PENKTASIS DIEVO ĮSAKYMAS

„Nežudyk!“

Penktojo Dievo įsakymo turinys

Penktasis Dievo įsakymas draudžia tai, kas savo paties ar artimo kūnui ir sielai daro žalą ar į ją veda; liepia tinkamai atsižvelgti į artimo kūno ir sielos gerovę ir protingai rūpintis savo gyvybe bei sveikata.

§ 1. NUODĖMĖS ARTIMO GYVYBEI

I. NUODĖMĖS ARTIMO KŪNO GYVYBEI

Nusidėjimo būdai

1. Artimo kūno gyvybei nusikalstama, kai:

a) artimas neteisėtai nužudomas, sužeidžiamas, suluošinamas ar mušamas;

b) įkyrumu, varginimais, žiauriu elgesiu apkartinamas ir sutrumpinamas jo gyvenimas;

c) nuolatine rūstybe, neapykanta, pavydu, vaidais jis paskatinamas pasikėsinti į savo gyvybę.

„Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“, – sako apaštalas šv. Jonas. (1 Jn 3, 15) O Viešpats Jėzus pareiškia: „Aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį.“ (Mt 5, 22)

Žmogžudystės nedorumas

2. Neteisėtai nužudant žmogų, padaroma viena didžiausių, dangaus keršto besišaukiančių nuodėmių, nes:

a) labiausiai paniekinamos Dievo teisės;

Žmogaus gyvenimas ir mirtis priklauso Dievui. Ne be reikalo šv. Paulius sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties.“ (Rom 14, 7–8) Todėl, neteisėtai nužudant žmogų, sunaikinamas Dievui priklausantis dalykas.

b) padaroma didžiausia skriauda žmogui;

Juk pirmiausia iš jo atimamas vienas vertingiausių dalykų; antra, sutrumpinamas jo nuopelnų laikas; trečia, neretai, deja, jis pražudomas amžiams, jei miršta be pašvenčiamosios malonės.

c) padaroma didelė žala kitiems.

Visų pirma nužudytojo šeimai, nes ji netenka dažniausiai tiesiog nepakeičiamo asmens ir dėl to atsiduria nepaprastame varge. Toliau – visuomenei, nes ji netenka naudingo nario. Galiausiai – valstybei ir Bažnyčiai, nes viena netenka gero piliečio, o kita ? klusnaus vaiko.

Eutanazijos neleistinumas

3. Reikia pasakyti, kad negalima žudyti žmogaus net tada, kai aiškiai žinoma, jog jis netrukus mirs ir norima tik sutrumpinti jo skausmus, vadovaujantis eutanazijos (lengvo numarinimo) tikslu.

Dievas nėra davęs teisės tokiais atvejais atimti gyvybės, nes kentėdamas skausmus žmogus gali labai padidinti savo nuopelnus amžinybei.

Taip pat negalima žudyti sunkiai besikankinančio ir netrukus numirsiančio žmogaus, nors jis to ir prašytų ar net reikalautų.

Juk jis nėra savo gyvybės savininkas ir neturi teisės elgtis su ja pagal savo norą.

Negimusių kūdikių žudymas

4. Dar nedoresnis dalykas nei žmogžudystė yra negimusių kūdikių žudymas arba abortas.

a) Jį darant atimama gyvybė iš tų, kurie patys dar nepajėgia gintis ir yra Kūrėjo pavesti ypatingai suaugusiųjų globai.

Gamtoje tokio šiurpaus žiaurumo nėra. Tik, deja, nedori žmonės jį sugalvojo, pralenkdami pikčiausius žvėris.

b) Kūdikiai visiems amžiams atitraukiami nuo galutinio tikslo, nes numirę be Krikšto negali džiaugtis dangaus laime.

Atvejai, kuriais leista nužudyti žmogų

5. Yra trys atvejai, kuriais leista atimti iš žmogaus gyvybę:

a) kai tenka gintis nuo užpuoliko;

b) kai vyriausioji šalies valdžia teisėtai baudžia mirtimi už didelius nusikaltimus;

c) kai per teisingą karą žudomi kariaujantys savo šalies priešai.

Gynimasis nuo neteisėto užpuoliko

6. Kiekvienas žmogus turi teisę gintis nuo neteisėto užpuoliko ir jį nužudyti, jei kitaip apsiginti negali.

Turi teisę ? bet anaiptol ne pareigą. Todėl jei kas nesigina, nuodėmės nepadaro. Nuo neteisėto užpuoliko ? nes šitaip gintis nuo teisėto užpuoliko jokiu būdu nėra leista. Pavyzdžiui, anaiptol neturi teisės koks nors nusikaltėlis gintis nuo besiruošiančio jį suimti policininko, nes policininkas užpuola teisėtai. Galima net nužudyti užpuoliką, ir dėl savo gyvybės netekimo bus kaltas jis pats. Juk jeigu jis neužpultų kito, jam nereikėtų prarasti gyvybės. Jei kitaip apsiginti negalima ? nes jei galima, neturima teisės žudyti. Todėl, jei galima apsiginti bėgant, šaukiantis pagalbos ar užpuoliką sužeidžiant, nėra leista jo žudyti. Juo labiau nėra leista žudyti užpuoliko, jei jis, sutikęs didelį pasipriešinimą, pats ima bėgti.

Sveikas protas turi pripažinti šią teisę, nes jeigu jos nebūtų, visokie nedorėliai išžudytų geruosius žmones. O mūsų šv. religija įpareigoja mylėti artimą tik taip, kaip pačius save, bet ne daugiau. Todėl tas, kuris, negalėdamas kitaip apsiginti nuo neteisėto užpuoliko, jį nužudo, anaiptol nenusideda. Už viską kaltė tenka pačiam užpuolikui.

Baudimas mirtimi už didelius nusikaltimus

7. Aukščiausioji šalies valdžia turi teisę bausti mirtimi už didelius nusikaltimus. Tai rodo:

a) Šv. Raštas;

Apaštalas šv. Paulius sako: „Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja.“ (Rom 13, 3–4)

b) sveikas protas.

Aukščiausioji valdžia privalo palaikyti šalyje tvarką ir saugoti bei ginti piliečių teises. Bet to negalėtų tinkamai padaryti, jei neturėtų teisės skirti nusikalstantiems didžiausios – mirties bausmės. Juk patyrimas šimtus kartų yra parodęs, kad jokia kita bausmė taip sėkmingai neatbaido nuo nusikaltimų, kaip ši. Kur tik ji buvo panaikinta, anksčiau ar vėliau tekdavo vėl ją sugrąžinti.

Pripažinti šalies vyriausybei teisę bausti mirtimi anaiptol dar nereiškia tą patį, kaip tvirtinti, kad visur, kur tik ji kada nors buvo naudojama, buvo elgtasi teisingai. Ne! Juk šalių vyriausybės neturi neklystamumo dovanos, todėl galėjo suklysti ir, be abejo, suklysdavo. Kita vertus, aukščiausieji šalies vadovai kai kada patys būna nedori ir mirties bausmę naudoja piktam. Už tai teks jiems kaip žmogžudžiams skaudžiai atsakyti aukščiausiajam Teisėjui.

Priešo žudymas karo metu

8. Yra leista teisingo karo metu žudyti kariaujančius savo šalies priešus.

Teisingas karas pirmiausia yra tada, kai tautai ar šaliai reikia gintis nuo neteisėtai ją užpuolusios kitos tautos ar šalies; antra, kai tenka tai, kas teisėtai priklauso tautai ar šaliai, jėga išsireikalauti iš kitos tautos ar šalies. Žinoma, jeigu būtų tokia tarptautinė įstaiga, kuri sėkmingai atremtų neteisėtus tautų užpuolimus ir teisingai bei sėkmingai išspręstų ginčijamus klausimus tarp tautų ir valstybių, karas būtų nereikalingas. Bet kol kas, deja, tokios įstaigos vis dar nėra, ir karas dažnai būna neišvengiamas, nes kitaip neįmanoma apginti savo teisių ar jas atgauti. Tokiame teisingame kare leista žudyti kariaujančius savo šalies priešus, bet nekariaujančių – ne. Nekariaujantys yra visi civiliai gyventojai ir kariai, jeigu jie liaujasi kariavę, t. y. meta ginklus ir pasiduoda į nelaisvę. Tačiau jei karas nėra teisingas, (o abi pusės nė negali būti teisios, bet būna arba viena teisi, o kita – ne, arba abi neteisios), jokiu būdu negalima žudyti priešų. Tačiau kariams dažniausiai yra tiesiog neįmanoma sužinoti, ar šalies vyriausybės skelbiamas karas yra teisingas ar ne. Todėl, jai įsakius, jie gali kariauti ir žudyti priešus, o visa atsakomybė už tai tenka šalies vyriausybei, nebent kariai patys būtų parodę kur ypatingą žiaurumą.

Dvikova

9. Viena didžiausių nuodėmių penktajam Dievo įsakymui yra dvikova. Tai anaiptol ne koks savo garbės apgynimas, bet tik bjaurus nusikaltimas net ir tada, jei mirtis neįvyksta. Juk:

a) ja paniekinamos Dievo teisės, nes žmogus nėra nei savo, nei, juo labiau, artimo gyvybės savininkas;

b) ja griaunama žmonių gyvenimo santvarka, nes jei kiekvienam būtų leista savo garbės įžeidėją nužudyti ar sužeisti, nebebūtų žmonių gyvenime nei tvarkos, nei saugumo;

c) ji prieštarauja teisingumui, nes garbė, kurią stengiamasi apginti, yra mažesnis gėris už gyvybę, kurios netenkama;

d) ji priešinga sveikam protui, nes tai visiškai netinkama priemonė apginti garbei. Juk laimi čia ne tas, kuris yra nekaltesnis, o tik tas, kuris yra stipresnis ar labiau įgudęs naudoti ginklą.

Todėl ne be reikalo Bažnyčia griežčiausiai pasmerkė ir uždraudė bet kokią dvikovą. Ji baudžia ekskomunika (išskyrimu iš bendravimo) visus tuos, kurie vykdo dvikovą, į ją iškviečia, priima iškvietimą, kokiu nors būdu padeda ją vykdyti, noromis ją stebi ar, pagal galimybes, jos nesukliudo.[35] Be to, dvikovoje žuvusiems ar mirusiems nuo per ją gautų žaizdų ji draudžia teikti bažnytinį laidojimą.[36] Išimties Bažnyčia čia nėra padariusi niekam. Net kariams, kurie, deja, dažnai laiko dideliu pažeminimu už tam tikrus įžeidimus neiššaukti į dvikovą ar nepriimti kvietimo į ją. Bažnyčia yra griežtai pasmerkusi šitokį tvirtinimą: „Karys, iššaukdamas į dvikovą ar priimdamas iššaukimą į ją, bus laisvas nuo kaltės ir bausmės, jei kitaip bus laikomas bailiu, negarbingu bei kario pareigoms netinkamu ir todėl bus arba iš kariuomenės atleistas ir nebegalės savęs ir savųjų išlaikyti, arba visiems laikams nustos vilties būti pakeltas tarnyboje, nors tą pakėlimą yra tikrai nusipelnęs.“[37]

Pareiga atsilyginti už nuodėmes artimo kūno gyvybei

10. Kadangi nusidedant artimo kūno gyvybei ar sveikatai padaroma didelė skriauda artimui, yra griežta pareiga už ją atsilyginti.

Žinoma, jei žmogų nužudoma, nebėra kaip jam pačiam atlyginti už kūno gyvybės atėmimą. Tačiau lieka jo artimieji (žmona, vaikai, tėvai), kurie jo asmeniui moraliai atstovauja ir kuriems jis teikdavo daugiau ar mažiau paramos. Todėl žudikas privalo jiems atlyginti. Jis turi dažnai melstis už nužudytojo vėlę, neretai aukoti gerus darbus ir bent kai kada užsakyti šv. Mišias. Jei nusikalstamu būdu pakenkiama žmogaus sveikatai, privaloma sumokėti gydymosi išlaidas ir visus nuostolius, kurių jis turėjo besigydydamas ar turės dėl darbingumo netekimo.

Pastaba: elgimasis su gyvuliais

Dievas davė gyvulius žmogaus naudai. Todėl žmogus gali elgtis su jais kaip nori. Tačiau reikia vengti bereikalingai juos kankinti, nes tai, aišku, priešinga Dievo valiai ir yra nuodėmė.

„Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis yra žiauri.“ (Pat 12, 10) Kas yra žiaurus gyvuliams, tas ne kitoks būna ir žmonėms. Tėvai, globėjai ir auklėtojai privalo žiūrėti, kad jų vaikai, globotiniai ir auklėtiniai nekankintų jokio, net ir mažiausio, gyvio, ir net bereikalingai nenaikintų ar nežalotų augalų.

[35] Codex Iuris Canonici (1917), c. 2351 § 1.

[36] Codex Iuris Canonici (1917), c. 1240 § 4.

[37] Benediktas XIV, Konst. Detestabilem.