DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

III. PASKUTINIO PATEPIMO APEIGOS

Drauge su Atgaila ir Komunija

1. Paskutinis patepimas paprastai teikiamas jau priėmus Atgailos sakramentą ir šv. Komuniją.

Pirmieji sakramentai turi užtikrinti ligoniui pašvenčiamąją malonę. Paskutinis patepimas teikiamas atskirai, jei ligonis viatiką jau yra priėmęs arba kai jis nepajėgia priimti nei Atgailos sakramento, nei Komunijos.

Todėl, rengiant ligonį Paskutiniam patepimui, paprastai jį patį ir jo butą reikia parengti ir Atgailai bei Komunijai.

Šiam tikslui ligonio bute reikia pastatyti švariai užtiestą stalelį, ant jo padėti kryžių ir dvi vaškines žvakes, kurios uždegamos kunigui atvykus.

Be to, ant stalelio reikia padėti indelį su švęstu vandeniu bei šlakstytuvu, lėkštelę su keliais vatos gabaliukais, žiupsnelį druskos, gabalėlį duonos ir indelį su nešvęstu vandeniu. Švęstu vandeniu kunigas pašlaksto ligonio butą, vata nušluosto aliejumi pateptas ligonio kūno vietas, druską bei duoną naudoja nutrinti savo pirštams, kuriais lietė šv. aliejų, o nešvęstu vandeniu nusiplauna pirštus po to, kai paduoda ligoniui šv. Komuniją. Vatą ir duoną su druska, kunigui išvykus, reikia įmesti į ugnį ir sudeginti. Vandenį irgi dera išpilti į ugnį.

Pats teikimas

2. Kunigas, atėjęs į ligonio butą, paeiliui suteikia Atgailos sakramentą, Komuniją ir Paskutinį patepimą, nebent kokios ypatingos sąlygos lemia, kad šis pastarasis teikiamas visai atskirai.

Įeidamas į butą, kunigas pasveikina ligonį ir susirinkusius žodžiais: „Ramybė šiems namams!“ Susirinkusieji atsako: „Ir visiems juose gyvenantiems.“ Priėjęs prie stalelio, jis padeda šv. Ostiją ir pašlaksto butą švęstu vandeniu. Po to eina ligonio išpažintis ir Komunija. Prasidedant ligonio išpažinčiai, susirinkusieji apleidžia butą ir grįžta tik tada, kai kunigas varpeliu juos pakviečia įeiti. Prieš ligonio Komuniją vienas iš susirinkusiųjų garsiai sukalba nuodėmių išpažinimą, lotyniškai – confiteor. Jį galima kalbėti ir lietuviškai.

Kunigui teikiant Komuniją ir Paskutinį patepimą, susirinkusieji turi laikytis ramiai, vengti bet kokių kalbų, geriausia kalbėti atitinkamas maldas.

Po Paskutinio patepimo kunigas suteikia apaštalinį palaiminimą su visuotiniais, mirties valandą gaunamais atlaidais.

Per šį palaiminimą ligonis privalo dar kartą sužadinti gailestį už savo nuodėmes, visus savo skausmus paaukoti Dievui kaip atgailą, nuolankiai pasivesti Dievo valiai ir žodžiais ar bent širdimi minėti Jėzaus vardą.

Kartojimas

3. Paskutinis patepimas yra vienas iš kartojamųjų sakramentų. Bet toje pačioje ligoje jį galima priimti tik vieną kartą.

Paskutinis patepimas veikia tol, kol tebėra tas pats mirties pavojus. Todėl nėra jokio pagrindo ir reikalo jį toje pačioje ligoje kartoti.

Paskutinį patepimą galima ir reikia kartoti, kai ligonis patenka į naują mirties pavojų.

Mirties pavojus praeina, kai ligonis pasveiksta. Paprastai mirties pavojus laikomas dar nepraėjusiu, kol ligonis nepakyla iš patalo ilgesniam laikui, pavyzdžiui, bent mėnesiui, ypač jei liga buvo sunkesnė. Trumpas, pavyzdžiui, kelių dienų ligonio sveikatos pagerėjimas dar nėra praėjusios ligos ženklas, nebent visos kitos aplinkybės rodytų ką kita.

Abejojant, ar ligonis vis dar yra toje pačioje ligoje, ar jau prasidėjo nauja, Paskutinį patepimą galima pakartoti.

Sakramento atgijimas

4. Nevertai, t. y. sunkioje nuodėmėje priimtas Paskutinis patepimas atgyja, kai pašalinama jo malonių veikimo kliūtis, būtent sunkioji nuodėmė.

Vadinasi, tokiais atvejais nėra reikalo kartoti Paskutinį patepimą, bet privalu gauti sunkių nuodėmių, kurios kliudė sakramentui veikti, atleidimą, kitaip sakant, atlikti išpažintį arba, jei tai neįmanoma, sužadinti tobulą gailestį.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku