DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

VI. ŠV. MIŠIŲ REIKMENYS IR APEIGOS

Reikmenys

1. Šv. Mišioms būtini šie daiktai:

a) tinkamai paruoštas altorius;

Altorius – tai paaukštinta vieta, paprastai turinti stalo ar karsto išvaizdą. Ant jo ir prie jo vyksta šv. Mišių Auka. Jo viršutinėje pusėje, pačiame jo viduryje, yra keturkampė vientiso akmens lenta su kurio nors šventojo relikvijomis. Šią lentą šventina ir relikvijas įdeda vyskupas.

Altorius užtiesiamas trimis lininėmis drobulėmis, primenančiomis paklodes, į kurias karste buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Ant altoriaus privalo stovėti kryžius ir bent dvi vaškinės žvakės. Be to, jis papuošiamas Viešpaties Jėzaus, Švč. M. Marijos ar šventųjų paveikslais.

b) liturginiai indai: taurė, patena, ampulės;

Taurė ir patena gaminamos iš kurio nors brangesniojo metalo ir viduje yra paauksuotos. Ampulės dažniausiai būna iš stiklo. Į taurę pilamas Mišių Aukai paruoštas vynas, o ant patenos dedama ostija. Ampulėse paduodamas vynas ir vanduo. Tiek taurę, tiek pateną konsekruoja vyskupas.

Taurė apdengiama purifikatoriumi (purificare – valyti). Tai siauras lininis rankšluostėlis, naudojamas taurei po komunijos iššluostyti ir kunigo lūpoms bei rankoms nusausinti. Be to, ant taurės dedama balta lininė pala, kuri uždengia taurę per Mišias, ir veliumas su bursa, kurios vidun įdedamas korporalas (corpus – kūnas). Tai balta lininė skarelė, patiesiama ant altoriaus padėti taurei ir ostijai su patena.

c) liturginiai drabužiai: humerolas, alba, cingulas, manipulas, stula ir arnotas;

Humerolas (humeri – pečiai) yra lininė skara, kuria kunigas pridengia savo kaklą ir pečius. Jis simbolizuoja kunigo susikaupimą ir skydą kovoje su išganymo priešais. Ant humerolo kunigas velkasi albą (albus – baltas). Tai ilgas lininis drabužis, siekiąs nuo galvos iki pėdų. Jis pabrėžia kunigo nekaltumą. Albą kunigas susijuosia cingulu, kuris yra apsimarinimo ir santūros ženklas. Ant kairės rankos užmaunamas manipulas (manipulus – rankmaustė). Tai siaurokas, tokios pat medžiagos kaip ir arnotas rankšluostis, kuriuo kunigas seniau nusišluostydavo nuo veido prakaitą. Dabar jis yra vien papuošalas, reiškiąs kunigo tarnybos vargus bei kentėjimus. Ant kaklo kunigas dedasi stulą, sukeisdamas jos galus kryžiumi ant krūtinės. Tai kunigo garbės ir valdžios ženklas. Galiausiai užsideda arnotą. Tai ilgas, gražiai papuoštas ir išsiuvinėtas šilkinis apsiaustas, reiškiąs Dievo įsakymų ir kunigo pareigų naštą.

d) liturginiai drabužiai būna šių spalvų: baltos, raudonos, žalios, violetinės ir juodos.

Balta spalva naudojama linksmesnių švenčių proga ir reiškia džiaugsmą. Raudona naudojama per Sekmines ir kankinių šventes. Ji reiškia ugnį ir kraują. Žalia spalva paprastai naudojama sekmadieniais ir reiškia viltį. Violetinė naudojama advento, gavėnios dienomis, vigilijose ir reiškia liūdesį bei atgailą. Juoda naudojama minint mirusiuosius ir reiškia gedulą. Kartais naudojama auksinė spalva, kuri atstoja baltą, raudoną ir žalią spalvą. Rožinė spalva skirta tik trečiajam Advento (Gaudėte) ir ketvirtajam Gavėnios (Laetare) sekmadieniams.

Judesiai

2. Šv. Mišiose atliekami įvairūs judesiai ir ženklai, pavyzdžiui, nusilenkimai, priklaupimai, rankų išskėtimai, mušimaisi į krūtinę, altoriaus pabučiavimai, pasisveikinimai ir pan.

Visi šie dalykai turi simbolinę prasmę. Nusilenkimas altoriui reiškia nuolankumą. Priklaupimas – pagarbos ženklas eucharistinės Aukos paslaptims. Rankų išskėtimas ar pakėlimas – maldavimo ženklas. Mušimasis į krūtinę reiškia kalčių pripažinimą ir atgailą. Altoriaus pabučiavimas reiškia meilės jausmus altoriui ir jame esančioms relikvijoms. Pasveikinimai „Dominus vobiscum“ ir juos lydį atsakymai „Et cum spiritu tuo“ reiškia meilę ir vienybę tarp kunigo ir tikinčiųjų.

Šv. Mišių dalys

3. Šv. Mišiose yra keturios svarbiausios dalys: katechumenų mišios, aukojimas, konsekracija ir komunija.

Katechumenų mišios

4. Katechumenų mišios tęsiasi nuo Mišių pradžios iki aukojimo.

Ši dalis gavo vardą nuo to, kad joje seniau dalyvaudavo katechumenai, t. y. asmenys, besirengią priimti Krikštą. Prieš aukojimą jie turėdavo apleisti bažnyčią.

Per jas kunigas, padėjęs taurę ant altoriaus, atsistoja prie jo laiptų, giliai nusilenkia ir, pakaitomis su patarnautoju Mišioms, kalba 42-ąją psalmę, „Confiteor“ arba nuodėmių išpažinimą ir kitas maldas. Visos šios maldos pilnos nusižeminimo, gailesčio bei maldavimų. Dalyvaujantieji Mišiose turi sužadinti savyje panašius jausmus ir tuo nuoširdžiai pasirengti tolimesnei Mišių eigai.

Po to kunigas lipa prie altoriaus, bučiuoja jį ir, nuėjęs į dešinę pusę, kalba Mišių įvadą arba introitą. Tuoj jis grįžta prie altoriaus vidurio ir pakaitomis su patarnautoju devynis kartus kalba „Kyrie eleison! Christe eleison!“ Tai reiškia: „Viešpatie, pasigailėk! Kristau, pasigailėk!“. Mišių klausytojai čia turi jungtis dvasia ir paversti šiuos žodžius taip pat ir savo maldavimu.

Po to kalbama „Gloria in excelsis Deo“. Tai senas, be galo gražus ir didingas Dievo pagarbinimo, padėkojimo Jam ir maldavimo himnas. Pradžią jam davė angelai, skelbdami pasauliui Kristaus užgimimą. Jį užbaigė Bažnyčia. Čia yra graži proga Mišių dalyviams įsijungti į šį himną, ypač gražiai skambantį giedotinėse Mišiose.

Po Gloria eina viena ar kelios kunigo kalbamos ar giedamos maldos, kreipiamos įvairiais reikalais į Dievą. Mišių dalyviai jungia su jomis savo maldas ir pageidavimus. Po maldų eina lekcija ir Evangelija. Iki tol žmonės kalbėjo Dievui, čia gi Dievas prabyla į juos, nes tiek lekcija, tiek Evangelija yra Šv. Rašto ištraukos. Evangelijos pradžioje kunigas ir visi dalyviai dešinės rankos nykščiu daro šv. kryžiaus ženklą ant savo kaktos, lūpų ir krūtinės, tuo parodydami, kad Evangelijos tiesas jie ryžtasi turėti mintyse, išpažinti žodžiais ir nuoširdžiai vykdyti darbais.

Po Evangelijos dažnai būna Credo. Tai senas, dar ketvirtame amžiuje sukurtas Tikėjimo išpažinimas. Jis šiek tiek skiriasi nuo vadinamojo Apaštalų tikėjimo išpažinimo, kurį mes naudojame kasdienėse savo maldose. Per jį Mišių dalyviai turi žadinti savyje tikėjimą Katalikų Bažnyčios skelbiamomis tiesomis ir jį išpažinti.

Aukojimas

5. Varpelio garsas praneša, kad prasideda antroji Mišių dalis – atnašavimas.

Čia kunigas pirma ima į rankas pateną su ant jos padėta ostija, o paskui taurę su vynu ir aukoja visa tai Dievui, kalbėdamas savo ir visų dalyvių vardu: „Priimk, šventasis Tėve, visagali Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas aukoju Tau [...] už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius [...] Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, kad [...] ji pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą.“ Šioji graži malda davė vardą visai Mišių daliai.

Po aukojimo kunigas plauna rankas ir, grižęs prie altoriaus vidurio, kreipiasi į žmones ir skatina juos melstis, tardamas: „Orate, fratres – Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina Dievui, visagaliam Tėvui.“ Dalyvių vardu atsako patarnaujantysis Mišioms: „Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo Šventosios Bažnyčios naudai.“ Po to kunigas išskleidžia rankas ir tyliai kalba vieną ar keletą maldelių.

Aukojimas ir po jo einančios maldos aiškiai rodo, kad Mišios tikrai yra viešoji auka, o kunigas jas laiko ne savo, bet visos Bažnyčios ir visų tikinčiųjų vardu.

Prasideda prefacija. Tai graži ir didinga Dievo gar binimo ir padėkos Jam malda. Per giedotines Mišias kunigas ją gieda. Ji prasideda kunigo paraginimu pakelti aukštyn širdis – sursum corda – ir baigiasi nuolankiu Dievo garbinimu: „Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, galybių Dievas, pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės.“

Kanonas

6. Varpelis skelbia prasidedančią trečiąją Mišių dalį arba kanoną.

Šioji dalis susideda iš keleto kunigo tyliai kalbamų maldų už Bažnyčią, popiežių, savo vyskupą, visus tikinčiuosius ir tuos, kurie šv. Mišias užprašė ar pasivedė kunigo maldoms.

Tuoj varpelis vėl suskamba pranešdamas, jog prasideda pats svarbiausias vyksmas – konsekracija. Čia kunigas ima į rankas ostiją ir, žemai pasilenkęs, kalba šventuosius perkeitimo žodžius. Tą patį jis daro su taure. Atlikęs tai, jis su pagarba klaupiasi, paskui pakelia šventuosius pavidalus į viršų, rodydamas žmonėms, o varpelio garsas praneša tikintiesiems apie momento svarbą. Visi bažnyčioje nutyla, susikaupia ir nuolankiai pagarbina ant altoriaus esantį Kristų.

Po konsekracijos iki „Pater noster“ eina keletas gražių, tyliai įvairiomis intencijomis, tiek už gyvuosius, tiek už mirusiuosius, kalbamų maldų.

Komunija

7. Varpelis įspėja, kad prasideda ketvirtoji ir paskutinė Mišių dalis – komunija.

Šioje dalyje kunigas kalba ar gieda „Pater noster“. Po jo laužo Ostiją, jos dalelę įleidžia į taurę ir tris kartus kalba: „Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes“. Dar trejetas maldelių ir eina komunijos priėmimas. Kunigas ima į kairiąją ranką Ostiją ir tris kartus, mušdamasis į krūtinę, sako: „Viešpatie, nesu vertas...“ Po to jis priima šv. Komuniją duonos ir vyno pavidaluose. Čia pat, jei yra norinčių priimti komuniją, ją jiems duoda. Dalyviams yra graži proga įsijungti į eucharistinę puotą, jei ne sakramentiniu, tai bent dvasiniu būdu.

Po komunijos kunigas eina į dešinę pusę ir kalba ar gieda keletą maldelių. Po to grįžta prie altoriaus vidurio, paskutinį kartą sveikinasi su šv. Mišių klausytojais, skelbia Mišias pasibaigus – Ite, missa est – ir teikia palaiminimą, po kurio kairėje pusėje kalba paskutinę Evangeliją.

Skaitytinėse Mišiose kunigas, atsiklaupęs ant altoriaus laiptų, pakaitomis su tikinčiaisiais tris kartus kalba „Sveika, Marija“, „Sveika, Karaliene“ ir dvi maldeles. Šios maldos nepriklauso Mišioms. Giedotinėse Mišiose jos praleidžiamos.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku