II. SAKRAMENTŲ SUSKIRSTYMAS IR JŲ VAISIAI
Sakramentų suskirstymas
1. Sakramentai skirstomi į kartojamus ir nekartojamus, sakramentus mirusiesiems ir gyviesiems, išganymui būtinai reikalingus ir tik labai naudingus.
Kartojami ir nekartojami sakramentai
2. Kartojami sakramentai yra tie, kuriuos galima gyvenime priimti keletą kartų, o nekartojami priimami tik vieną kartą.
Kartojami sakramentai yra šie: Eucharistija, Atgaila, Paskutinis patepimas, Santuoka; nekartojami: Krikštas, Sutvirtinimas, Kunigystė.
Sakramentai mirusiesiems ir gyviesiems
3. Sakramentai mirusiesiems yra tie, kurie turi galią suteikti pašvenčiamąją malonę, sakramentai gyviesiems – ją tik padidinti.
Kai kalbama apie sakramentus mirusiesiems, nereikia manyti, kad numirusiems žmonėms būtų galima teikti kokius nors sakramentus. Ne! Kas numirė, tam nebegali būti teikiami jokie sakramentai. O jei kartais per klaidą jie ir būtų teikiami, pavyzdžiui, manant, kad numirėlis dar tebėra gyvas, jis vis tiek jų negautų, nes, kaip visos Dievo malonės, taip ir sakramentai tėra skirti vien gyvenantiems šiame pasaulyje. Kad teisingai suprastume, ką reiškia sakramentai mirusiesiems, turime neužmiršti, jog pašvenčiamoji malonė yra antprigimtinė sielos gyvybė. Kas ją turi, tas yra antprigimtiniu atžvilgiu gyvas, o kam jos trūksta, tas yra antprigimtiniu atžvilgiu miręs, nors prigimtiniu ir tebegyventų. Taigi tie sakramentai, kurie turi galią suteikti pašvenčiamąją malonę jos stokojantiems, yra skirti mirusiesiems. Tokie sakramentai yra tik du: Krikštas ir Atgaila. O tie, kurie tos galios neturi, t. y. kuriuos gali priimti tik turintys pašvenčiamąją malonę, vadinasi, antprigimtiniu atžvilgiu gyvi asmenys, yra skirti gyviesiems. Tai visi kiti sakramentai.
Išganymui būtinai reikalingi ir tik labai naudingi sakramentai
4. Išganymui būtinai reikalingi tie sakramentai, kurie suteikia vienintelę priemonę jam pasiekti, arba, kitaip sakant, be kurių išganymas yra visiškai neįmanomas.
Lotyniškai sakoma, kad šie sakramentai yra iš esmės būtini – necessitate medii. Kas, nors ir be mažiausios savo kaltės, nepriima šių sakramentų, tas jokiu būdu negali pasiekti amžinosios laimės. Pavyzdžiui, be Krikšto numirę kūdikiai nepatenka ir niekuomet nepateks į dangų. Tokie išganymui būtini sakramentai yra Krikštas ir, kai kuriais atvejais, Atgaila.
Visi kiti sakramentai yra išganymui tik labai naudingi. Lotyniškai sakoma, kad jie sąlyginai reikalingi – necessitate praecepti. Jei kas dėl savo kaltės jų nepriima, kai juos įsakyta priimti, tas sunkiai nusideda ir, jeigu už tą nuodėmę neatgailavęs miršta, negali būti išganytas. Pavyzdžiui, taip yra, jeigu kas dėl savo kaltės Velykų metu nepriima šv. Komunijos. Tačiau jei kas ne dėl savo kaltės nepriima šių sakramentų, tas dar gali pasiekti amžinąją laimę.
Sakramentų vaisiai
5. Svarbiausi sakramentų vaisiai yra šie:
a) pašvenčiamoji malonė ir drauge su ja einančios Dievo įdiegtos dorybės bei Šventosios Dvasios dovanos;
Kaip jau sakyta, mirusiesiems skirti sakramentai suteikia pašvenčiamąją malonę jos dar neturintiems, o visi kiti ją, jau turimą, tik padidina.
b) sakramentinė malonė;
Kiekvienas sakramentas turi savo malonę, kuri įgalina ir padeda atlikti su to sakramento priėmimu susijusias pareigas. Pavyzdžiui, Kunigystės sakramentas įgalina kunigą atlikti kunigiškas pareigas, Santuokos sakramentas padeda sutuoktiniams atlikti savo pareigas.
c) trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė įspaudžia juos priėmusiųjų sielose ypatingą, niekuomet neišdildomą žymę, vadinamąjį sakramentinį charakterį.
Krikštas įspaudžia sieloje Kristaus mistinio Kūno nario žymę, Sutvirtinimas – Kristaus kario, o Kunigystė – Kristaus kunigo žymę. Šių žymių niekas ir niekada negalės išdildyti. Ar kas jų nori, ar nenori, jos visuomet pasilieka. Palaimintiesiems danguje jos teiks dar didesnę garbę ir laimę, pasmerktiesiems pragare – dar baisesnį sugėdinimą ir skausmą.
Kadangi Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė palieka sieloje neišdildomą žymę, jų niekuomet negalima pakartoti.
