoką savo planuose numatė ir įsteigė pats Visatos kūrėjas – Dievas.

Tai vienintelis teisėtas būdas žmonių giminei palaikyti ir plėsti. Šiam tikslui Dievas sukūrė žmones dviejų lyčių – vyrus ir moteris, suteikdamas jiems galią gimdyti. Be to, tiek vyrui, tiek moteriai Jis įdiegė stiprų polinkį vienam prie kito, tiesiog potraukį. Šis polinkis nėra vien vyro ir moters artimesnio bendravimo ar pažinties pasekmė, bet glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Vyras ir moteris linksta vienas prie kito ir jungiasi tarp savęs pačios prigimties vedami – natura duce.

Prigimties dėsnius Dievas patvirtino savo pozityviu įsakymu: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.“ (Pr 2, 24) Šis vyro ir žmonos susijungimas yra būtinas vaikams gimdyti ir auginti.

„Santuoka, – sako popiežius Pijus XI, – yra įkurta ir atnaujinta ne žmonių, bet Dievo. Ne žmonių, bet pačios prigimties Kūrėjo – Dievo ir tos prigimties atnaujintojo Kristaus Viešpaties įstatymų apdrausta, patvirtinta bei išaukštinta. Todėl šie įstatymai nepriklauso nuo žmonių norų ar net nuo pačių sutuoktinių kitokio susitarimo ... Bet koks padorus Dievo duotosios galios pažadinti naują gyvybę panaudojimas, kaip reikalauja prigimties įstatymas ir pats Kūrėjas, yra vien santuokos teisė bei privilegija ir jis būtinai turi apsiriboti tik šventa santuoka.“[95]

Santuokos tikslai

6. Pirmaeilis santuokos tikslas – gimdyti ir auklėti vaikus.[96]

Šį tikslą Dievas nurodė jau pirmiesiems tėvams, kai pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.“ (Pr 1, 28) Pirmųjų tėvų santuoka yra visų amžių santuokos pavyzdys ir paveikslas, bet kurios kitos santuokos prototipas. Visa tai, ką Dievas nustatė šiai santuokai, tinka ir yra privalu kiekvienai kitai.

Antraeilis santuokos tikslas – sutuoktinių pagalba vienas kitam ir priemonė nuo aistrų.[97]

Žmogui, tiek jo žemiškajame gyvenime, tiek sielos reikaluose, reikalinga stipri parama bei pagalba. Ypač viso to jam reikia nelaimėje, ligoje, senatvėje. Sutuoktiniai, būdami susijungę bendram gyvenimui, kartu dirbdami ir tvarkydamiesi, drauge kentėdami ir džiaugdamiesi, daug vienas kitam padeda. Niekuo nepakeičiama yra vyro ir žmonos parama nelaimėje, ligoje ar senatvėje.

Be to, kiekvienam žmogui tenka sunkiai kovoti su savo kūniškąja prigimtimi. Ir čia santuoka sutuoktiniams yra nemaža pagalba. Santūrus ir tvarkingas lytinis santykiavimas santuokoje padeda tiek vyrui, tiek moteriai išvengti netvarkingo ir žemo pataikavimo kūno aistroms.


[93] Dabartinėje kalboje moterystės sakramento pavadinimas nebevartojamas, todėl knygoje žodis „moterystė“ pakeistas žodžiu „santuoka“.

[94] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539-592.

[95] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539-592.

[96] Codex iuris canonici (1917), c. 1013.

[97] Codex iuris canonici (1917), c. 1013.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku