III. PASNINKO IR SANTŪROS ĮSAKYMO PAGRINDAS

Trečiojo Bažnyčios įsakymo pagrindas

1. Trečiąjį įsakymą Bažnyčia davė vadovaudamasi tuo, kad pasninkas ir santūra:

a) patinka Dievui;

b) teikia mums naudos.

Pasninkas ir santūra patinka Dievui

2. Kad pasninkas ir santūra patinka Dievui, matyti iš to, kad:

a) Dievas ne kartą yra liepęs žmonėms pasninkauti ir už pasninkavimą suteikęs jiems įvairių malonių;

Jau liepdamas pirmiesiems mūsų tėvams rojuje nevalgyti vieno medžio vaisių, Dievas davė jiems tam tikrą pasninko ir santūros įsakymą. Senajame Testamente per Mozę ir pranašus Jis paskelbė daug įvairiomis progomis privalomų laikytis pasninkų. Žinome, kokių malonių Jis suteikė Mozei, Samueliui, Dovydui, Danieliui, Juditai, Esterai ir kitiems asmenims už pasninkus ir santūrą.

b) pats Jėzus, apaštalai ir visų laikų šventieji daug pasninkavo;

Juk gerai žinome, kaip pats Jėzus, pradėdamas savo viešąjį darbą, išbuvo 40 dienų ir naktų nieko nevalgydamas. Ne kartą Evangelijose minima, kad Jis buvo alkanas. Daug pasninkavę yra ir apaštalai, ypač prieš svarbesnius veiksmus ar įvykius. O tarp šventųjų nėra nė vieno, kuris nebūtų buvęs tobulai santūrus ir itin atsidėjęs pasninkui.

c) pasninku ir santūra mes paaukojame savo kūną Dievui.

Vykdydami pasninko ar santūros įsakymą, mes išsižadame to, kas mūsų kūnui patinka, vadinasi, jo malonumų, ir jį patį paaukojame Dievui.

Pasninkas ir santūra teikia mums naudos

Kaip mums patiems yra naudingas pasninkas ir santūra, rodo tai, kad:

a) pasninku ir santūra atgailos dvasioje Dievas leidžiasi permaldaujamas ir atleidžia didžiausias mūsų kaltes;

Ryškų to pavyzdį duoda karalius Dovydas ir nineviečiai, kuriuos tik griežtas pasninkas išgelbėjo nuo pelnytos bausmės.

b) pasninkaudami ir susilaikydami mes nugalime savo kūniškumą ir apsisaugome nuo nuodėmių bei nuo atkritimo į jas;

Juk iš tikro, kas gi dažniau patenka į visokias nedorybes ar į jas tuojau po atgailos atkrinta, jei ne tie, kurie nesistengia pasninku ir santūra suvaldyti savo kūno?

c) pasninkas ir santūra palengvina mums melstis ir lavintis visokiose dorybėse.

Tai aiškiai matome iš šventųjų pavyzdžio. Juk šventieji buvo tikri maldos ir įvairių dorybių didvyriai, bet drauge ir pasninko bei santūros didvyriai.

Toks pasninkas ir santūra, kokius įsako Bažnyčia, yra naudingi taip pat ir mūsų kūnui. Jie apsaugo jį nuo perkrovimo maistu, nuovargio, ankstyvo nusenimo ir nuėjimo į kapus. Tai liudija pats gyvenimas. Kai ateina sunkesni laikai ir žmonėms noromis nenoromis tenka mažiau ir prasčiau valgyti, jie pasidaro daug sveikesni. Ne veltui gydytojai, tai pastebėję, ėmė skirti badavimą kaip vaistus nuo tam tikrų ligų.