§ 2. APIE TARPIŠKĄ DIEVO GARBINIMĄ

Šventųjų garbinimas ir jų užtarimo prašymas

Po Dievo ir dėl Dievo mes turime tinkamai gerbti ir garbinti Jo ištikimus tarnus ir draugus, kuriuos Jis pats neapsakomai išaukštino priimdamas į dangų.

Todėl Katalikų Bažnyčia moko, kad yra teisinga ir išganinga garbinti šventuosius ir šauktis jų užtarimo.[8]

I. ŠVENTŲJŲ GARBINIMAS

Skirtumas tarp Dievo ir šventųjų garbinimo

1. Tačiau Dievą ir šventuosius mes garbiname anaiptol nevienodai. Dievui lenkiamės kaip savo Kūrėjui, aukščiausiajam Valdovui ir didžiausiam Geradariui, o šventiesiems – kaip ištikimiems Jo tarnams, draugams ir labiausiai iškilusiems mūsų broliams. Dievą garbiname dėl Jo paties, vadinasi, dėl begalinio Jo tobulumo, kurį Jis turi pats iš savęs, šventuosius – dėl jų įžymių dovanų, kurias yra gavę iš Dievo.

Daugelyje kalbų, kaip antai graikų, lotynų, vokiečių ir kt., Dievo garbinimas dažniausiai vadinamas net visai kitu žodžiu. Mes, deja, turime tik vieną žodį ir tą patį vartojame tiek kalbėdami apie Dievo garbinimą, tiek apie šventųjų. Iš tikro šventuosius mes daugiau gerbiame, negu tikrai garbiname, o tikrai garbiname tik Dievą.

Kartais mums, katalikams, prikaišiojama, kad mes elgiamės su šventaisiais lyg su Dievu: prieš juos priklaupiame, jiems statome bažnyčias, altorius ir t. t. Tai gana senas priekaištas. Jau prieš tūkstantį penkis šimtus metų į jį atsakė šv. Jeronimas, vienam jo kėlėjui rašydamas: „Kas gi, tu, neišmanėli, kada nors garbino kankinius kaip Dievą? Kas gi žmogų laikė Dievu?“[9] Ir iš tikro! Prieš šventuosius mes klaupiamės tik taip, kaip tai kartais darome prieš aukštuosius savo vyresniuosius. Bažnyčias ir altorius statome tik Dievui, bet drauge prisimename ir Jam neapsakomai brangius asmenis – šventuosius. Žodžiu, priekaištus dėl šventųjų garbinimo mums gali daryti tik tas, kas nesupranta mūsų religijos ar nenori jos suprasti.

Garbinti šventuosius yra teisinga

2. Kad garbinti šventuosius yra teisinga, mums rodo:

a) Šv. Raštas, giriantis angelų, Dievo tarnų bei draugų garbinimą ir minintis, kaip Dievas yra ne kartą nubaudęs už jų paniekinimą,

Pavyzdžiui, Abraomas ir Lotas nusilenkė jiems pasirodžiusiems angelams. (Pr 18, 2ir19, 1) Pats Dievas per Mozę pasakė savo išrinktajai tautai: „Aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį ... Jis turi mano vardą.“ (Iš 23, 20–21) Moteriškė šunamietė pagarbino pranašą Elišą, kai jis prikėlė iš numirusiųjų jos sūnų. (2 Kar 4, 37) Dievas nubaudė mirtimi Izraelio valdovo Akazijo pasiuntinius, kurie norėjo nužudyti pranašą Eliją. (2 Kar 1, 9–12) Tas pat atsitiko su Bet-Elio miestelio vaikais, kurie tyčiojosi iš pranašo Elišos (2 Kar 2, 23) ir t. t.

b) Bažnyčios tikėjimas, kurį ji nuo pat savo atsiradimo be paliovos reiškė savo mokslu, papročiais, apeigomis ir paminklais,

Bažnyčios Tėvų ir rašytojų veikaluose, seniausiose liturginėse knygose, katakombose mes randame pakankamai liudijimų, kad šventųjų garbei būdavo įvedamos šventės, sukuriamos maldos ar giesmės, statomi paminklai ir t. t.

c) mūsų protas, nes jeigu mes gerbiame ir garbiname kuo nors pasižymėjusius asmenis, tai ypač to verti šventieji.

Pasižymėję asmenys būna padarę ne vien tik gera, bet, deja, neretai ir daug bloga. Sakysime, karvedžiai išlieję begales ašarų, kraujo; mokslininkai išradę žalingų dalykų; menininkai papiktinę ir pan. Šventieji skleidė vien gėrį, atiduodami tam visas savo jėgas, todėl jie pranašesni už visus kitus žmones. Be to, ir Dievas yra juos aukščiausiai iškėlęs. Tad jeigu kam nors iš kūrinių teisingiausiai priklauso garbė, tai tik jiems.

Garbinti šventuosius yra išganinga

3. Garbinti šventuosius yra išganinga, nes, juos prisimindami ir jiems teikdami garbę, mes žvelgiame į jų mums paliktą pavyzdį, įsižiūrime į jų dorybes, esame skatinami jomis sekti ir galų gale pasiekti tai, ką jie jau yra pasiekę.

Teisingai ir gražiai sako šv. Augustinas: „Kiek kartų, brangūs broliai, mes iškilmingai minime šventuosius kankinius, taip jų užtarimu tikėkimės gausią iš Dievo šio pasaulio gėrybių, kad, pasekdami tais kankiniais, nusipelnytume amžinąsias. Nes tik tie tikrai garbina šventuosius kankinius, kurie seka jų pavyzdžiu. Juk kankinių garbei skirtos iškilmės yra paskatinimas kentėjimams už Dievą, kad mes nesibaidytume pasekti tuo, ką džiaugdamiesi minime.“[10] Ir iš tikro reikia pasakyti, kad išskyrus tuos, kurie apleido šį pasaulį dar neatėję į protą, visi, pasiekę amžinąją laimę, yra garbinę šventuosius.

[8] Tridento Susirinkimas, sess. XXV.

[9] Jeronimas, Contra Vigilantium, nr. 5.

[10] Augustinas, Sermo 47 de Sanctis.