V. APIE PRAGARĄ

Sąvoka

1. Pragaras yra amžinų kančių vieta ar būsena, skirta tiems, kurie sunkiai nusidėję be atgailos numiršta.

„Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“, – sako Viešpats Jėzus (Lk 13, 3). O šv. Paulius pareiškia: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę dienai, kurią apsireikš Dievo rūstybė ir jo teisingas teismas. Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe.“ (Rom 2, 4–8)

Buvimas

2. Pragaro buvimas yra viena pagrindinių mūsų švento tikėjimo tiesų.

Daugelyje Šventojo Rašto vietų ji akivaizdžiai pabrėžta. Pateiksime keletą Viešpaties Jėzaus posakių: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį, ... kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.“ (Mk 9, 43; 48) „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ (Mt 10, 28) „Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas (pragare).“ (Lk 16, 22) „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelam“ (Mt 25, 41) ir t. t.

Sveikas protas rodo, kad turi būti atitinkama bausmė už blogį, kuris daromas ir už kurį nesigailima. Kitaip – nebūtų teisingumo. Deja, šiame pasaulyje tos bausmės kaip ir nėra. Juk gerai žinome, kad už didesnę nedorybių dalį čia suvis nebaudžiama. Taip pat dažnai atsitinka, kad bausmes patiria tik mažesni nedorėliai, o didesni moka nuo jų išsisukti. Be to, dažniausiai didžiausi niekšai savo rankose turi šalies valdžią, ir ne tik nėra kam jų nubausti, bet jie net priverčia kitus juos girti už jų nedorybes. Tad nesant šiame pasaulyje tinkamo atlyginimo už blogį, jis turi būti kur nors kitur, ten, kur kiekvienas žmogus, nori to ar nenori, galiausiai vis tiek nueina.

Tiesa, yra asmenų, kurie neigia pragarą ir šaiposi iš tų, kurie juo tiki. Bet pašaipa – tai dar ne įrodymas. Savo širdyje jie bijo pragaro, bet, nenorėdami išsižadėti darbų, kurie į jį veda, jie stengiasi ir save, ir kitus įtikinti, jog pragaro nėra. Neretai jie sako: „Dar niekas neparėjo iš pragaro ir nepaliudijo, kad jis tikrai yra.“ Taip! Pareiti iš pragaro niekas neparėjo ir nepareis, nes iš jo išeities nėra. Bet atėjo kitas, daug galingesnis ir teisingesnis liudytojas, Liudytojas, kuris pats sukūrė pragarą ir kuris kiekvieną neatgailaujantį į jį pasmerkia, ir Jis pareiškė, kad pragaras neabejotiniausiai yra. O pagaliau, jeigu kas ir pareitų iš pragaro bei paliudytų, kad jis yra, tai bene tikėtų visi tie pašaipūnai? Jie tikriausiai sakytų, kad tas žmogus buvo neblaivus ar tik sapnavo, daugiau nieko. Ne veltui ir Viešpats Jėzus savo palyginime apie negailestingą turtuolį ir vargšą Lozorių pasakė, jog turtuolis, negalėdamas pats išeiti iš pragaro, prašė Abraomą pasiųsti Lozorių į jo tėvo namus ir įspėti jo penkis brolius, kad jie nenueitų į pragarą. Abroamas jam atsakė: „Jie turi Mozę ir pranašus, tegul jų klauso.“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ (Lk 16, 29–31)

Kančios

3. Pasmerktuosius į pragarą kankina:

a) begalinis liūdesys ir beribis nusiminimas, kad dėl savo kaltės neteko didžiausios laimės, Dievo;

Viešpats Jėzus taip apie tai sako: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: „Viešpatie, atidaryk mums!“ O jis atsakys: „Aš nežinau, iš kur jūs ... Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.“ (Lk 13, 24–28) Tai bus vadinamoji pasmerkimo bausmė, skirta už tai, kad nusidėdami, paniekino Dievą.

b) neapsakomi skausmai, kurie niekuomet nepasibaigs ir nė trupučio nesumažės;

„Jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ – sako Viešpats Jėzus (Mk 9, 42). Tai bus jausmų bausmė už tai, kad nusidėdami ieškojo savo malonumų.

c) bjauriausių, nedoriausių būtybių – piktųjų dvasių ir pasmerktųjų draugystė.

Mes žinome, kaip sunku gyventi tarp negailestingų, neteisingų, pilnų neapykantos ir keršto asmenų. O pragare juk yra ne tik nedoriausieji ir pikčiausieji, bet nedorume ir piktume visiškai užkietėję. Tad būti su jais ir tarp jų iš tikro yra siaubinga.

Kančių didumas

4. Pragaro kančių mes dabar nepajėgiame nei suprasti, nei įsivaizduoti, nes šiame pasaulyje nėra nieko, kas galėtų joms prilygti.

Be galo daug ir įvairių skausmų yra šiame pasaulyje. Bet Dievas mums juos duoda anaiptol ne norėdamas bausti, o tik atitraukti nuo blogio ir skatinti į gera. Tad jie nėra ir negali būti tokie, kaip skirti pasmerktiesiems bausti. Jei Šventajame Rašte pasakyta, jog nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, net į žmogaus širdį neįėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli, tai tą patį reikia tarti ir tiems, kurie Jo nemyli. Ne veltui pragaro kančios Šventajame Rašte vadinamos nesiliaujančiu kirmino graužimu, ugnies deginimu, verksmu, dantų griežimu, amžinu mirimu ir pan. Pasmerktiesiems galima visiškai pritaikyti šiuos Apreiškimo knygos žodžius: „Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.“ (Apr 9, 6)

Kone kiekvieną kartą, kai Šventajame Rašte kalbama apie pragarą, yra minima ugnis. Tai rodo, kad pasmerktieji kankinami taip pat ir ugnimi. Tikslesnių žinių apie ją nesuteikta, nes mums svarbu žinoti, ne kokia ji yra, bet kaip jos išvengti. Marinukas

Kančios yra amžinos

5. Pasmerktųjų į pragarą kančios yra amžinos. Tai rodo:

a) Viešpaties Jėzaus ir apaštalų žodžiai,

„Geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“, – sako Viešpats Jėzus (Mk 9, 45ir48). Per Paskutinį teismą Jis tars pasmerktiesiems: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ ir, kaip pasakyta Evangelijoje: „Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą“ (Mt 25, 41ir46). „Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius“, – sako apaštalas šv. Jonas (Apr 14, 11).

b) nuolatinis Bažnyčios mokslas.

Kai III šimtmetyje gyvenęs Bažnyčios rašytojas Origenas ėmė tvirtinti, kad po daugelio tūkstančių metų Dievas pasigailės pragaran pasmerktųjų ir panaikins jų bausmes, Bažnyčia griežtai atmetė šį jo tvirtinimą kaip nesuderinamą su Apreiškimo mokslu.

Kančių amžinumo priežastys

6. Priežastys, dėl kurių pragaro kančios tęsis amžinai, yra šios:

a) jos yra skirtos kaip teisinga bausmė už nuodėmes;

Kiekviena sunki nuodėmė be galo įžeidžia Dievą. Todėl ir bausmė už ją turi būti begalinė, kad būtų visiškai teisinga.

b) po mirties jau nebegalima atgaila;

Todėl, kas koks numiršta, toks ir pasilieka per visus amžių amžius. Ne be reikalo Šventajame Rašte pasakyta: „Kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę, toje vietoje, kur krinta, ten jis ir gulės.“ (Koh 11, 3) Vadinasi, kas numirs su sunkiąja nuodėme, tas su ja visuomet ir bus, nes nėra kaip jam nuo jos atsipalaiduoti.

c) Dievas ne mažiau neapkenčia blogio, nei myli gera;

Todėl kaip už gera jis yra paskyręs amžinąjį užmokestį – dangų, taip ir už bloga – amžinąją bausmę – pragarą.

d) vien pragaro kančių amžinumas gali bent kiek sėkmingiau sulaikyti žmones nuo blogio.

Deja, kaip žinome, ir tai ne visus. O ką jau besakyti, jeigu jos nebūtų amžinos?

Bausmė tik už asmenines nuodėmes

7. Dievas pasmerkia pragaran tik už tas nuodėmes, kurias padaro pats žmogus.

Už gimtąją nuodėmę Dievas nebaudžia pragaru. Tiesa, nors su ja viena mirusieji niekuomet nenueis į dangų, bet taip pat nepatirs nė pragaro kančių. Pragarui nusipelnyti pakanka vienų vienos sunkios nuodėmės. Jeigu, padarius ją, numirštama be atgailos, amžinos kančios jau neabejotinos. O, deja, kaip dažnai atsitinka, kad žmonės dėl įvairiausių priežasčių miršta staiga, neturėdami laiko nė pagalvoti apie atgailą. Ir niekas nė vienam iš mūsų niekuomet neužtikrino, kad su mumis taip nebus. Todėl ne be pagrindo Šv. Raštas mus įspėja: „Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės.“ (Sir 21, 2) O jeigu pasitaiko nelaimė sunkiai nupulti, reikia stengtis kuo greičiausiai sužadinti tobulą gailestį ir apvalyti sąžinę Atgailos sakramentu. Juk žaisti savo amžinuoju likimu yra daugiau negu paika. „Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti“, – sako pranašas (Iz 55, 6).

Kančios ne visų vienodos

8. Pasmerktųjų į pragarą kančios ne visų vienodos, bet kiekvienas patiria tiek bausmės, kiek buvo nusikaltęs.

„(Dievas) atsilygins kiekvienam pagal jo darbus“, – sako Viešpats Jėzus (Mt 16, 27). „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Lk 12, 48)

Tačiau yra neabejotina, jog ir mažiausia pragaro bausmė yra daug didesnė už visus šio pasaulio skausmus. Ne veltui šv. Paulius sako: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas.“ (Žyd 10, 31) O Viešpats Jėzus pareiškia: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį, ... kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.“ (Mk 9, 43; 48)

Pragaro nesunku išvengti

9. Pragaro gali nesunkiai išvengti kiekvienas, kas tik nori ir rimtai stengiasi.

Dievas tikrai nori, kad visi žmonės patektų į dangų. Ne veltui šv. Paulius sako: „(Dievas) trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2, 4) Šv. Petras pareiškia: „(Viešpats) kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų.“ (2 Pt 3, 9) Kad šiuo Dievo noru negalima nė kiek abejoti, aiškiai rodo Atpirkėjo pažadėjimas ir atsiuntimas, Bažnyčios įsteigimas ir visų bei visokių malonių teikimas per ją. Čia Dievas gali mus teisingai klausti pranašo Izaijo žodžiais: „Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“ (Iz 5, 4) Todėl, kai XVI šimtmetyje Kalvinas ėmė skelbti, kad Dievas kai kuriuos žmones jau iš anksto pasmerkia į pragarą, Bažnyčia jo mokslą griežtai atmetė kaip visiškai klaidingą. Pragarui išvengti reikia visų trijų dalykų, kurie būtini nusipelnyti dangui, būtent:

a) Tvirtai tikėti viskuo, ką tik Dievas apreiškė ir per savo Bažnyčią mums duoda tikėti, nes Viešpats Jėzus aiškiai sako: „Kas netiki, jau yra nuteistas“ (Jn 3, 18);

b) Uoliai vykdyti Dievo valią laikantis Jo įsakymų, nes Viešpats Jėzus yra pareiškęs: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21);

c) Naudotis tomis priemonėmis malonei gauti ir palaikyti [šv. sakramentais ir kt.], kurias nustatė Viešpats Jėzus ir pavedė Bažnyčiai, kad teiktų žmonėms. Juk žinomi Išganytojo žodžiai: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 16) „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 53–54) ir kt.

Žinoma, kad galėtume visa tai atlikti, reikia daug ko išsižadėti, daug kur save nugalėti ir suvaržyti, atsisakyti ne vieno malonumo ir patirti ne vieną nemalonumą. Bet verta. Ne veltui Viešpats Jėzus mus įspėja: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį.“ (Mt 7, 13) Tačiau su Dievo pagalba, kurios Jis mums negaili, mes galime atlikti ir sunkiausius dalykus. Juk šv. Paulius sako: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Fil 4, 13)

PASKUTINIS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO ŽODIS

Žodžio „Amen“ prasmė

Baigdami kalbėti Apaštalų tikėjimo išpažinimą, sakome „Amen“. Tai senosios žydų kalbos žodis. Jis reiškia: „iš tikrųjų“, „tikrai taip yra“, „taip teesie“. Juo mes patvirtiname, jog nesvyruodami tikime visomis Apaštalų tikėjimo išpažinimo tiesomis ir esame pasiryžę, jų laikydamiesi, gyventi ir mirti.

Žodį „Amen“ Viešpats Jėzus ne kartą vartojo savo kalbose. Ypač kai norėdavo iškilmingai paskelbti kokią nors tiesą, parodyti jos svarbumą ar ypač pabrėžti jos tvirtumą. Visos Apaštalų tikėjimo išpažinimo tiesos kyla iš Viešpaties Jėzaus, visos yra neapsakomai svarbios, visos kuo tvirčiausios. Tad joms visoms tinka žodis „Amen“. „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“, – yra pasakęs Viešpats Jėzus (Lk 21, 33). Todėl mes turime tvirtai laikytis Jo paskelbtųjų tiesų, nors, Šventojo Rašto žodžiais tariant, aplink mus ir žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, siautėtų tautos, griūtų karalystės (Ps 46, 3 ir 7). „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jn 6, 68–69)