SEPTINTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“

Skyriaus turinys

1. Septintame Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyriuje sakoma, kad pasaulio pabaigoje Viešpats Jėzus ateis su didele garbe ir galybe teisti visų protingų būtybių: tiek dorųjų, tiek ir nedorųjų.

Tai daugelyje Šventojo Rašto vietų pabrėžta tiesa. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.“ (Mt 25, 31–32) Tuojau po Jo įžengimo į dangų apaštalams pasirodę angelai pareiškė: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd 1, 11)

Pasaulio teismas

2. Tas teismas bus visuotinis ir paskutinis.

Visuotinis, kadangi jame dalyvaus visi protingieji kūriniai: tiek angelai ir amžinąją laimę nusipelniusieji žmonės, tiek piktosios dvasios ir pasmerktieji pragaran. Tai aiškiai matyti iš ką tik minėtų Viešpats Jėzaus žodžių ir iš šio apaštalo šv. Petro pareiškimo: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, kur laiko juos teismui.“ (2 Pt 2, 4)

Tas teismas bus paskutinis, nes po jo daugiau jokio teismo niekuomet nebebus, bet, kaip yra pasakęs Viešpats Jėzus, dorieji „eis į amžinąjį gyvenimą“, nedorėliai „į amžinąjį kentėjimą“ (Mt 25, 46).

Žodžius „gyvųjų“ ir „mirusiųjų“ galima suprasti dvejopai. Pirma, Viešpats Jėzus ateis teisti tiek tų, kurie iki pasaulio pabaigos bus numirę, tiek tų, kurie, baigiantis pasauliui, gyvens žemėje ir, galbūt, nepatyrę mirties, pateks į Paskutinį teismą. Antra, Viešpats Jėzus teis tiek doruosius, kurie antprigimtiniu atžvilgiu yra gyvi, tiek nedorėlius, kurie, nors prigimtiniu atžvilgiu yra gyvi, bet antprigimtiniu yra tikri lavonai, nes neturi pašvenčiamosios malonės.

Teisėjas

3. Teisėjas Paskutiniame teisme bus Viešpats Jėzus ne tik kaip Dievas, bet ir kaip žmogus ir visos kūrinijos Galva.

„Jis (Jėzus) yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“, – sako apaštalas šv. Petras (Apd 10, 42). Pats Jėzus pareiškia: „Nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui. Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.“ (Jn 5, 22 ir 27)

Dalykas

4. Tame teisme viešai pasirodys visi gerieji ir piktieji žmonių darbai, kalbos, mintys ir geismai, nors ir slapčiausi jie būtų buvę.

Aiškiai sako Viešpats Jėzus: „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.“ (Mt 10, 26) „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.“ (Mt 12, 36)

Laikas

5. Kada bus Paskutinis teismas, nežinome, nes Viešpats Jėzus to mums nepranešė.

Apie Paskutinio teismo dieną Viešpats Jėzus taip yra pasakęs: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas.“ (Mt 24, 36) Ji ateis, kaip pabrėžė Viešpats Jėzus, visai nelauktai, staiga. „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, – sako Viešpats Jėzus, – taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.“ (Mt 24, 37–39)

Tačiau Viešpats Jėzus ir apaštalai nurodė tam tikrus ženklus, iš kurių bus galima spręsti, kad Paskutinio teismo diena jau nebetoli. Tie ženklai yra: a) Evangelija bus paskelbta visame pasaulyje (Mk 13, 10); b) žydų tauta priims Viešpaties Jėzaus mokslą (Rom 11, 25); c) Bažnyčia bus Antikristo ir jo šalininkų žiauriausiai persekiojama (Mt 24, 9–11), tas Antikristas, kaip galima spėti iš šv. Pauliaus žodžių (2 Tes 2, 3), bus tam tikras asmuo; d) dėl persekiojimų ir suviliojimų susilpnės daugelio tikėjimas ir atauš meilė (Mt 24, 12); e) pasirodys nepaprastų ženklų Saulėje, Mėnulyje, žvaigždėse ir Žemėje (Lk 21, 25).

Šiuos artėjančios pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo ženklus Viešpats Jėzus ir apaštalai paminėjo tam, kad, žinodami juos, krikščionys lengviau galėtų išbūti tikėjime ir Dievo meilėje tomis neapsakomai sunkiomis dienomis. Ne veltui Viešpats Jėzus yra pasakęs: „Jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.“ (Mt 24, 22) „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mt 24, 13)

Būdas

6. Kaip rodo Šv. Raštas, Paskutinis teismas įvyks taip:

a) ateis Viešpats Jėzus dangaus debesyse, lydimas angelų, su didele garbe ir galybe (Mt 25, 31);

b) prieš Jį susirinks visi žmonės, kokie tik kada nors gyveno Žemėje (Mt 25, 32), taip pat visi tiek ištikimieji, tiek nupuolusieji angelai (Mt 25, 31; 2 Pt 2, 4);

c) Viešpats Jėzus atskirs geruosius nuo nedorųjų, geruosius pastatydamas savo dešinėje, o nedoruosius – kairėje (Mt 25, 33);

d) tuojau visiems paaiškės visų gerieji ir piktieji darbai, kalbos, mintys ir norai (Lk 12, 2; 1 Kor 4, 5);

e) galop Viešpats Jėzus paskelbs galutinį, niekuomet neatšaukiamą ir nepataisomą sprendimą (Mt 25, 34; 25, 41).

Apaštalas šv. Jonas Apreiškimo knygoje taip vaizduoja Paskutinį teismą: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose, pagal jų darbus. Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus.“ (Apr 20, 11–13)

Sprendimas

7. Viešpats Jėzus paskelbs šitokį galutinį sprendimą:

a) Savo dešinėje esantiems Jis tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34);

b) Esantiems kairėje pareikš: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41).

„Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“ (Mt 25, 46) Toks bus niekuomet nepakeičiamas sprendimas.

Paskutinio teismo tikslas

8. Paskutinis teismas įvyks tam, kad:

a) visi žmonės aiškiai pažintų ir pripažintų begalinę Dievo išmintį ir teisingumą;

Žmonės, būdami šiame pasaulyje, nesupranta daug Dievo išminties darbų, o Jo teisingumo beveik visiškai nemato, nes Dievas čia yra labiau gailestingas negu teisingas. Ir todėl neretai atrodo, kad nedorėlių likimas čia geresnis nei dorųjų. Paskutinis teismas aiškiai atskleis begalinę Dievo išmintį, pasirodžiusią valdant pasaulį, ir visą Jo teisingumą atlyginant tiek už gera, tiek už pikta. Visi žmonės tuomet turės tarti Šventojo Rašto žodžius: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33) „Tu teisus, Viešpatie, teisūs tavo sprendimai.“ (Ps 119, 137)

b) viešai pasirodytų Viešpačiui Jėzui priklausanti garbė ir išaukštinimas,

Adomui nupuolus, Viešpats Jėzus pasidarė visų žmonių Galva. Jis kuo tobuliausiai įvykdė tai, ko neįstengė Adomas. Todėl Jam pridera didžiausia žmonių padėka ir pagarba. Tačiau, deja, kaip mažai Jis jos dabar susilaukia! Net priešingai. Tiek regimu būdu gyvendamas žemėje, tiek dabar, būdamas danguje, kiek patiria Jis kuo pikčiausios neapykantos, įvairiausių persekiojimų bei išniekinimų ir pats, ir savo dvasinio kūno nariuose, t. y. tikinčiuosiuose! Už visa tai per Paskutinį teismą Jis gaus tinkamą atlyginimą. Tada Jam nusilenks visi protingieji kūriniai ir pareikš kuo didžiausią pagarbą. „Tu vienas Šventas, Tu vienas Viešpats, tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau!“ – šauks tuomet dorieji, kupini neapsakomo džiaugsmo, o nedorėliai, slegiami begalinio nuliūdimo.

c) kad dorieji būtų viešai pagerbti, o nedorėliai viešai sugėdyti.

Šiame pasaulyje dorieji dažnai yra nekenčiami, žeminami, niekinami, išjuokiami, laikomi neišmanėliais, visaip persekiojami, o nedorėliai gerbiami, laikomi išmintingais, keliami į padanges. Per Paskutinį teismą visiems aiškiai pasirodys tikroji dalykų vertė. Tuomet, kaip sakoma Šventajame Rašte: „Pilni sąžinės graužimo, kalbės tarp savųjų ir, dejuodami iš dvasios skausmo, sakys: „Tai žmogus, kurį mes kadaise išjuokėme ir laikėme patyčių priežodžiu. Kokie neišmanėliai buvome! Jo gyvenimą laikėme pamišimu, o jo mirtį – negarbe. Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? Kodėl turi jis dalį tarp šventųjų?“ (Išm 5, 3–5)

Bažnyčia mums primena Paskutinį teismą

9. Paskutinį teismą Bažnyčia ypač primena mums liturginių metų pabaigoje, paskutinį sekmadienį prieš adventą, taip pat metų pradžioje pirmąjį advento sekmadienį.

Nesunku suprasti, kodėl ji taip daro. Juk mums gyvenant po pirmojo Viešpaties Jėzaus atėjimo į šį pasaulį, nieko kito nebelieka, kaip tik uoliai ruoštis tinkamai Jį sutikti antrą kartą ateisiantį. Žinoma, būdami čia, žemėje, mes nesulauksime nei pasaulio pabaigos, nei Paskutinio teismo; pasaulis mums baigsis su mūsų mirtimi. O kokie numirsime, tokie būsime pasaulio pabaigoje ir per Paskutinį teismą. Bažnyčia nori, kad nė vienas nepražūtume. Todėl ji mums primena Paskutinį teismą metų pabaigoje kaip dalyką, kuris galų gale neabejotinai laukia kiekvieno iš mūsų; ir metų pradžioje kaip dalyką, kurį mes turime atsiminti pirmiausia. Ne veltui Šventajame Rašte sakoma: „Ką tiktai darytum, visad atsimink savo gyvenimo galą, ir tu niekad nenusidėsi.“ (Sir 7, 36)

IŠVADA: PAMALDUMAS ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDŽIAI

Nagrinėdami Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius (nuo II iki VII), mes matėme nuolat įvairiais būdais kartojamą tiesą: „Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2); Jėzus Kristus „mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“ (Apr 1, 5). Todėl dabar, einant prie kitų Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrių, dera pažvelgti į tos neapsakomos Išganytojo meilės židinį – Švenčiausiąją Jo Širdį bei į pamaldumą Jai. Tai bus tarsi trumpa tikėjimo tiesų apie Viešpatį Jėzų santrauka ir drauge iš jų išplaukianti išvada.

Pamaldumo Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai dalykas

1. Pamaldumo Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai dalykas yra pirmiausia kūniška arba fizinė Išganytojo širdis.

Ne kam kitam, o tik mums išgelbėti nuo amžinosios pražūties Ji buvo, kaip sakoma Bažnyčios maldose, Mergelės Motinos įsčiose Šventosios dvasios sukurta ir ietimi perverta (Švč. Viešpaties Jėzaus Širdies litanija).

Tačiau ne vien tik kūniška, bet drauge ir etinė arba dorinė Viešpaties Jėzaus širdis sudaro to pamaldumo dalyką.

Kad tinkamai suprastume, kas yra toji etinė arba dorinė širdis, prisiminkime kasdieniame gyvenime ne kartą girdimus ir pačių mūsų vartojamus posakius: jo gera širdis mane parėmė; jis minkštos širdies; tai kietaširdis; akmenį jis turi, ne širdį; tai beširdis žmogus ir pan. Apie kokią širdį čia kalbama? Ar apie kūnišką? Jokiu būdu ne. Juk kūniška širdis negali nei ką paremti, nei būti per minkšta ar per kieta, nei juo labiau negali kas vietoje širdies turėti akmenį ar būti visai be širdies. Aišku, kad čia kalbama apie kitką. Kas gi čia vadinama širdimi? Ogi tai, iš ko kyla žmogaus dorinės savybės: gerumas, gailestingumas, atlaidumas, jautrumas, šiurkštumas, neatlaidumas, žiaurumas, arba, kitaip sakant, tų dorinių žmogaus savybių pagrindas. Tas dorinių savybių pagrindas pavadintas širdimi dėl dviejų priežasčių. Viena, dėl to, kad nuo senų senovės žmonės yra įsitikinę, kad visko, kas tik doro ar nedoro kyla iš žmogaus vidaus, priežastis yra širdis. Gilų to įsitikinimo senoviškumą aiškiai liudija Šv. Raštas. Jame pilna šitokių ir į juos panašių posakių: „Faraono širdis yra užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti“ (Iš 7, 14); „Širdis man tvinsta kilniais žodžiais“ (Ps 45, 2); „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“ (Ps 51, 19); „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45); „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21); „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 21–22) ir t. t. Antra, dorinių žmogaus savybių pagrindas pavadintas širdimi dėl to, kad jo sudaryme dalyvauja ir kūniška širdis. Mat jį sudaro ne tik siela su savo galiomis: protu, valia, polinkiais, įpročiais, bet taip pat ir kūno nariai, ypač tie, kurie savaime lydi sielos veiksmus. Tarp jų pirmoji vieta priklauso širdžiai, nes ji savaip atsiliepia į kone kiekvieną sielos veiksmą, Pavyzdžiui, džiaugiantis širdis greičiau plaka, liūdint jos plakimas sulėtėja ir t.  t. Taigi į etinės arba dorinės širdies sąvoką įeina ir kūniška širdis kaip tam tikra jos dalis, kuri davė visumai pavadinimą, ją išreiškia ir yra jos simbolis (ženklas).

Žiūrint į etinę Viešpaties Jėzaus širdį, reikia pasakyti, kad pirmiausia ji apima Išganytojo sielą su visomis prigimtinėmis jos galiomis ir antprigimtinėmis dovanomis, tada Jo kūnišką širdį kaip vidinio gyvenimo išreiškėją ir etinės širdies simbolį, galop, antrojo Švč. Trejybės Asmens išmintį ir meilę kaip aukščiausiąjį visa ko pradą ir esminį pašventėją[32].

Kad pamaldumo Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai dalykas yra drauge ir etinė Išganytojo širdis, aiškiai matyti ir iš Bažnyčios maldų. Jose Švč. Viešpaties Jėzaus Širdis vadinama gerumo ir meilės pilnąja, visų dorybių gelme, gyvybės ir šventumo šaltiniu, kantriąja ir didžiai gailestingąja, išniekinimų prisotinta, nuodėmių auka ir t. t. (Švč. Viešpaties Jėzaus Širdies litanija). Tai vis žodžiai ir posakiai, kurie tinka tik etinei Viešpaties Jėzaus širdžiai. Tačiau pabrėžtina, kad, teikiant garbę Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai, kūniška ir etinė Jo širdis garbinama ne atskirai, bet visa tai vyksta drauge. Tai aiškiai rodo Bažnyčios maldos, kur šalia žodžių „Jėzaus Širdie, ietimi pervertoji“ yra žodžiai: „Jėzaus Širdie, mūsų nedorybių įskaudintoji.“ Kita vertus, kaip jau sakyta, kūniška širdis yra tam tikra etinės širdies dalis. Todėl, garbinant etinę, kartu garbinama ir kūniška.

Pamaldumo Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai pagrindas

2. Pamaldumo Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai pagrindas yra tas, kad Ji glaudžiausiai susijusi su mūsų atpirkimu.

Kūniška Išganytojo širdis yra indas, kuris teikė mums atpirkti kraują, išsemtą iki paskutinio lašo. Etinė Jo širdis yra priežastis visų Jo mums atpirkti atliktų veiksmų – nuo begalinio nusižeminimo priimant mūsų prigimtį iki mirties baisiausiuose skausmuose ant kryžiaus. Čia visur akivaizdžiausiai reiškėsi tiesa, jog„Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2); „(Jėzus Kristus) mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes.“ (Apr 1, 5)

Kaip reikšti pamaldumą Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai

3. Pamaldumą Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai reikia reikšti ne tik kalbant tam tikras maldas, bet ypač stengiantis:

a) kaip galima geriau pažinti Viešpatį Jėzų ir įsigilinti į begalinius Jo malonių turtus;

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“, – kalbėjo pats Jėzus, nurodydamas žmonėms savo Švč. Širdį (Mt 11, 29). Švč. Viešpaties Jėzaus Širdies Mišių skaitinyje girdime šį apaštalo šv. Pauliaus raginimą: „Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“ (Ef 3, 17–19)

b) kuo tvirčiau pasitikėti Viešpačiu Jėzumi;

Juo geriau pažįstame Viešpatį Jėzų, tuo aiškiau matome, kad Jis yra tikras mūsų brolis, mūsų Tarpininkas, mūsų vyriausiasis Kunigas ir Užtarėjas prieš Dievą. Šv. Paulius apie Jį sako taip: „Jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes.“ (Žyd 2, 17) „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį.“ (Žyd 4, 15) „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.“ (Žyd 7, 25) Apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jn 2, 1–2) Visa tai įsisąmoninus, be abejo, mūsų sielose savaime kyla tvirčiausias pasitikėjimas Viešpačiu Jėzumi. Ne be reikalo šv. Paulius, priminęs tikintiesiems, jog Išganytojas yra tikras mūsų brolis, tarpininkas ir užtarėjas pas Dievą, sako: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ (Žyd 4, 16) O popiežius Pijus XI enciklikoje „Caritate Christi“ ragina katalikus kūdikiška širdimi pavesti savo rūpesčius, vargus, sielvartus, skausmus ir visa, kas tik slegia, Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai, meldžiantis už save ir savuosius, už tėvynę, Bažnyčią ir regimąją jos Galvą, už įvairiose klaidose paskendusius žmones, už Dievo ir Bažnyčios priešus.

c) atsilyginti Viešpačiui Jėzui meile.

Begaline, visokį žinojimą viršijančia meile myli mus Švč. Viešpaties Jėzaus Širdis. Ir ne dėl kokių mūsų nuopelnų. Priešingai, nežiūrint net tokių gausių bjaurių mūsų nuodėmių. Ne veltui šv. Paulius sako: „Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ (Rom 5, 8) Apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 10) Todėl apaštalas mus ragina: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“ (1 Jn 4, 19) „Kristaus meilė valdo mus“, – sako šv. Paulius (2 Kor 5, 14). Savaime suprantama, kad mūsų meilė Viešpačiui Jėzui turi reikštis ne vien jausmais ir žodžiais, bet ypač veiksmais. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“ (1 Jn 3, 18)

Veiklios mūsų meilės Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai apraiškos

4. Veikliai savo meilę Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai galime reikšti:

a) dalyvaudami apaštalavime malda;

Jo uždavinys, kaip žinome, yra, pavedant savo maldas, darbus ir kentėjimus Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai, stengtis teikti pagalbą Bažnyčiai bendruosiuose jos reikaluose ir rūpesčiuose.

b) pasiaukodami Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai;

Pasiaukojimo tikslas, kaip sako popiežius Pijus XI, yra tas, kad Kūrėjui už meilę kūrinys atsimokėtų meile ir pareikštų bei sustiprintų savo susijungimą su Kristumi[33]. Minėtasis šv. Tėvas nustatė, kad kasmet per Kristaus Karaliaus šventę visi tikintieji iškilmingai atnaujintų savo pasiaukojimą Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai.

c) iš visų jėgų stengdamiesi atlyginti Viešpačiui Jėzui už paniekinimus ir įžeidimus, kuriuos Jis patyrė mus atpirkdamas, ir nuolat vis patiria pasilikdamas su mumis Švč. Sakramente.

Juk argi gali tikra meilė leisti, kad Viešpats Jėzus skųstųsi: „Laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų“ (Ps 69, 21)?

Švč. Viešpaties Jėzaus Širdies šventė

5. Švč. Viešpaties Jėzaus Širdies šventė yra penktadienį po Devintinių oktavos, bet paprastai ji perkeliama į artimiausią sekmadienį.

Be to, Bažnyčia yra pavedusi Švč. Viešpaties Jėzaus Širdžiai kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį. Ji nori, kad tomis dienomis tikintieji kaip galima gausiau lankytų bažnyčią ir, apvalę savo sąžinę Atgailos sakramentu, priimtų šv. Komuniją.

[32] Ludovicus Lercher, Institutiones Theol. Dogmat., vol. III., p. 251.

[33] Pijus XI, Enciklika Miserentissimus Redemptor, Acta Apostolicae Sedis XX (1928), 165–178.