DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

§ 7. ATGAILA

I. ATGAILOS SAKRAMENTO SĄVOKA

Atgailos sakramento apibrėžimas

1. Atgaila yra sakramentas, kuriuo žmogui, besigailinčiam už savo nuodėmes ir jas išpažįstančiam, atleidžiamos visos po Krikšto padarytos kaltės.

Atgailos sakramento nereikėtų sutapatinti su atgailos dorybe. Šioji paprastai apima vidinius sielos veiksmus: sielos skausmą ir nuliūdimą dėl įvykdytų nuodėmių, pasibjaurėjimą jomis, pasiryžimą jų vengti, permaldauti įžeistą Dievą ir pan. Šiuos veiksmus dažnai lydi įvairūs išoriniai darbai, pavyzdžiui, pasninkai, budėjimai, išmaldos, maldingos kelionės ir kitos panašios praktikos. Vadinasi, atgailos dorybės veiksmai sudaro tik Atgailos sakramento dalį ir yra būtina sąlyga jam priimti.

Čia bus kalbama apie Atgailą kaip sakramentą. Atgailos dorybė bus nagrinėjama tik tiek, kiek ji būtina sakramentui.

Atgailos sakramentas neretai vadinamas išpažintimi, nes kalčių išpažinimas yra viena iš esminių sąlygų jam priimti. Dar jis vadinamas Dievo gailestingumo sakramentu, nes Dievas juo parodo žmogui daug gailestingumo.

Atgailą įsteigė Kristus

2. Atgaila yra vienas iš septynių sakramentų, Kristaus įsteigtų Naujajame Įstatyme.

Visuotinis Tridento Susirinkimas Atgailą ne tik priskiria sakramentams, bet su visu griežtumu pabrėžia, kad negalėtų būti kataliku tas, kuris drįstų tvirtinti, jog Atgaila nėra vienas iš Kristaus paliktų sakramentų, kurio paskirtis po Krikšto sunkiai nusidėjusius žmones vėl sutaikyti su Dievu.[76]

Kristus įsteigė Atgailos sakramentą, kai prisikėlęs iš numirusių pasirodė apaštalams ir jiems tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 22–23)

Dieviškasis Mokytojas numatė, kad žmonėms visuomet reikės nuodėmių atleidimo, nes po Krikšto, deja, jie neilgai išbūna nenusidėję. Todėl Jis ir įgalino apaštalus, o per juos ir visus jų įpėdinius kunigystėje, atleisti nuodėmes. Savo žodžius: „kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“, Jis taikė ne tik apaštalams, bet ir visiems savo įkurtosios Bažnyčios vyskupams bei kunigams.

Nusidėjėlio teismas

3. Atgailos sakramentas yra teisminio pobūdžio.

Teismui reikalingi trys dalykai: a) susipažinimas su kaltinamąja medžiaga, b) įgaliojimas spęsti bylą, c) tam tikri nuostatai. Šie dalykai yra Atgailos sakramente. Pirmiausia atskleidžiama kaltinamoji medžiaga. Tai padaro pats kaltininkas, išpažindamas savo nuodėmes.

Taip pat čia yra plačius įgaliojimus turintis asmuo – Bažnyčios pašventintas ir paskirtas kunigas. Jam įsakyta spręsti ne savo nuožiūra, bet vadovaujantis paties Dievo paskelbtais nuostatais. Kunigas yra vien Kristaus atstovas bei įrankis. Kunigo sprendimas, kaip sako Kristus, kiekvienu atveju tvirtinamas danguje. „Iš tiesų sakau jums, ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 18, 18) Arba vėl: „Kam nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 23)

Atgailos sakramento medžiaga

4. Atgailos sakramento medžiagą sudaro atgailaujančio žmogaus veiksmai: gailestis bei pasiryžimas nebenusidėti, nuodėmių išpažinimas ir vienaip ar kitaip pareikštas noras atsilyginti.

Šie trys veiksmai Atgailai yra būtini. Juos įvedė ne Bažnyčia, bet šio sakramento steigėjas – Kristus. Todėl niekas negali jų pakeisti ar panaikinti. Juos atmesti, vadinasi iškreipti ir panaikinti patį Atgailos sakramentą.

Būtina išpažinties medžiaga

5. Būtiną išpažinties medžiagą sudaro po Krikšto padarytos sunkios ir dar tiesiogiai neatleistos nuodėmės.

Bažnyčia neturi jokios valdžios nepakrikštytiems žmonėms ir jų nusikaltimams. Šie žmonės yra už Bažnyčios teisių ir valdžios ribų. Jiems nuodėmes atleidžia Krikštas, kuris juos padaro Bažnyčios nariais.

Atgailos sakramentas yra skirtas po Krikšto padarytoms nuodėmėms atleisti. Todėl visas, bent sunkias po Krikšto įvykdytas nuodėmes privaloma išpažinti. Kito būdo jas atleisti nėra. Jei žmogus kartais negali išpažinti savo nuodėmių, tai privalo, už jas gailėdamasis, bent trokšti tai padaryti. Kaip ugnies arba troškimo Krikštas kartais atleidžia gimtąją nuodėmę, taip Atgailos sakramento troškimas, sujungtas su tobulu gailesčiu, bent tam tikrais atvejais ir bent netiesiogiai panaikina po Krikšto padarytas nuodėmes.

Visos po Krikšto padarytos nuodėmės privalo būti atleistos tiesiogiai, t. y. žmogus jas turi pasisakyti, o kunigas – išrišti. Kartais nuodėmės atleidžiamos netiesiogiai, t. y. ne kunigo išrišimu, bet pašvenčiamosios malonės veikimu. Ši malonė turi tą savybę, kad negali būti žmogaus sieloje drauge su sunkia nuodėme. Jei ją žmogaus siela gauna, turi išnykti sunki nuodėmė. Pavyzdžiui, jei žmogus be jokios savo kaltės per išpažintį pamiršta pasisakyti kokią nors nuodėmę ar ligonis įstengia išpažinti jas vien bendrais žodžiais, nenurodydamas nei jų skaičiaus, nei rūšį keičiančių aplinkybių, tai jis gauna net ir sunkiausių nuodėmių atleidimą, bet tik netiesiogiai, t. y. pašvenčiamosios malonės veikimu. Taip atleistas nuodėmes reikia, esant pirmai progai, išpažinti iš naujo ir gauti tiesioginį išrišimą.

Nebūtina išpažinties medžiaga

6. Nebūtiną išpažinties medžiagą sudaro mažosios nuodėmės ir sunkiosios, bet jau tiesiogiai atleistos.

Šias nuodėmes žmogus gali išpažinti, bet to daryti neprivalo. Mat mažąją nuodėmę gali atleisti ne vien Atgailos sakramentas, bet ir įvairios kitos priemonės. Be to, ji nenaikina žmogaus sieloje pašvenčiamosios malonės. Kartą tiesiogiai atleistos sunkiosios nuodėmės yra atleistos visiems laikams. Jos daugiau jau nebeatgyja. Savaime suprantama, žmogus gali būti pakartotinai išrišamas, bet tai neprivaloma. Todėl tiek mažosios, tiek sunkiosios, bet jau kartą atleistos nuodėmės sudaro nebūtiną išpažinties medžiagą.

Atgailos forma

7. Atgailos arba išrišimo formą sudaro kunigo tariami žodžiai: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“

Tai esminė formos dalis. Prie šių esminių žodžių Bažnyčia yra pridėjusi keletą neesminių prieš pat išrišimą ir tuojau po jo kunigo kalbamų maldelių.

Išrišimo būdas

8. Kunigo išrišimas turi būti duodamas gyvu žodžiu ir penitentui esant čia pat.

Paprasto teismo sprendimas yra rašomas ir kartais būna paskelbiamas už akių, kaltininkui nedalyvaujant. Su Atgailos sakramento sprendimu yra kiek kitaip. Jis visuomet darytinas gyvu žodžiu ir kaltinamajam visuomet esant čia pat, bent moraliai. Sprendimas už akių čia neleidžiamas. Tai kyla iš paties Kristaus žodžių, kuriais Jis įsteigė Atgailą. To visada laikėsi ir laikosi Jo įkurtoji Bažnyčia. Tačiau nėra būtina, kad penitentas girdėtų ir suprastų išrišimo žodžius.

Penitentas laikomas esančiu čia pat, jei jis matomas, nors būtų ir už keliolikos, pavyzdžiui, 20 metrų. Juo labiau jis yra laikomas esančiu čia pat, kai su juo galima kalbėtis, nors ir kiek pakeltu balsu.

Tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, žmogui skęstant, žūvant ugnyje, mirštant karo lauke ar kariams vykstant į kautynes, galima duoti išrišimą ir iš kiek tolimesnio atstumo, bet ir tuomet išrišamieji privalo būti čia pat, t. y. turi būti bent matomi.

Neleistina yra duoti išrišimą telefonu ar per radiją. Tai nėra natūralus kalbėjimo būdas, kurio reikalaujama Atgailos sakramente.[77]


[76] Tridento Susirinkimas, sess. XXIV, c. 1.

[77] S. Poenit., 1884 m. liepos 1 d.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku