§ 6. EUCHARISTIJA – AUKA

Eucharistija yra ne tik vienas iš septynių Viešpaties Jėzaus įsteigtų sakramentų, bet taip pat vienintelė ir tikroji Naujojo Įstatymo Auka. Ji paprastai vadinama šv. Mišių arba Altoriaus Auka.

I. EUCHARISTINĖS AUKOS SĄVOKA

Auka

1. Auka yra religinis veiksmas, kuriuo bet koks regimas daiktas aukojamas Dievui tam tikromis nustatytomis apeigomis, patį daiktą sunaikinant arba bent pakeičiant ir taip Dievą pripažįstant aukščiausiuoju ne tik visų daiktų, bet ir pačios gyvybės bei mirties Viešpačiu.

Platesne prasme auka vadinamas kiekvienas Dievui pavedamas veiksmas. Todėl sakoma, kad žmogus paaukojo Dievui savo jaunystę, sveikatą, gyvenimo patogumus ir visa, ką tik vertingo turėjo. Psalmininkas pareiškia, kad „tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia“ (Ps 51, 19).

Tačiau tikrajai aukai reikia, kad Dievui būtų aukojamas koks nors regimas daiktas, nes auka yra viešas ir išorinis Dievo garbinimas. Taip pat reikia, kad tas daiktas būtų aukojamas tam tikromis, teisėtai nustatytomis apeigomis ir kad jis aukojimo metu būtų sunaikintas ar bent perkeistas siekiant pripažinti bei išpažinti Dievo visagalybę ir aukščiausiąją valdžią.

Auka ir religija

2. Auka yra senas religinis žmonijos gyvenimo veiksmas.

Jis turi tiek amžių, kiek pati žmonija. Jau pirmųjų tėvų vaikai Kainas ir Abelis, be abejo, tėvų pamokyti, teikė Dievui aukas iš savo darbo vaisių (Pr 4, 3irkt.). Tuoj po tvano iš laivo išėjęs Nojus paaukojo Dievui geriausius nuo tvano išgelbėtus gyvulius (Pr 8, 20). Nebuvo ir nėra tautos, kuri neturėtų religijos ir aukų. Skirtumas čia yra nebent tik toks, kad vienų tautų aukos buvo ir yra kiek tobulesnės nei kitų.

Ypač gausių aukų turėjo Dievo išrinktoji tauta. Daug aukos rūšių jai buvo nurodęs ir įsakęs pats Dievas. Nebuvo metuose tokios dienos, kad Jeruzalės šventykloje nebūtų aukojamos aukos. Ypač tiršti deginamųjų aukų dūmai kildavo per didžiąsias žydų tautos šventes, kaip antai Velykų, Sekminių, Palapinių (Padangčių).

Auka ir žmogus

3. Auka yra glaudžiai susijusi su žmogaus prigimtimi.

Žmogus iš prigimties yra religinga būtybė. Kaip jam yra įgimtas protas ir valia, kaip savo prigimtimi jis yra linkęs ieškoti tiesos ir gėrio, taip iš prigimties jis yra linkęs ir į religiją. Pati prigimtis jį verčia garbinti Dievą, Jam dėkoti, esant reikalui Jį permaldauti ir prašyti Jį naujų malonių. Be abejo gražiausia žmogaus religingumo apraiška yra auka. Čia sueina visi keturi pagrindiniai religijos veiksmai: žmogus Dievą garbina, Jam dėkoja, Jį permaldauja ir prašo naujų malonių. Čia yra aukos, kaip religinio veiksmo, visuotinumo pagrindas.

Naujojo Įstatymo Auka

4. Eucharistija yra vienintelė tikra Naujojo Įstatymo Auka.

Visos Senojo Įstatymo aukos buvo netobulos. Jos turėjo labiau simbolinę reikšmę, nes reiškė būsimą, daug tobulesnę auką. Todėl, artėjant laiko pilnumui, pats Dievas pasakė per pranašus, kad visos iki tol buvusios aukos bus pakeistos nauja Auka. „Kokia man nauda iš jūsų aukų gausumo! Aš juk sotus. Neduokite man tuščių aukų, jūsų rankos pilnos kraujo. Jūs nusiprauskite ir nusivalykite.“ (Iz 1, 11–17) „Aš neturiu jumyse pamėgimo ir dovanų aš nepriimsiu iš jūsų rankos. Nes nuo saulėtekio iki saulėlydžio didis yra mano vardas tarp tautų, ir kiekvienoje vietoje bus aukojama mano vardui tyra auka.“ (Mal 1, 10)

Šioji pranašystė išsipildė. Eucharistinė Auka pakeitė visas netobulas, dažniausiai vien simbolines Senojo Įstatymo aukas. Ji yra vienintelė Auka Naujajame Įstatyme. Ji aukojama kasdien ir daugelyje vietų. Katalikų Bažnyčia dabar priskaičiuoja daugiau nei 400 000 kunigų. Jie visi aukoja šv. Mišių Auką kasdien ir visuose pasaulio kraštuose: Europoje, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje, Australijoje ir įvairiose vandenynuose išsibarsčiusiose salose.

Šv. Mišios yra tikra Auka

5. Eucharistija yra tikra Auka.

Joje yra visos esminės aukos dalys: regimas daiktas, t. y. duona ir vynas, turiningos ir amžiais kurtos apeigos bei maldos, duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują arba transsubstanciacija, tikslas – Dievo pagarbinimas, Jo permaldavimas, padėka Jam, naujų malonių prašymas. Ne be reikalo Tridento Susirinkimas pareiškia: „Jei kas sakytų, kad šv. Mišiose Dievui aukojama netikra auka, arba kad jos aukojimas yra ne kas kita, o tik Kristaus, kaip maisto, pateikimas, tas tebūna ekskomunikuotas.“[65]

Šv. Mišių Auką įsteigė Kristus

6. Eucharistinė arba šv. Mišių Auka yra ne žmonių ar Bažnyčios išgalvota, bet paties Kristaus įsteigta.

Kristus ją įsteigė per Paskutinę vakarienę. Laikydamasis Mozės įsakymo, dieviškasis Mokytojas drauge su savo mokiniais valgė Velykų avinėlį. Baigdamas vakarienę, Jis paėmė į savo rankas duoną, laimino ją ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ (Lk 22, 19) Po to Jis paėmė taurę vyno, vėl laimino ir tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.“ (Mk 14, 24)

Tai buvo pirmosios pasaulyje šv. Mišios. Pirmą kartą įvyko duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują. Šias Mišias atlaikė vyriausiasis Kunigas, pats Dievas-Sūnus. Ten, Paskutinės vakarienės vietoje, Jis pasiaukojo nekruvinu būdu. Rytojaus dieną Jis pakartojo savo pasiaukojimą, bet jau kruvinu būdu, ant Golgotos kalne aukštai iškelto kryžiaus. Ten Jis pasiaukojo už visus žmones, už visą pasaulį. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai mano kraujas, kuris bus išliejamas už daugelį.“

Šv. Mišių Auka kartojasi

7. Viešpats Jėzus, atlaikęs pirmąsias šv. Mišias, pavedė jas kartoti apaštalams ir visiems jų įpėdiniams kunigystėje.

Tą Jis padarė taip pat per Paskutinę vakarienę. Atlikęs duonos ir vyno konsekraciją, dieviškasis Mokytojas padalijo šv. Komuniją apaštalams. Po to Jis kreipėsi į juos, tardamas: „Tai darykite mano atminimui.“ (Lk 22, 19) Šiais žodžiais Jis įsakė apaštalams ir jų įpėdiniams kartoti tai, ką Jis pats atliko, t. y. perkeisti duoną ir vyną į Jo Kūną ir Kraują, dalyti šventuosius pavidalus kitiems. Kitaip sakant, Jis liepė kartoti eucharistinę Auką. Jie tai ir daro. Jie vykdo ir vykdys savo dieviškojo Mokytojo paliepimą iki pasaulio pabaigos. Šv. Mišių Auka vyko ir vyksta puošniose didmiesčių bazilikose, didingose katedrose, paprastose parapijų bažnyčiose, skurdžiose misionierių padangtėse, kalėjimų koplyčiose, slaptose belaisvių ar koncentracijų stovyklų palėpėse. „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio didis yra mano vardas tarp tautų ir kiekvienoje vietoje bus aukojama mano vardui tyra auka.“ (Mt 1, 10)

[65] Tridento Susirinkimas, sess. XXIII, c. 1.