§ 4. TIKĖJIMO REIKALINGUMAS AMŽINAJAI LAIMEI PASIEKTI
Tikėjimas reikalingas
1. Tikėjimas yra mums būtinai reikalingas, kad galėtume pasiekti galutinį tikslą – amžinąją laimę. Kad mums nėra palikta laisvės pasirinkti tikėti ar netikėti, bet kad turime kuo griežčiausią pareigą tikėti, rodo visa mūsų tikėjimo esmė. Juk:
a) tas, kuris davė mums Apreiškimą, yra aukščiausiasis mūsų Valdovas ir Viešpats, todėl nepriimti Jo apreikštųjų tiesų, vadinasi, kuo labiausiai paniekinti Jį patį;
b) tai, kas mums apreikšta, yra Dievo, vadinasi, pačios Išminties ir Tiesos žodis, todėl būtinai turime palenkti jam savo ribotus protus;
c) apreikštosios tiesos parodo mums būdą, kuriuo, pagal Dievo norą ir reikalavimą, mes turime Jį pažinti kaip aukščiausiąją Tiesą, mylėti kaip didžiausią Gėrį, Jį garbinti ir Jam tarnauti kaip vyriausiajam savo Valdovui; tas būdas yra vienintelis, kaip vienas tėra Dievas ir viena mūsų prigimtis;
d) Dievas davė mums Apreiškimą tam, kad galėtume atgauti mūsų pirmųjų tėvų pražudytą amžinąją laimę, todėl jeigu jo nepriimtume, jokiu būdu negalėtume pasiekti savo galutinio tikslo.
Ne veltui Šventajame Rašte daug kartų pabrėžiama, koks būtinas mums tikėjimas. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“, – sako šv. Paulius (Žyd 11, 6). Viešpats Jėzus pareiškia: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) „Kas netiki, jau yra nuteistas.“ (Jn 3, 18)
Tikėjimas reikalingas, kad tinkamai tvarkytume šį gyvenimą
2. Tikėjimas taip pat yra mums reikalingas, kad galėtume tinkamai tvarkyti šį gyvenimą. Jis parodo tikrąją gyvenimo kryptį ir apšviečia kelią, kuriuo turime eiti. Jis duoda mums tvirtą atsakymą į be galo svarbius klausimus, kurių nė giliausi protai nepajėgia išspręsti, Pavyzdžiui: Kam gyvename šiame pasaulyje? Koks mūsų amžinasis likimas? Kokia kentėjimų prasmė? Tikėjimas tvirtai pagrindžia mūsų dorovę, stiprina mus sunkiose valandose, teikia kantrybės ir paguodos varguose bei skausmuose.
Ne be reikalo psalmininkas sako: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui.“ (Ps 119, 105) O šv. Petras pareiškia tikintiesiems: „Jūs gerai darote, laikydamiesi jo (Dievo apreiškimo) tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1, 19) Pats gyvenimas akivaizdžiai rodo, kad praradę tikėjimą ar silpno tikėjimo asmenys neįstengia atsispirti savo žemiesiems polinkiams bei aistroms ir panyra į didžiausias nedorybes; kad sunkiose gyvenimo valandose patenka į nusiminimą, o ištikus didesniems vargams ar skausmams dažniausiai nusižudo.
Mūsų tikėjimas turi būti teisingas
3. Tačiau ne kiekvienas tikėjimas mums yra naudingas, bet tik tas, kurio mus išmokė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus, ir kuriuo mes jungiamės su vieninteliu savo išganymo tarpininku, Viešpačiu Jėzumi.
„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“, – sakoma Šventajame Rašte (1 Tim 2, 5). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4, 12) „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.“ (Jn 3, 36)
Indiferentizmas, arba religinis abejingumas, yra neprotingas ir nuodėmingas
4. Indiferentizmas, tvirtindamas, kad visai nesvarbu, kokio tikėjimo laikosi žmogus, yra ne tik neprotingas, bet ir labai nuodėmingas, nes paniekina Dievą, kuris davė Apreiškimą ir per savo Sūnų atpirko žmones.
Jeigu būtų vis tiek, kokio tikėjimo laikosi žmogus, Dievas nebūtų apreiškęs jokių tiesų, nes tikėjimą juk turėjo ir pagonys. Taip pat Dievas Sūnus nebūtų atėjęs į šį pasaulį, nebūtų skelbęs savo mokslo, nebūtų kentėjęs ir numiręs už žmones ir nebūtų siuntęs apaštalų į visas šalis mokyti ir krikštyti žmonių; o apaštalai būtų kuo paikiausiai pasielgę, tam tikslui išsižadėdami savo turtų, tėvynės ir net gyvybės. Indiferentizmas kyla tik iš žmonių nesirūpinimo pažinti tikrąjį tikėjimą, nes nenorima atsisakyti gyvenimo būdo, kurį tikrasis tikėjimas smerkia. Ne veltui Viešpats Jėzus sako: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.“ (Jn 3, 19–20)
Tikrasis tikėjimas yra tik Katalikų Bažnyčioje
5. Tikrasis, Viešpaties Jėzaus skelbtasis tikėjimas yra tik Katalikų Bažnyčioje, nes ji, gavusi jį iš apaštalų, išlaikė nesugadintą iki mūsų laikų.
Katalikų Bažnyčia iki galo įvykdė tai, ką šv. Paulius rašė savo mokiniui Timotiejui: „O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo.“ (1 Tim 6, 20–21)
Kitos krikščioniškosios religijos to anaiptol negali apie save pasakyti. Jos negali kildinti savo mokslo iš Viešpaties Jėzaus ir apaštalų, nes atsirado už juos daug vėliau. Jos negali tvirtinti išlaikiusios Viešpaties Jėzaus mokslą nesugadintą, nes kartais jį dėsto vienaip, kartais kitaip, ko nei Viešpats Jėzus, nei apaštalai nedarė. „Kaip Dievas mato, – sako šv. Paulius, – jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu „taip“ ir „ne“. Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir „taip“, ir „ne“, bet jame buvo tik „taip“ (2 Kor 1, 18–19).
Būti katalikais yra didelė laimė
6. Kadangi teisingas tikėjimas būtinai reikalingas galutiniam tikslui pasiekti, o toks tėra vien katalikų tikėjimas, tad mums didelė malonė ir laimė, kad esame katalikai.
Už tai turime būti Dievui nuoširdžiai dėkingi ir tvirčiausiai laikytis savo šventojo tikėjimo. „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“, – sako mums ir apie mus apaštalas šv. Petras (1 Pt 2, 9).
