§ 6. BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ[52]
Bažnyčia nepriklauso nuo valstybės
1. Visas savo teises ir galias Bažnyčia turi iš Viešpaties Jėzaus. Ji nė kiek nepriklauso nuo valstybės. Vadinasi, ji gali mokyti, pašvęsti ir valdyti žmones, nereikalaudama valstybės leidimo ar pritarimo ir net jos visai neatsiklausdama. O jeigu valstybė Bažnyčiai kliudo, vadinasi, ji elgiasi neteisėtai ir neteisingai ir turės už tai skaudžiai atsakyti Dievui.
Kai Viešpats Jėzus steigė Bažnyčią, pasaulyje buvo daug įvairių valstybių. Jis pats ir apaštalai buvo Romos valdiniai. Kaip rodo šie Jo žodžiai „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui“ (Mt 22, 21), Jis aiškiai pripažino valstybę. Tačiau kurdamas savo Bažnyčią Jis anaiptol nepadarė, kad jos teisės ir galios priklausytų nuo kokios nors valstybės. Liepdamas apaštalams mokyti ir krikštyti visas tautas, Jis nepasakė jiems, kad darytų tai tik pirmiau gavę tų tautų valdovų leidimą; pareikšdamas jiems, kad ką tik jie suriš ar atriš žemėje, bus surišta ar atrišta ir danguje, Jis nepaminėjo, kad tas surišimas ar atrišimas tegalios vien tada, kai jį patvirtins ar jam pritars valstybė. Todėl jei valstybė čia kišasi ir neduoda Bažnyčiai laisvai veikti, ji elgiasi suvis neteisėtai ir neteisingai. Taip darydama, ji sunkiai nusikalsta, nes ne vienam žmogui sukliudo pasiekti galutinį savo tikslą. Už tai jos vadovams neabejotinai teks skaudžiai atsakyti amžinajam Teisėjui. „Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina“, – aiškiai sako Viešpats Jėzus (Mt 18, 7).
Bažnyčia pripažįsta valstybę
2. Nors Bažnyčia ir nepriklauso nuo valstybės, tačiau anaiptol jos neneigia, bet ją pripažįsta ir tinkamai gerbia. Ji moko, kad:
a) Valstybė nėra vien tik žmonių prasimanymas, bet kyla iš Dievo;
Mat Dievas sukurdamas žmones įdiegė į jų prigimtį polinkį gyventi bendrai ir sutelktomis jėgomis siekti bendros visų gerovės čia, žemėje. To polinkio vadovaujami, tos pačios gyvenamosios vietos, kilmės, kalbos ir papročių žmonės jungiasi į valstybę. Vadinasi, valstybė yra ne koks žmonių norų padarinys, bet paties Dievo iš anksto numatytas ir pageidautas jų gyvenimo būdas.[53]
b) Savo valdžią valstybė turi iš Dievo;
Apaštalas šv. Paulius taip apie tai sako: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.“ (Rom 13, 1–2) Todėl popiežius Leonas XIII, atmesdamas tvirtinimą, kad valstybė savo valdžią turi ne iš Dievo, bet iš žmonių, pareiškia: „Vienas Dievas tėra tikra ir aukščiausia prasme viso ko Viešpats, kuriam dėl to turi paklusti ir tarnauti visa, kas yra, taip, jog, kas tik turi valdžią, yra ją gavęs ne iš kur kitur, kaip tik iš Jo, visų daiktų Valdovo.“[54] Taip pat jis smerkia kaip nekrikščionišką bei prigimties įstatymui priešingą pažiūrą tų, kurie skelbia, kad, kaip savo prigimtimi visi žmonės yra lygūs, taip kiekvienas iš jų yra ir taip nepriklausomas, jog jokiu būdu negali būti įpareigotas pasiduoti kitų žmonių valdžiai, ir kad niekas neturi teises kitų valdyti. „Juk, – pabrėžia popiežius, – jokia bendruomenė negali išsilaikyti be vyresnybės, kuri ją valdytų bei atskirus jos narius tvirtai ir sėkmingai kreiptų į bendrą tikslą.“[55] Tačiau reikia pasakyti, kad nors valstybės valdžia kyla iš Dievo, bet asmenis, kurių rankose ji yra, paskiria ne Jis. Tai padaro patys žmonės. Todėl vis tiek, ar valstybę pats vienas valdo karalius, ar drauge su seimu, ar prezidentas su seimu, ar tik seimas, jos valdžios dydis yra tas pats.
c) Valstybė turi didžiausią teisę tik į pasaulietinius dalykus ir galią tik jiems, šiuo atžvilgiu ji nepriklauso nuo Bažnyčios. Tačiau ribas jai nustato Dievo ir prigimties įstatymai.
Popiežius Leonas XIII taip sako: „Dievas paskyrė rūpintis žmonėmis dviem valdžioms: dvasinei ir pasaulietinei. Vienai Jis pavedė dieviškuosius, kitai žmogiškuosius dalykus. Kiekviena jų yra savo srityje aukščiausia; kiekviena turi savo atskirą sritį, kurią jai nustatė jos esmė bei jai paskirti dalykai taip, jog kiekviena jų yra lyg apvesta tam tikru ratu, kuriame veikia savarankiškai.“[56]
Tačiau valstybė, kad ir savo srityje, neturi visiškai neribotos galios. Ribas jai čia nustato Dievo ir prigimties įstatymai. Į juos ji būtinai turi atsižvelgti ir jų paisyti. Kitaip – elgsis neteisingai, neteisėtai ir nusikalstamai. Popiežius Leonas XIII kaip nekrikščionišką griežtai pasmerkė tvirtinimą, kad valstybė yra visagalė, ir nurodė bei pabrėžė, kad valstybė jokiu būdu negali brautis į savo piliečių sąžinę ar gniuždyti jų asmenybę, siaurinti ar savintis tėvų teises, naikinti privatinės nuosavybės teisę, daryti ką nors priešinga Bažnyčios teisėms[57]. Ir nesunku suprasti, kodėl taip yra. Juk jeigu Viešpats Jėzus reikalauja, kad žmonės atiduotų ciesoriui, kas ciesoriaus, tai lygiai taip pat reikalauja, kad jie atiduotų Dievui, kas Dievo. Be to, ir ciesorius turi ne mažesnę kaip jo valdiniai pareigą atiduoti Dievui, kas Dievo.
Bažnyčia padeda valstybei
3. Bažnyčia teikia valstybei nemažą pagalbą, nes ji:
a) kelia valdomųjų ir valdančiųjų dorovę;
Savaime suprantama, kad valstybės gyvenimas tinkamai vyksta tik tada, kai tiek valdomieji, tiek valdantieji yra darbštūs, tvarkingi, teisingi, sąžiningi, taikūs, ištikimi, vienu žodžiu, dori. Todėl kas tik kelia žmonių dorovę, tas kartu daug prisideda prie valstybės klestėjimo. O ypač tokia yra Bažnyčia. Juk jos uždavinys, mokslas ir pastangos yra ne tik atitraukti žmones nuo to, kas bloga bei paskatinti juos į gera, bet ir padėti jiems pasiekti tą gėrį ir net tobulybę. Ir, reikia pasakyti, kad išskyrus Bažnyčią, niekas neturi tiek galios ir tiek sėkmingų priemonių tam padaryti. Ji galingiausia dorovės kėlėja ir todėl stipriausias valstybės ramstis bei didžiausia jos geradarė.
b) moko piliečius gerbti valstybę, o jos vadovus – neniekinti piliečių;
Bažnyčia paremia valstybę ne vien keldama žmonių dorovę, bet ypač savo mokslu apie pačią valstybę. Juk, kaip žinome, ji skelbia, kad valstybė ir jos valdžia kyla ne iš žmonių, bet iš Dievo. Vadinasi, ji daug aukštesnė ir vertingesnė už tai, ką žmonės išranda ar sukuria. „Kadangi valstybės vadovai tam tikru būdu dalyvauja Dievo valdžioje, tad jų valdžia turi antžmogiško vertingumo“, – sako popiežius Leonas XIII.[58] „Aišku, todėl jai priklauso ypatinga pagarba, ir Bažnyčia liepia tikintiesiems ją valstybei reikšti“[59]. „Bijokite Dievo, gerbkite karalių“, – sako apaštalas šv. Petras (1 Pt 2, 17).
Bet, kita vertus, Bažnyčia primena valdantiesiems, kad jie nėra kokie visagaliai viešpačiai, o tik Dievo tarnai, ir kad jų valdomieji yra lygiai tokie pat žmonės ir dangiškojo Tėvo vaikai. Todėl jie turi juos valdyti pagal Dievo valios reikalavimus, jų neniekinti ir juo labiau neskriausti, gerai žinodami, kad reikės už tai duoti griežtą apyskaitą amžinajam Teisėjui. „Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite ... žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad jis nedaro skirtumo tarp asmenų.“ (Ef 6, 9)
c) liepia piliečiams klausyti valstybės.
Nors Bažnyčia galingai pasitarnauja valstybei, mokydama piliečius ją tinkamai gerbti, bet tuo dar nesitenkina. Ji daro daug daugiau, nes liepia piliečiams ir juos griežtai įpareigoja paklusti valstybei. Ir tai ne tik išoriškai, bet ir sąžine taip, jog šiaušimąsi prieš valstybę, riaušių kėlimą, maištavimą ji laiko dideliu nusikaltimu Dievui, sunkia nuodėme.[60] Ne veltui apaštalas šv. Paulius pareiškė: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai ... Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą ... Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.“ (Rom 13, 1–5)
Taigi Bažnyčia yra galinga valstybės rėmėja ir padėjėja. Šią tiesą turėtų gerai įsidėmėti, giliai įsisąmoninti ir niekuomet neužmiršti tie, kuriems tenka rūpintis valstybe ir jos likimu. Kaip liūdna ir skaudu, kad jie dažnai to nepadaro ir, deja, trukdo, varžo Bažnyčios veikimą ar net prieš ją kovoja. Dėl savo neišmanymo ir apakimo jie nemato, kad kerta tą šaką, ant kurios patys sėdi. Istorija jau ne kartą parodė, kad nė viena valstybė nesustiprėjo eidama prieš Bažnyčią, bet visos susilpnėjo, o ne viena ir visiškai žlugo. „Būkite atidūs jūs, žmonijos bukapročiai! Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?“ (Ps 94, 8)
Dera pridurti, kad Bažnyčiai nesvarbu, kieno rankose yra valstybės vairas ir aukščiausioji valdžia. Jai vis tiek, ar valstybė yra monarchija, ar respublika, ar vienokio ar kitokio pobūdžio monarchija ir respublika. Bažnyčios nusiteikimas ar nusistatymas nėra nei monarchinis, nei demokratinis, nei revoliucinis. Jai svarbu tik vienas dalykas, – kad valstybė neitų prieš religiją ir dorovę. Jeigu ji to nedaro, Bažnyčiai ji gera, vis tiek kokios rūšies ar formos ji būtų.[61] Taigi yra labai netikslu sakyti, kad Bažnyčia nesugyvena su valstybe ir juo labiau, kad ardo valstybės pamatus.
Ginčai tarp Bažnyčios ir valstybės
4. Jei tarp Bažnyčios ir valstybės kyla nesutarimų, ginčų, tai kalta už tai:
a) anaiptol ne Bažnyčia;
Bažnyčia gerai žino savo teises ir pareigas. Ji nesikiša į svetimus reikalus, nesiekia ir negrobia jai nepriklausančios valdžios. Ji vadovaujasi šv. Pauliaus žodžiais: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.“ (Rom 13, 7) Valstybė gali nesibaiminti: Bažnyčia jos nepasiglemš, nepavergs ir nepražudys. Tačiau išsižadėti savo teisių ar apleisti savo pareigų Bažnyčia jokiu būdu negali, nors ir kažin kas stotų jai skersai kelio. Jeigu ji čia nusileistų ir pasiduotų, nebebūtų mylima Viešpaties Jėzaus sužadėtinė, bet Jo išdavikė. Kiekvienam, kuris į ją kėsinasi, ji tvirtai ir griežtai sako: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apd 5, 29) Bet dėl šio jos atsisakymo nusileisti bei pasiduoti kaip tik ir būna tarp jos ir pasikėsintojų nesutarimų, ginčų, kovų. Tačiau kalta dėl to visiškai ne ji, kaip jokiu būdu nėra kaltas žmogus, kuris, plėšiko ar žudiko puolamas, ginasi. „Jie manęs nekentė be priežasties“, – kalbėjo apie save žydų persekiojamas Viešpats Jėzus (Jn 15, 25). Šie Jo žodžiai visiškai tinka ir Bažnyčiai, kai jai tenka patirti neapykantą, prieštaravimus bei pasikėsinimus į jos teises.
b) ir ne valstybė;
Valstybė juk nėra ir negali būti iš esmės priešinga tam, kas jai ne tik niekuo nekenkia, bet, atvirkščiai, teikia stiprią paramą, didelę pagalbą. O tokia, kaip matėme, yra Bažnyčia. Todėl tarp valstybės ir Bažnyčios neturėtų kilti jokių ginčų ar kovų. Tačiau jeigu jų visgi kyla, tai:
c) kalti dėl to tik valstybės vadovai, kurie nori arba pavergti, arba visiškai sunaikinti Bažnyčią.
Pavergti Bažnyčią įvairūs šalių valdovai nori ir stengiasi dažniausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, kad patenkintų savo beribį išdidumą, besaikę puikybę. Mat žmogus, netramdantis savo negerų polinkių, ydų ir aistrų, juo daugiau turi, tuo daugiau geidžia ir trokšta. Jeigu gyvenime ir pasitaiko asmenų, kurie tiesiog negali pakęsti, jei jiems kas nepaklūsta, nenusilenkia, tai ką jau besakyti apie stovinčius valstybės priešakyje? Tarp jų tikrai netrūksta šitokių pasipūtėlių. Jiems, aišku, labai nepatinka, kad Bažnyčia ne jų klauso ir ne jiems priklauso, ir jie įtempia visas jėgas, kad tik ją paimtų savo valdžion. Bažnyčia, suprantama, negali pasiduoti tokioms paikoms jų užmačioms, todėl tarp jos ir jų kyla nesutarimų, ginčų, kovų. Antra, valstybės vadovai nori pavergti Bažnyčią tam, kad ji ne tik nesipriešintų, bet pritartų ir net pataikautų nežabotoms jų aistroms, ypač gašlumui. Bažnyčiai nesutinkant to padaryti, jie laiko ją didžiausiu savo ir visos šalies priešu ir skelbia jai karą. Kaip žinome iš istorijos, dėl to nuo Bažnyčios yra atplėštos ir klaidose paskandintos ištisos tautos. Trečia, valstybės priešakyje esantys asmenys nori pavergti Bažnyčią tam, kad ją padarytų savo padėjėja, klusnia tarnaite, padedančia siekti nedorų tikslų (doriems tikslams siekti Bažnyčia savaime yra galinga valstybės padėjėja, nors tarnauti jai ir netarnauja). Bažnyčia, aišku, jokiu būdu negali su tuo sutikti, ir todėl tarp jos ir valstybės kyla nesutarimų, ginčų, kovų. Bet kalta dėl to anaiptol ne ji.
Sunaikinti Bažnyčią stengiasi tie valstybių vadai, kurie nenori pripažinti krikščionybės, katalikybės arba bet kokios religijos. Juk žinome, kiek teko ir tenka Bažnyčiai kentėti nuo įvairiausių nekrikščioniškų šalių valdovų. Ne kartą jie bandė paskandinti ją jos vaikų kraujyje. Deja, nemažiau pikto jai yra padarę ir tebedaro krikščionys, bet ne katalikai, valstybių vadovai, o ypač žiaurūs yra tie, kurie nenori pripažinti jokios religijos, kurie, pasak Šventojo Rašto, „sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa“ (2 Tes 2, 4). Bažnyčia jiems tiesiog spalis akyse, ir jie su didžiausiu įnirtimu ją puola panaudodami prieš ją visą valstybės jėgą. Kodėl taip yra, paaiškina šie Viešpaties Jėzaus apaštalams tarti žodžiai: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ (Jn 15, 18–19)
Sutartinas Bažnyčios ir valstybės veikimas
Kadangi Bažnyčia ir valstybė yra žmonių gerovei Dievo duotos bendruomenės, todėl reikia, kad jos veiktų sutartinai, nes ginčai tarp jų atneša daug blogio tiek joms pačioms, tiek žmonėms. Ne mažiau žalingas yra ir Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.
„Ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų“, – sako šv. Paulius (1 Kor 3, 22). Taip pat ir Bažnyčią su valstybe Dievas davė ne dėl ko kito, o dėl gerovės. Kaip žinome, Bažnyčios uždavinys yra vesti žmones į amžiną laimę. Jį atlikdama, ji drauge kelia ir jų gerbūvį šiame pasaulyje. Mat kelias į laimingą amžinybę eina per tikėjimą ir dorą elgesį. O tos dorybės kaip tik yra būtina sąlyga, kad žmonių gyvenimas tekėtų reikiama vaga ir Dievas jiems teiktų savo palaimos. Valstybės tikslas – kelti žemiškąją žmonių gerovę. Jeigu ji tai daro nuoširdžiai, kartu padeda jiems nusipelnyti amžinąją laimę. Taip Bažnyčia ir valstybė yra Dievo paskyrimu, arba savo esme, viena kitos bendradarbės. Šią tiesą vaizdžiai išreikšdamas, popiežius Leonas XIII Bažnyčios ir valstybės santykius lygina su santykiais, kurie yra tarp žmogaus sielos ir kūno. Bažnyčia, kadangi jos uždavinys daug aukštesnis, dvasinis, prilyginama sielai, o valstybė, kadangi jos uždavinys žemiškas – kūnui. Vadinasi, visiškas sutarimas, tobulas susiderinimas vienos su kita yra kaip žmogaus sielos su kūnu ir kūno su siela. Toks susiderinimas yra tik tada, kai jos nekliudo viena kitai veikti savo srityje, o abiem bendroje srityje tinkamai sutaria. Kaip sakyta, Bažnyčia niekuomet nesikiša į pasaulietinius dalykus, palikdama juos valstybei, reikia tik, kad ir valstybė pripažintų Bažnyčiai visišką teisę į dvasinius jos dalykus. Bet yra dalykų, kurie priklauso ir Bažnyčiai, ir valstybei, kaip antai santuoka, jaunuomenės auklėjimas, mokyklos, bažnytinių turtų valdymas ir kt. Reikia, kad valstybė čia susitartų su Bažnyčia ir būtų aiškiai nustatyta, kur siekia vienos, o kur kitos teisės ir pareigos. Bažnyčia visada yra mielai linkusi susitarti, ir, jeigu susiderinimas kartais neįvyksta, kalta anaiptol ne ji.
Neįmanoma apsakyti, kiek blogio kyla iš valstybės nesusiderinimo su Bažnyčia. Nuo to kenčia Bažnyčia, nes negali tinkamai atlikinėti savo šventų pareigų. Kenčia ir valstybė, nes išyra vienybė tarp piliečių; savo jėgas ji panaudoja ne kūrybiniam darbui, bet aikštingiems kivirčams; nepatiriama palaimingų Bažnyčios veiklos vaisių. Tačiau ypač kenčia piliečiai, nes jiems sudaromas didelis pavojus siekiant savo galutinio tikslo ir, deja, ne vienas iš jų dėl to patenka į amžiną pražūtį. Nemažiau, jei ne daugiau, žalos kyla ir iš Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Juk, kaip sako popiežius Leonas XIII, tai yra ne kas kita, kaip tik valstybinė apostazė (tikėjimo išsižadėjimas).[62] Tiesa, atskyrimas nelygus atskyrimui, bet ir palankiausias yra didelė skriauda, kurią valstybė daro Bažnyčiai ir tikintiesiems.
[52] Čia turima galvoje anaiptol ne kokią dabar esančią ar praeityje egzistavusią valstybę, bet valstybę apskritai.
[53] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180 ir Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[54] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180.
[55] Leonas XIII, Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[56] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180.
[57] Leonas XIII, Enciklika Rerum novarum, Acta Sanctae Sedis XXIII (1890–1891) ir Enciklika Graves de communi re, Acta Sanctae Sedis XXXIII (1900–1901) 385–396.
[58] Leonas XIII, Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[59] Leonas XIII, Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[60] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180 ir Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[61] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180 ir Enciklika Diuturnum illud, Acta Sanctae Sedis XIV (1881–1882), 4–14.
[62] Leonas XIII, Enciklika Immortale Dei, Acta Sanctae Sedis XVIII (1885), 161–180.
