DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

II. TRADICIJA

Šventasis Raštas nėra vienintelis mūsų tikėjimo šaltinis

1. Be Šventojo Rašto yra dar kitas mūsų tikėjimo šaltinis – Šventoji Tradicija. Nors Šventajame Rašte yra nemažai Dievo apreikštų tiesų, tačiau ne visos jos ten surašytos. Todėl jis anaiptol negali būti vienintelis mūsų tikėjimo šaltinis. Tai aiškiai matyti iš to, kad:

a) Apaštalai nėra surašę visų Viešpaties Jėzaus darbų, juo labiau visų Jo kalbų ir žodžių.

Šv. Jonas savo evangelijos pabaigoje pareiškia: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.“ (Jn 20, 30) „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.“ (Jn 21, 25)

b) Šventajame Rašte niekur nepaminėta, kiek yra Dievo įkvėptų knygų ir kokios jos. Jei to nežinotume iš Tradicijos, tai neturėtume nė paties Šventojo Rašto.

c) Krikščionybė buvo jau gerokai paplitusi, kai buvo parašytos Naujojo Testamento šventosios knygos. O ir jas parašius ne visi krikščionys jomis naudojosi ar galėjo naudotis dėl paprasčiausios priežasties – nemokėjo skaityti.

d) Jei Viešpats Jėzus būtų norėjęs, kad žmonės tik iš Šventojo Rašto semtųsi tikėjimo tiesų, tikriausiai būtų pats parašęs knygas ir apaštalams tai būtų įsakęs daryti, bet to anaiptol nebuvo.

Viešpats Jėzus nėra parašęs nė vienos knygos, jis tik gyvu žodžiu skelbė savo mokslą. Apaštalams Jis paliepė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15), o ne „susėdę rašykite knygas ir dalykite jas visai kūrinijai.“

e) Jei tikėjimo šaltinis būtų vien tik Šventasis Raštas, Bažnyčioje niekaip nebūtų galėję atsirasti kai kurių iš apaštalų laikų atėjusių papročių, kadangi jie nėra niekur šventose knygose paminėti, Pavyzdžiui, paprotys krikštyti kūdikius, švęsti ne šeštadienį, o sekmadienį ir pan.

Tad be Šventojo Rašto mūsų tikėjimo šaltinis yra dar ir Šventoji Tradicija.

Ne veltui šv. Paulius ragino tikinčiuosius: „Broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.“ (2 Tes 2, 15) O savo mokiniui Timotiejui rašė: „Ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti.“ (2 Tim 2, 2)

Tradicijos sąvoka

2. Apaštalinę tradiciją sudaro tos Dievo apreikštosios tiesos, kurias skelbė apaštalai, bet kurios nebuvo surašytos Dievo įkvėptose knygose.

Kur Tradicija išliko iki mūsų laikų

3. Iki mūsų laikų Šventoji Tradicija išliko:

a) iš dalies bendruosiuose Bažnyčios papročiuose,

b) iš dalies Bažnyčios Tėvų raštuose ir krikščioniškosios senovės paminkluose,

c) iš dalies Bažnyčios sudarytuose tikėjimo išpažinimuose.

Apie bendruosius Bažnyčios papročius. Bendrieji Bažnyčios papročiai, Pavyzdžiui, švęsti sekmadienį, krikštyti kūdikius, yra labai seni ir siekia apaštalų laikus. Apie juos gražiai ir teisingai pasakė šv. Augustinas: „Ko laikosi ir visada laikėsi visa Bažnyčia, nors to nebuvo įvedę jos Susirinkimai, ką teisingiausiai tikime, kad tai yra nustatę apaštalai.“[6]

Apie Bažnyčios Tėvų raštus ir krikščioniškosios senovės paminklus. Bažnyčios Tėvais yra vadinami tie kelių pirmųjų šimtmečių krikščionys rašytojai, kurie išsiskyrė šventu gyvenimu ir teisingu mokslu. (Rašytojai, kurių arba gyvenimas nebuvo pakankamai šventas, arba mokslas nevisiškai teisingas, vadinami Bažnyčios rašytojais. Tokie buvo, Pavyzdžiui, Tertulijonas, Origenas, Euzebijus ir kt.) Savo raštuose jie ne tik išdėstė iš apaštalų gautąjį mokslą, bet ir apgynė jį nuo įvairių priešų – pagonių ir visokių klaidatikių, ta proga paminėdami ne vieną Dievo apreikštą, bet į Šventąjį Raštą nepatekusią tiesą.

Seniausieji Bažnyčios Tėvai yra vadinami apaštališkaisiais Tėvais, kadangi jie betarpiškai susidūrė su apaštalais, buvo jų mokiniai. Tokie yra šv. Klemensas Romietis, šv. Ignacas, šv. Polikarpas ir kt. Po jų maždaug iki III šimtmečio pabaigos gyvenę Bažnyčios Tėvai vadinami apologetais, tikėjimo gynėjais. Mat jie savo raštuose gynė krikščionių religiją nuo priekaištų, o jos išpažintojus – nuo persekiojimų. Žinomesni apologetai yra: šv. Justinas († 166), šv. Ireniejus († 202), Tertulijonas, Origenas ir kt. Po apologetų gyvenę Bažnyčios Tėvai vadinami Bažnyčios daktarais arba mokytojais. Jų amžius tęsėsi maždaug nuo IV šimtmečio pradžios (kai Bažnyčiai atgavus laisvę nepaprastai suklestėjo visas jos gyvenimas) iki VIII šimtmečio pabaigos. (Paskutiniuoju Bažnyčios Tėvu-daktaru Vakaruose laikomas šv. Izidorius Sevilietis, gyv. VII šimtmetyje, o Rytuose – šv. Jonas Damaskietis, gyv. VIII šimtmetyje.) Žymesnieji Bažnyčios Tėvai-daktarai Vakaruose buvo: šv. Ambraziejus († 397), šv. Jeronimas († 420), šv. Augustinas († 430), popiežius šv. Leonas Didysis († 461), popiežius šv. Grigalius Didysis († 604); o Rytuose: šv. Atanazas († 373), šv. Bazilijus († 379), šv. Kirilas Jeruzalietis († 386), šv. Grigalius Nazianzietis († 390), šv. Jonas Auksaburnis († 407), šv. Kirilas Aleksandrietis († 444). Po VIII šimtmečio gyvenę ir šventumu bei giliu krikščioniškuoju mokslu pasižymėję rašytojai nevadinami Bažnyčios Tėvais, bet tik Bažnyčios daktarais – mokytojais. Jų netrūko nė viename šimtmetyje. Žinomesni yra: šv. Anzelmas († 1109), šv. Bernardas († 1158), šv. Tomas Akvinietis († 1274), šv. Bonaventūras († 1274), šv. Pranciškus Salezietis († 1622), šv. Alfonsas Liguoris († 1787) ir kt. Ir Bažnyčios Tėvo, ir Bažnyčios daktaro vardą suteikia pati Bažnyčia.

Iš krikščioniškosios senovės paminklų paminėtini katakombose randami paveikslai ir statulos. Jais pirmųjų amžių krikščionys puošė mirusiųjų kapus ir viešųjų pamaldų vietas. Jie išreiškia ne vieną į Šventąjį Raštą nepatekusią Dievo apreikštąją tiesą. Tas pat pasakytina ir apie senoviškas maldas bei apeigas, ypač tas, kurios buvo naudojamos teikiant šv. sakramentus ir aukojant šv. Mišių Auką.

Apie Tikėjimo išpažinimus. Tikėjimo išpažinimai išreiškia svarbesnes Viešpaties Jėzaus mokslo tiesas. Jie sudaryti tam, kad krikščionys, aiškiai ir tiksliai žinodami, kuo turi tikėti, lengvai galėtų išvengti visokių klaidų. Juose irgi pasitaiko viena kita iš Šventosios Tradicijos kylanti Dievo apreikštoji tiesa. Žinomesni tikėjimo išpažinimai yra šie:

Apaštalų tikėjimo išpažinimas. Tai mūsų visų mintinai mokamas ir kasdien kalbamas „Tikiu Dievą Tėvą“. Jis kilo iš pirmųjų krikščionybės amžių ir, nors nėra pačių apaštalų sudarytas, siekia jų laikus ir išreiškia jų tikėjimą. Jį kalbėdami prieš pat krikštą, savo tikėjimą išpažindavo krikštui paruoštieji (tai ir dabar daro krikštatėviai, kai krikštijamas kūdikis).

Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas. Jame ypač pabrėžtas tikėjimas antrojo Švč. Trejybės asmens, Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dievyste, kaip nustatė Nikėjos visuotinis Bažnyčios Susirinkimas prieš Arijų, ir tikėjimas į trečiojo Švč. Trejybės asmens, Šventosios Dvasios, dievystę, kaip nustatė Konstantinopolio visuotinis Bažnyčios Susirinkimas prieš Makedonijų. Jį dažnai kalba kunigas per šv. Mišias.

Tridento-Vatikano tikėjimo išpažinimas. Jis nustatytas visuotinio Bažnyčios Susirinkimo, įvykusio XVI šimtmetyje Tridente ir nukreiptas prieš gausias to meto klaidatikystes. Visuotinis Vatikano Susirinkimas, įvykęs XIX šimtmetyje, pridėjo prie jo tiesą apie popiežiaus neklystamumą, o popiežius Pijus X – apie tikėjimo supratimą ir Šventojo Rašto aiškinimą. Jį kalbėdami, savo tikėjimą turi išpažinti visi tie, kuriems Bažnyčia yra įsakiusi tai daryti.

Katalikų tikėjimo visuma

4. Katalikų tikėjimo visumą sudaro visos tiesos, kurias Dievas apreiškė ir per Katalikų Bažnyčią davė tikėti, nesvarbu, ar jos yra surašytos Šventajame Rašte, ar ne.

Todėl šv. Paulius sako tikintiesiems: „Broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.“ (2 Tes 2, 15)


[6] Augustinas, De Baptisto 1. IV, cap. 24.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku